Keliautojas Audrius Sutkus LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisimena mokykloje iš pradžių kabindavęs kitas mergičkas, o meilę būsimai žmonai pajutęs visai atsitiktinai – į gimtadienį atėjus ne iš anksto planuotai merginai. „Alma nebuvo mano žvilgsnyje. Bet ta kita mergaitė, klasės draugė, negalėjo dalyvauti. Alma per valandą susiruošė į jos gimtadienį. [...] Mes pradraugavom trejus metus. Ir metus neleido net pabučiuoti, nieko“, – prisiminęs šypsosi Audrius.
1974-ųjų liepos mėnesį Panevėžyje logopedė Dalia Leonarda ir inžinierius Augustinas Antanas sumeistrauja pirmagimį, kuriam iškalbos ir meilės gyvenimui bei nuotykiams niekada netrūks – būsimą LRT TELEVIZIJOS laidos „1000 pasaulio stebuklų“ tyrinėtoją ir kūrėją, keliautoją ir verslininką Audrių. Vos trejų sulaukęs berniukas jau keliauja. Jo laisvę varžo tik ankšto buto sienos. Žiema už lango taip pat riboja svajonių horizontus, tačiau vaikui svarbiausia, kad pagaliau jis turi savo nuosavus ratus.
„Kažkaip keista, kad žmonės atsimena labai anksti. Ir aš atsimenu turbūt save kokių trejų metų, kai Kalėdų, uždraustų švenčių, proga gavau triratuką. Buvo žiema ir su tuo triratuku važinėjau po kambarį. Tai tas pats, kas liepos mėnesį gimusiam padovanot slides – juk niekaip negalėsi jomis pračiuožti. Atsimenu su tuo triratuku išvažinėjau visus tris buto kambarius. Aišku, tėvams trukdžiau švęsti Kalėdas su seneliais ir draugais.
Kalėdų stalas dažniausiai būdavo pas močiutę, pas mamos mamą. Kepiniai, kūčiukai visokie. Per Velykas ir per Kalėdas skirtingi valgiai. Būdavo virtinukai su grybais, juos atsimenu gerai. Dar ir dabar visąlaik pasiilgstu mamos virtinių su džiovintais grybais. Vaikystė asocijuojasi su tuo kvapu, tais dalykais“, – seniausiu atsiminimu iš vaikystės dalijasi A. Sutkus.
Mama asocijuojasi su jaukiais namais, kuriuos užpildo gardūs jos ruošiamų patiekalų kvapai. O štai senelių namuose, Šimonių girios pakraštyje, jau jaučiamas ir apynio, ar, neslėpkime, alaus kvapelis.
„Alaus paragavau tikrai anksti, – šypsosi Audrius. – Kadangi dabar negeriu alaus, tai alų pradėjau gerti turbūt tada, kai paragavau šaukštą – gaudavau pauostyt, palaižyt. Atsimenu apynius ir kaip senelis visą tą procedūrą daro, kaip verda, padėdavau vandens iš šulinio atnešti. Pirmokas, antrokas, trečiokas, atskiros statinės – visus tuos dalykus atsimenu. Išvirt alaus negalėčiau, bet ten kaime daug tos buities būdavo. Mėgdavau pasivyti vištą, nukirsta galva. Kaip duodavo su kirviu, višta vis tiek bėga dar, kol taškosi kraujas.
Tai aš buvau toks ir ant arklio pasėdėtojas, ir dalgius nuo manęs reikėdavo slėpti. Aš jau toks aštresnis. Dabar tai suprantu, kad bėda močiutei, kad visąlaik reikia šitiek prižiūrėt anūką, kuris nenurimsta vietoje. Tokių istorijų paviršutiniškų, kurias atsimenu, yra nemažai, bet viskas susiję su kaimu, su buitim, su juoda duona, su miegojimu ant krosnies. Atsimenu ankstyvą senelio pusrytį, kai gyvuliams virė bulves. Išsitraukdavo vieną bulvę sau, kitą man paragauti.“
Kai Audriui sueina treji, gimsta sesuo Giedrė. Šeima persikelia į naujos statybos namą Danutės gatvėje Panevėžyje. Čia, daugiabučių rajone, nepasėdai berniūkščiui erdvės netrūksta.
„Liedavom ledą, žaisdavom ledo ritulį. Pirmos traumos, atsimenu, kaip saldu, kai duodi galva ir spengia dar penkias minutes. Žaisdavom futbolą į skalbinių vartus, kur skalbiniai kabėdavo. Tai atsimenu, kaip pro langą mama šaukdavo: „Audriau, valgyt!“ O aš jau būnu pavalgęs kažkur pas draugus. O vakare vėl pro langą išgirsdavau: „Audriau, miegot!“ Nenorom pareidavau namo.
Aš buvau lauko vaikas. Paskui prasidėjo konstravimai. Mes labai daug visokių dalykų konstravom: kažkokias lentas su guoliais leistis nuo kalno, dviračius pjaustėme, perdarinėjome, vairus keitėme, iki mopedų, kur trise ar keturiese tik išstumt iš rūsio galėdavai tą mopedą. Mūsų laiptinė kvepėdavo benzinu“, – pasakoja keliautojas.
Audriaus pirmoje klasėje dėl mokslų į kampą niekas nestato. Jo močiutė – buvusi pradinių klasių mokytoja, tad berniukas į mokyklą ateina jau su rimtu žinių bagažu.
„Mokykla buvo pasirinkta ta, kur dirbo močiutė. Taip visą laiką, žinot, kaip būna, jei mokosi anūkas, kurio močiutė mokytoja...tai po didinamuoju stiklu, – šypsosi pašnekovas. – Abu su sese į mokyklą atėjom ir skaitydami, ir skaičiuodami, nes močiutė buvo mūsų švyturys ir ji visąlaik transliavo tą šviesą. Privalomas būdavo skaitymas pas ją mažam miegamojo kambarėlyje. Ten mes eidavom paskaityt. Kartais šiek tiek nesinorėdavo pas močiutę eit, nes žinojai, kad gausi papildomų pamokų, bet atsiminimai patys geriausi.“
Jei bent kokį žinių trūkumą buvo galima užpildyti išmone, tai nuo būtiniausių daiktų deficito negelbėdavo jokios žinios. Audriui nuo mažumės tekdavo ir naktį eilėje pastovėti.
„Aš atsimenu deficitą, atsimenu laikus, kai naktį su tėvu eilėje stovėjom pasikeisdami prie automobilių detalių parduotuvės. Tokioj ilgoj, kad nusipirktume automobiliui padangas... Deficitas tikrai buvo visko. Puikiai atsimenu, koks deficitas buvo kokie nors žirneliai. Atsimenu rinkimus, žmonės eidavo į rinkimus, kad nusipirktų apelsinų, bananų, tokių neprisirpusių, žalių bananų ir žalių apelsinų. Juos ant palangės reikėdavo laikyt ir pusę krūvos suvalgydavai kaip „muilą“, nes kas čia sulauks, kol prisirps...
Buvo ir siuntinių laikotarpis, kai atsiunčia džinsus Audriukui, o Audriukas jau gerokai užaugęs ir močiutė primezga džinsus. Ilgą laiką vaikščiojau su gražiais mėlynais džinsais, bet apačia buvo primegzta ir užraukta. Niekas nežinojo, buvo kiečiausi džinsai pasauly“, – sovietinės realijos laikų prisiminimais dalijasi laidos „1000 pasaulio stebuklų“ kūrėjas.
Taip pasipuošęs Audrius sutinka merginą, vardu Alma. Pažįsta ją nuo 4-os klasės, tačiau reikia laiko ir atsitiktinumo, kad vaikinui atsivertų akys.
„Tą visą laikotarpį ji buvo tik klasės draugė, nebuvo kažkokių minčių. Tikrai klasėje buvo mergičkų, kurios domino labiau, – prisipažįsta A. Sutkus. – Vienais metais, turbūt kai vienai klasės draugei suėjo 16 metų, buvo jos gimtadienis ir ji tokia labai buvo su berniukais draugaujanti mergaitė. Sako: „Sutkau, ką tau pakviesti į savo gimtadienį, kokią mergaitę?“ Aišku, pasirinkau kitą mergaitę. Alma nebuvo mano žvilgsnyje. Bet ta kita mergaitė, klasės draugė, negalėjo dalyvauti ir sako: „Pakviečiau tau Almą.“ Sakau: „Pakvietei, tai pakvietei, koks skirtumas.“
Alma per valandą susiruošė į jos gimtadienį. Nupirko ramunių prie parduotuvės ir atėjo. Ir man tą dieną, Almai tai ne, atsirado kažkokia chemija. Mes pradraugavom trejus metus. Ir metus neleido net pabučiuoti, nieko. Ji auklėta doroj šeimoj ir negalėjo būti jokių draugysčių. Atvažiuodavau dviračiu, pas ją ant suoliuko prasėdėdavau kelias valandas nepranešęs ir laukdavau, kol ji išlįs, arba jos mama sako: „Laukia tavęs berniukas, eik nusileisk.“ Buvau atkaklus, siekiau mergičkos, o mergičką dar kabino ir kiemo draugeliai, tai man reikėjo prižiūrėt, kad nenuklystų klystkeliais. Pakovojau ir paskui kažkas pradėjo gautis.“
Audrius mokyklą baigia 1992 metais. Šalyje vyksta referendumas dėl sovietinės kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos teritorijos ir padarytos žalos atlyginimo, kuriame beveik 91-as procentas dalyvavusių balsuoja „taip“. Audriui irgi tenka slapstytis nuo prievolės atlikti tarnybą visuotinai nekenčiamoje kariuomenėje, o vos po metų jis jau savanoriškai priima santuokos įžadus.
„Vestuvės buvo didelės. Dabar jau apleistame dvare. Buvo gal 70–80 žmonių, didelė giminė. Vestuvių dieną lijo lietus. Mama sako: „Žiūrėk, sūnau, tavęs net Dievulis verkia.“ O iš tikrųjų Dievulis džiaugėsi, nes man lietus reiškė gerą nuotaiką. Vestuvių dieną ėjau į kiną. Viskas buvo sutvarkyta, viskas aišku, iš ryto atsikėliau, nėra ką veikti. Tėvam tai rūpesčio belekiek, o aš ėjau į kiną.
Mes susituokėme būdami 19 metų. Šiek tiek bėgom nuo tėvų santvarkos, nes buvom prižiūrimi tėvų. Buvo visokios ataskaitos, labiau norėjom gyventi kartu. Aš dirbau baldų fabrikėlyje, siuvinėjau ir gaminau baldus, tokias sofų nugaras, o vakare mokiausi Kauno technologijos universitete, vakariniame skyriuje. Aš esu mašinų gamybos inžinierius. Mašinų gamyba, metalo apdirbimas, įrankiai“, – pasakoja A. Sutkus.
Audrių pradeda vilioti verslo viršukalnės. 1993 metais Panevėžyje tam labai palankios sąlygos, nes netrūksta jaunų sportiškų vaikinų, draugiškai prižiūrinčių, kad pradedantis verslininkas per daug neuždirbtų ir neužriestų nosies.
„Almutė visą laiką buvo kirpėja, stilistė. O aš užsiiminėjau visom veiklom. Aš prekiavau. Pirmą dieną po vestuvių išėjau į darbą. Su draugu išsinuomojom sandėlius, kataloge stumdėm pirštu ir žiūrėjom, kuo prekiauti. Tuo metu buvo konsignacijos laikas. Prisivežėm iš visokių bazių, iš Vilniaus, iš Kauno, visokių prekių ir prekiavom. Prekiavom, užsidirbinėjom pinigėlius.
Su reketu buvo reikalų. Ateidavo berniukai, paimdavo dalį pinigų, kurie buvo visą laiką neapibrėžti ir su reketu reikėjo skaitytis. Esu smarkiai nukentėjęs, – neslepia Audrius. – Mes darydami verslą buvom apgauti ir atimti pinigėliai. Tu savo paskutinius pinigus įdedi į kažkokią prekę, parduodi žmonėms, kurie su tavim neatsiskaito. Tą sunkų laikotarpį labai gerai atsimenu, apie jį kalbėti labai sudėtinga.“
1995 metais Alma ir Audrius susilaukia pirmagimės Simonos. Jauna šeima gyvena tėvų statomo namo palėpėje.
„Kažkurį laikotarpį nebuvo lėšų namui įrenginėti. Tame name įsirengėm vieno aukšto palėpę. Ten atsirado vaikai. Pirmą mažylę parsivežėm jau ten. Gyvenom palėpėj. Palėpė – tai reiškia aukštas trikampis, kur ir virtuvė, ir miegamasis, ir svetainė buvo vienoj erdvėj. Galite maždaug įsivaizduot. Tai nebuvo blogai. Buvome atskirai ir niekada nesinorėjo gyventi su tėvais ar kažkam našta būti.
Manau, visąlaik, kai gimsta vaikas, keičiasi požiūris į gyvenimą. Tikrai buvau „nutrūkęs“ dėl greičio, dėl šuolių, dėl visokių ekstremalių dalykų. Kai pas tave atkeliauja nauja gyvybė, bendras vaikas, tu pradedi suprasti atsakomybę, kad tuo, kuris buvo prieš tai, tu jau nebegali būti. Turėsi užauginti, prižiūrėti ir tą vaiką išvesti į žmones. Pasikeitė pasaulėžiūra. Tikrai pasidariau žymiai jautresnis atėjus vaikams. Vaikai keičia žmones“, – įsitikinęs žinomas keliautojas.
1998 metais Lietuvos ekonomikai smogia krizė Rusijoje. Tai turi įtakos ir Audriaus verslams, neatlaikiusiems konkurencijos su stambaus kapitalo įmonėmis.
„Tai buvo labai sudėtingas laikas. 1999 metais gimė Paulytė. Tėvai stiklainiukuose atnešdavo valgyti, kad badu nemirtume, – prisipažįsta pašnekovas. – Pinigėliai buvo labai maži ir tuos pinigėlius reikėjo sunkiai uždirbti. Buvo laikotarpis, kai buvo sunku darbą rasti, nebenorėjau turėtų verslų, nes tiesiog nudegiau nagus. Buvo laikas, kai gyvenom iš Almos pajamų, iš kirpyklos. Tėvai smarkiai padėjo: ir Almutės, ir mano. Paskui pradėjau domėtis administravimu. Kadangi turėjau patirties, pradėjau dirbti ir samdomą darbą, žemės ūkio kooperatyvus teko ir steigti, ir jiems vadovauti, suvienyti žmones, iškalbos man netrūko. Kažkaip ėmiausi įvairių veiklų. Buvo toks laikotarpis, kad atsirado naujas hobis, kuris paskui tapo verslu – visureigiai.
Mes pradėjome važiuoti į varžybas. O nuo 2000 metų pradėjau pats organizuoti. Buvau ir organizatorius, ir dalyvis. Važiuodavome, buvo rėmėjai, pas kuriuos eidavai, rašydavai programas, gaudavai lėšų, važiuodavai į varžybas. Mieste gyventi nebesinorėjo ir mes nusipirkome apleistą vienkiemį. Tam vienkiemiui tuo metu atidavėme viską. Prasidėjo paskolos, vėl prasidėjo didžiosios statybos, namų įrenginėjimai šeimai, kad vaikai turėtų namus. Aišku, vaikai tuo metu nenorėjo to vienkiemio, visi norėjo gyventi mieste, bet mes patys su Alma įsidarbinome taksistais. Almutė pradėjo vairuoti tais laikais tik dėl to, kad reikėjo vežioti vaikus ir patiems važiuoti į darbą.“
Visureigių varžybos Audriui dovanoja ne tik pergales, pavyzdžiui, pirmąją vietą vienose sunkiausių lenktynių aplink Ladogos ežerą, kurios vyksta 10 dienų. Čia jis susipažįsta ir su kelionių visureigiais entuziastu Gintautu Babravičiumi.
„2007 metais aš pirmąkart išvažiuoju į Mongoliją. Gintas Babravičius pasikvietė į ekspediciją kaip visureigininką, kuris supranta, kaip vairuoti, kaip įveikti sudėtingus kelius. Buvau atsakingas už navigaciją: žemėlapius, kelius, perėjas. Buvau užsidirbęs, sakykim, į priekį, laimėjęs keletą varžybų. Tokios varžybos aplink Ladogos ežerą buvo vienos didžiausių pasaulyje. Tose varžybose, man atrodo, kitoje komandoje (G. Babravičius – LRT.lt) buvo atvažiavęs. Mes susipažinome, jis kaip patikimą žmogų pasikvietė mane keliauti į tą kelionę ir aš tada susirgau kelionėmis. Man tada patiko tie ilgi atstumai, važiavimai du–tris mėnesius...
Gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Važiavimas būdavo dvi–tris savaites arba savaitę, dešimt dienų. O keletas mėnesių keliavimo... Mes tada pravažiavom 16 ar 17 tūkstančių kilometrų. Supratau, kad galiu važiuoti, kad tai domina. Ir kažkaip po to ta linkme tempiausi mūsų Panevėžio visureigių klubą. 2011 metais mes važiavome į Krymą ir į Karpatus. Visą Lietuvą apvažiavome 3 ar 4 kartus, Latviją, Estiją, Karaliaučiaus sritį. Kas buvo netoli, visąlaik važiavom tris–keturias savaites ir tas grūdino“, – užgimusią aistrą keliauti prisimena Audrius.
Laidos herojus džiaugiasi, kad žmona Alma retai kada prieštarauja dėl kelionių. Ji smarkiai pasitiki, tikina vyras, ji smarkiai mane palaiko dėl visų idėjų. „Nežinau, kaip aš sugebu jai įrodyti, kaip aš sugebu ją įkalbėti, bet tai nebūna labai ilgas pokalbis“, – šypteli A. Sutkus.
Kelionę aplink pasaulį Audrius su Alma pradeda 2018 metais. Per Pietų, Centrinę ir Šiaurės Ameriką, aplankę Antarktidą, iš viso per 19 valstybių jie nuvažiuoja beveik 100 tūkstančių kilometrų. Ir ketina keliauti į Australiją, tačiau šių planų tenka atsisakyti dėl žemyną siaubiančių miškų gaisrų. O čia pat ir visą pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija, kuri, beje, pamėtėja veikliam vyrui naują verslo idėją.
„Turėjome bilietus, turėjome ten nusipirkę automobilius, kad skristume ir ten vėl keliautume du etapus. Vasario 26 dieną, atsimenu, buvo suplanuoti mūsų bilietai į Australiją. Ir juos turėjau išmesti į šiukšlių dėžę, nes nebuvo niekaip drausti... Mes neturėjome kažkokio atgalinio kelio, o ten degė (miškai – LRT.lt). Šitas įvykis mus sustabdė. Ir kai prapuolė bilietai į Australiją, prasidėjo „kovidas“. Lygiai kovo mėnesį, atsimenu, baisųjį laikotarpį, kai žmonija nebežinojo, kas čia vyksta. Labai trumpą laikotarpį, gal keletą mėnesių, gyvenome pas mano mamą. Veiklų nebuvo jokių. Tu supranti, kad pasas, kurį tu turi, niekur nebegalioja. Bilietų nėra, kelionės nebevyksta. Bankrotas. Dar vienas bankrotas, nes technika iš Čikagos parplaukė į Lietuvą, o kelionės nebuvo galimos. Tuo metu net neįsivaizdavome, kiek laiko nebus kelionių. Ir viskas ėjo tik žemyn, blogyn, blogyn, blogyn...
Žiūrėdamas televiziją aš mačiau, kaip kartojasi 2017–2018 metų laidos. Man vieną rytą susisapnavo. Rytais dažniausiai anksti keliuosi, 4–5 valandą atsibundu ir visą laiką knygos klausausi arba paskendęs mintyse. Galvoju, generuoju. Sugalvojau, kad kodėl nepabandyti daryti iš savo medžiagos, kurią mes realiai filmavome savo kažkokiam „Youtube“ kanalui, filmukų ir juos dėti į feisbuką. Pats montuodavau telefonu ir dėdavau kelių minučių trukmės minifilmukus. Juos žiūrėdavo 150 žmonių ir buvo gerai, – prisimena keliautojas. – Įsivaizdavau, kad čia jau gerai.“
Dabar Almos ir Audriaus kelionių laidas žiūri ne šimtai, bet šimtai tūkstančių žmonių. O televizijos kritikai laužo galvas – kuo ši paprasta pora pavergė žiūrovų širdis? Galbūt atsakymas čia ir užkoduotas: pamilo, nes tai paprasti ir nuoširdūs žmonės.
„Aš supratau, kad virš kiekvieno žmogaus, jeigu jis pats stengiasi, yra angelas sargas. Aš supratau, kad pasaulyje stebuklai yra žmonės. Ir aš supratau, kad gyvenime labai svarbu dalytis. Jeigu tu daliniesi, tada yra didysis džiaugsmas. Kai mes pradėjome dalytis savo medžiaga, savo išgyvenimais, savo keliavimo patirtimi, tada prasidėjo didysis pasitenkinimas tuo, ką tu darai, nes jeigu būtum keliavęs tik sau ir, sakykim, neišsitransliavęs, kaip mums nutiko su televizija, nebūtum patyręs to įdomaus, gero jausmo.
Turbūt po kiekvienos kelionės žmogus, kai grįžta ir žiūri nuotraukas vienas, potyrius išgyvena ramiai, o jei žiūri su draugais, vyno taure ir pasakoja apie tą kelionę, tada iš naujo iškeliauja, išgyvena tą kelionę. Man tas keliavimas keletą kartų tą patį maršrutą yra didysis džiaugsmas. Pirmą kartą keliauju ruošdamas maršrutą žemėlapyje. Antrą kartą keliauju, kai mes su Alma keliaujam tą kelionę. Trečią kartą keliauju, kai mes ruošiamės laidai ir viską filmuojame. O ketvirtas kartas būna, kai su visais žmonėmis žiūri savo laidą. Tai būna oho!“ – pasakoja A. Sutkus.
Dabar Audrius jau dėlioja naujos kelionės maršrutą. Visą pasaulį išmaišęs panevėžietis negaili gerų žodžių gimtajai šaliai ir jai pranašauja gerą ateitį.
„Palinkėkim sau atrasti save. [...] Aš tiksliai matau, kad aš atrandu ramybę per kvėpavimą, per neseniai atrastas meditacijas, per knygų klausymą. Tai gal labiau palinkėčiau ramybės, nei aktyvumo. Kai ramiau klostosi, gilesnė vaga pavyksta. Tai tas dalykas turbūt ir yra pagrindas. Lietuvai palinkėčiau meilės vienas kitam. Čia trūksta meilės, čia žmonės turi vienas kitą labiau mylėti ir gerbti. Ir aš galvoju, kad Lietuva tikrai turi perspektyvų būti lydere pasaulyje.
Manau, kad šalies mažumas gali duoti Lietuvai lyderystės ženklą, nes didelėse šalyse labai sunku susitvarkyti su didelėmis problemomis. Mažose šalyse yra lengviau ir mūsų tie trisdešimt keleri metai namų darbų labai smarkiai matosi, kaip Lietuva žengia žingsnius, kokio mastelio pasiekimai mažoje šalyje. Tikrai labai didžiuojuosi mūsų šalimi“, – sako meilės tautiečiams linkėdamas LRT TELEVIZIJOS laidos „1000 pasaulio stebuklų“ tyrinėtojas ir kūrėjas, keliautojas ir verslininkas A. Sutkus.
Visas reportažas apie A. Sutkų – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
