Atėjo kelionių laikai. Dabar lietuviai keliauja taip intensyviai kaip dar niekada nėra keliavę – ne tik kada nori, bet ir kur nori. O dar palyginti neseniai buvo visai kita situacija. Net ir po sovietmečio, kurio metu žmonės buvo tiesiog neišleidžiami į užsienį, padėtis su kelionėmis buvo prasta – dauguma lietuvių žiūrėjo, kaip išgyventi, o ne kaip pakeliauti.
Be to, mūsų algų ir Vakarų Europos kainų lygis skyrėsi taip drastiškai, kad net ir nukakęs kažkur į Vakarus statistinis lietuvis negalėjo net pažiūrėti į restorano pusę. Daugelis ne pačių jauniausių keliautojų turbūt prisimena keliones autobusais su krepšiais, prikimštais dešrų, virtų kiaušinių ar rūkytų vištų, idant nereiktų maitintis restoranuose. Dabar viskas kitaip, lietuviai dar niekad negyveno taip turtingai kaip dabar.
Kad ir kalbant apie Skandinavijos regioną, pavyzdžiui. To regiono šalys buvo bene brangiausia kelionių vieta visoje Europoje. Į jas lietuviai anksčiau keliaudavo nebent dirbti. Net ir ekonominių oro linijų skrydžiai į Skandinavijos šalis ilgai buvo itin pigūs (buvo galima juos gauti net ir po 10 eurų), nes ne tiek daug keleivių būdavo. Taip jau išėjo, kad visai nemažai teko pabuvoti Danijoje ir tą darydamas stebėjau, kaip keitėsi mano galimybės keliauti po ją. Pirmaisiais kartais tikrai skrisdavau su savo maistu ir naudodamasis nakvynių mainų programa nakvodavau nemokamai, o dabar situacija pasikeitė tiek, kad taupyti beveik nebereikia. Aišku, nesakau, kad kainų skirtumo nebėra, Danijos kainų lygis tebėra aukštas, tačiau pas mus jis yra taip pakilęs, kad tas skirtumas neatrodo toks didelis.
Taigi, jei užsiminiau apie Daniją, pakalbėkime apie jos sostinę Kopenhagą ir pradėkime nuo pareiškimo, kad ji yra vieta, į kurią lietuvis be didelių nepatogumų gali nuskristi tiesiog praleisti savaitgalio. Lietuvis daug kur gali nuskristi savaitgaliui, galimai pasakysite jūs ir būsite iš dalies teisūs. Bet tik iš dalies. Kopenhaga yra patogi tuo, kad ji yra greitai, patogiai ir gan nebrangiai pasiekiama – kasdieniai skrydžiai vyksta tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno oro uostų, jie tetrunka valandą ir yra pigesni nei į kitas kryptis (ypač iš Kauno, iš Vilniaus jie nebūtinai yra pigūs). Be to, Kopenhagos oro uostas yra arti miesto, tad nereikės gaišti valandų grūdantis į miesto centrą – jį su oro uostu jungia patogus, kelis eurus kainuojantis traukinys.
Nežinau, kaip jums, bet man Kopenhaga itin siejasi su dviračiais. Ir ta asociacija nėra neteisinga – mieste pamatysite daugybę dviračių ir jais keliaujančių vietinių. Dviračių infrastruktūra čia yra nuostabi ir naudotis jais yra sukurtos palankiausios sąlygos. Be to, jei netingite minti, dviratis gali būti pigesnis būdas patyrinėti miestą nei tą darant viešuoju transportu. Dviračių nuomos stotelių yra visur. Keliones dviračiais dar palengvina ir faktas, jog Kopenhaga yra plokščia, todėl minti lengva, nereikia kopti į tokius baisius kalnus kaip, pavyzdžiui, Šeškinės, tad belieka važinėti ir džiaugtis.
Aišku, kelionių dviračiais trūkumas gali būti prastas oras ar netinkamas metų laikas. Kaip čia paminsi, kai lyja ar šiaip yra šalta. Tas yra tiesa, tačiau per visus savo vizitus susidariau įspūdį, kad danai važinėja net ir esant prastam orui. Žmonės dviračiais važiuoja į darbus, parkus, kavines ir netgi klubus, tai man pasirodė itin juokinga. Negana to, danai dviračiais veža vaikus į darželius ar išvežioja prekes.
Gražiai atrodo, kai vietinis, vilkėdamas neperšlampamą apsiaustą, guminius batus ir atrodantis kaip kolūkietis, atvažiavęs į darbą pavirsta kostiumuotu valdininku. Kad viskas neatrodytų per saldžiai, informuoju, kad aukštas pareigas užimantys danai į darbus dviračiais paprastai nevažiuoja. Tiesa, dviračius danai myli ne tik iš idėjos ar galimybės pajudėti, bet ir dėl pragmatinių sumetimų – automobilio išlaikymas, ypač sostinėje, yra brangus net ir danams.
Aišku, nereikia ignoruoti ir fakto, kad Danijos klimatas dviračiams yra palankesnis nei mūsiškis. Joje nebūna tokių šaltų bei nemalonių žiemų, todėl dėvint tinkamą aprangą galima minti ištisus metus. Kopenhagoje yra specialios aikštelės, kuriose parkuojami šimtai tūkstančių dviračių. Beveik visi jie dabar yra rakinami, nes ir Danijoje juos vagia. Sako, jog dabar vagia daugiau nei anksčiau, nes pastaruosius dešimtmečius šalyje labai padidėjo neturtingų emigrantų bendruomenės.
O girdėjote faktą, kad danai laikomi viena laimingiausių tautų pasaulyje ir bent devyni iš dešimties jų yra visiškai patenkinti gyvenimu? Gal pernelyg tuo stebėtis ir neverta – šalis turtinga, joje yra gera socialinė apsauga, daugelis danų turi mėgstamą darbą. Ko daugiau benorėti? Kai faktą apie laimingus jo tautiečius pasakiau savo pažįstamam danui, jis truputį nustebo, bet pagalvojęs pasakė, kad taip gali būti. Tik pridūrė, kad oras galėtų būti geresnis.
Per vieną savaitgalį itin artimai Kopenhagos gal ir nepažinsi, tačiau šį tą nuveikti galima. Kas tas šis tas? Na, pavyzdžiui, galima paplaukioti laiveliu Kopenhagos kanalais ir tokiu būdu pamatyti įdomiausius miesto objektus iš vandens. Ši pramoga nėra brangi. Visi laiveliai jus nuplukdys prie garsiosios undinėlės, kurios garsumas yra atvirkščiai proporcingas jos dydžiui. Skaičiau, jog per visą stovėjimo laiką undinėlei teko daug iškentėti – jai buvo nurauta galva, ji buvo sprogdinama, nupurkšta dažais ir kitais būdais niekinta, tačiau visa atstatyta ir sutvarkyta tebesėdi ant akmens iki šiol. Undinėlės vieta yra nutolusi nuo miesto centro, todėl jos aplankymas laiveliu sutaupys daug laiko.
Vienas žymiausių Kopenhagos lankytinų objektų yra Tivoli atrakcionų parkas. Jis įkurtas pačiame Kopenhagos centre prie miesto rotušės ir centrinės traukinių stoties. Jame galima pamatyti įvairių pasirodymų, pasivažinėti atrakcionais, papietauti, pailsėti. Vakare vyksta pasirodymai, lazerių šou ar fejerverkai.
Nyhavnas (Naujasis uostas) yra kanalas, skirtas laivybai į Kopenhagos senamiestį atvesti. Šiuo metu tai populiari miestiečių pasilinksminimo vieta mieste. Joje dominuoja seni, trijų šimtų metų senumo, skirtingų spalvų pastatai, kuriuose įsikūrę restoranai ir barai. Tai tarsi miesto menininkų rajonas su aktyviu vakariniu gyvenimu. Sako, kad jame mėgdavo leisti laiką ir pats Hansas Kristianas Andersenas.
Rozenborgo pilis yra daniškosios karališkos šeimos rezidencija, kurią Danijos karalius Kristianas IV pastatė 1606 metais. Pilis turėjo būti jo vasarnamis. 1624 metais ji buvo paversta renesanso stiliaus pilimi, kokią mes ją matome dabar. Pilyje galima apžiūrėti karališkosios danų šeimos brangenybes, paveikslus, interjerus, meno dirbinius ir visas karališkosios šeimos buities ekspozicijas. Ją supa parkas, į kurį saulėtą dieną pailsėti suguža minios miestiečių.
Laisvasis Kristianijos miestas yra Kopenhagos hipių, neformalų, menininkų ir žmonių, gyvenančių ne pagal visuotinai nustatytas normas, teritorija. Tai nedidelio ploto, gausiai apsodintoje Kopenhagos vietoje įsikūręs miestas mieste. Anksčiau čia buvo kareivinės, iš jų kariuomenė išsikėlė 1971 metais ir į jos paliktą teritoriją atsikraustė prie visuomenės nepritampantys piliečiai. Jie Kristianiją paskelbė laisvu nuo Danijos įstatymų bei mokesčių miestu ir įkūrė savo savivaldą.
Dabar Kristianijoje gyvena keli šimtai gyventojų. Kopenhagai plečiantis, miestas po truputį skverbiasi ir į Kristianijos teritoriją, dėl to vietiniai gyventojai pyksta, bet nieko negali padaryti, nes patys joje laikosi nelegaliai. Todėl siūlyčiau aplankyti ją, kol ji dar nesumažėjo iki minimumo. Kristianiją galima tyrinėti savarankiškai, tačiau nusamdyti vietinį gidą kvaila irgi nebūtų – jis ne tik parodys slapčiausias teritorijos vietas, bet ir atskleis jos istoriją bei nūdieną.
Strogetas yra ilgiausia Europoje pėsčiųjų gatvė Kopenhagos senamiestyje. 1962 m. ji tapo viena pirmųjų gatvių Europoje, paversta į vien tik pėstiesiems skirtą gatvę. Nors ji yra restoranų ir brangių parduotuvių rojus, joje galima tiesiog vaikščioti ir spoksoti į unikalaus architektūros stiliaus pastatus, savamokslius menininkus ar dainininkus, rodančius savo programas. Čia pat yra ir Apvalusis bokštas, nuo kurio viršaus galima pasigrožėti senamiesčio panorama.
