Sulaukęs 16-os Rokas Galvonas iš virtuvės pasitikdavo svečius, kaip šefas ir verslo savininkas, pasiruošęs organizuoti didžiausias ir svarbiausias svečių gyvenimo šventes. Nors drąsos Rokui pasiprašyti emancipacijos teisme ir legaliai sukurti savo verslą netrūko, jis prisipažįsta, kad pirmieji metai industrijoje pareikalavo daug – savo gebėjimus ir žinias tekdavo įrodinėti ne tik užsakovams, partneriams ar prekių tiekėjams, bet ir darbuotojams. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ naujasis šefas dalijasi savo verslo kūrimo istorija.
„Gyvenu labai intensyvų gyvenimą. Ryte aš visada patikrinu telefoną, pasižiūriu, kas įvyko, dažnai skambučių susilaukiu ir naktį. Kiekvieną rytą turiu labai aiškų darbų planą, darbo diena labai intensyvi, tikriausiai niekas nesupranta, kiek aš dirbu ir kiek atiduodu savęs savo veiklai“, – pasakoja jaunasis šefas R. Galvonas.
Dabar Rokui 24-eri, o jo verslas – 4 restoranai, 2 maisto gamybos cechai bei išvažiuojamų renginių maitinimo paslaugos. Vaikinas sako, kad visa tai susikūrė tarsi savaime, apie tokius užmojus jis niekada nesvajojo.
„Man visada patiko kažką veikti, buvau vaikas, kuris norėjo dirbti, daryti, turėjau šiltnamius, turėjau daržus, vištas, ožkas, gyvulius – gyvenau kaime, augau su močiute. Visi lauko darbai vyko su ja. Buvau verslus vaikas“, – dalijasi prisiminimais jis.
Rokas užaugo Taujėnų kaimo sodyboje, dideliame šeimos name kartu su jaunesniais broliais. Tėvai ūkininkavo ir buvo stipriai užsiėmę, todėl pirmagimis buvo patikėtas mylimos močiutės priežiūrai.
„Aš niekada nemačiau kitokio pavyzdžio, kad galime nedirbti. Mes visada dirbome, negalėjome pagalvoti, kad galime pailsėti, pabūti prie ežero, pagulėti, nueiti į futbolą, aš net neturėjau laiko žaisti su kitais vaikais.
Ketvirtą ryto su močiute eidavome pas karves, tačiau tame nebuvo prievartos. Tai buvo labai natūralu. Aš nesuprantu, kaip vaikai nenori padėti savo tėvams“, – sako verslininkas.
Nuo mažumės Roką traukė virtuvės atmosfera. Ten močiutė jam leisdavo ne tik šeimininkauti, bet ir eksperimentuoti, nepaisant nešvarių indų ir prisvilusių puodų.
„Pirmasis patiekalas, kuri išmokau gaminti, buvo biskvitas, perteptas namine aviečių uogiene. Atrodo labai paprasta, bet visi saldumynai, pyragai, sausainiai – iš močiutės surinktos receptų knygos, ji – beprotiškai sena“, – pasakoja Rokas.
Beveik prieš dešimtmetį viešumoje garsiai nuskambėjo Roko teismo byla dėl tėvystės teisių. Reklamos specialistai tuo metu žavėjosi išradingu Roko triuku, o jis tikina, kad siekė visai ne reklamos, o verslo galimybių.
„Tėvų ir mano vienas kito padavimas į teismą buvo labai įdomi istorija, visiems sukėlusi nuostabą. Procedūra buvo paprasta – 15-os atsidariau individualią veiklą ir negalėjau įdarbinti žmonių, tačiau žinojau, kad nuo 16-os galima turėti emancipaciją.
Mano situacija Lietuvoje buvo pirma tokia, man reikėjo emancipacijos dėl verslo, kad galėčiau atidaryti įmonę ir įdarbinti darbuotojus“, – teigia jaunuolis.
Siekiant emancipacijos, teismui reikėjo įrodyti, kad šešiolikmetis Rokas yra atsakingas ir suvokiantis, ką daro, todėl jo šeimos buvo prašoma pateikti charakteristikas iš mokyklos, gyvenamosios vietos seniūnijos, o tėvų namuose lankėsi vaiko teisių specialistai.
„Tai buvo labai sudėtinga procedūra. Mano ir tėvų santykis ir ryšys yra labai geras, taip yra ir dabar. Tikrinti mūsų šeimą buvo įprasta procedūros dalis. Pristačius reikiamus dokumentus, truko gal keletą mėnesių, kol atvykome į teismą, kur tėvams reikėjo prisiekti, kad manęs atsisako. Mama kukčiojo ir verkė, nesvarbu, kad viskas buvo gerai – kartu grįšime vienu automobiliu ir juoksimės iš šios situacijos“, – prisimena verslininkas.
Dabar Roko mama dirba sūnaus įkurtoje įmonėje. Jis sako, kad po teismo nuosprendžio sunkumai nesibaigė – tikrieji iššūkiai tik prasidėjo.
„Mano jaunas amžius kliudė verslui. Atėjus į bet kokią įstaigą, sėdėdavo teta ir sakydavo: „Pirma pabaik mokyklą, tada eik verslo kurti, o išeidamas – uždaryk duris.“ Buvo sudėtinga, bet aš niekada nepasidaviau, vieną dieną mane išvaro, kitą dieną aš ateinu su tais pačiais dokumentais“, – tikina vaikinas.
Įtikinėti ir įrodinėti savo kompetencijas tekdavo kiekvieną dieną ir beveik visiems – restorano svečiams, tiekėjams ir net savo darbuotojams.
„Buvo sudėtinga su visais. Mano pirmas restoranas buvo dideliame dvare su devyniomis banketinėmis salėmis. Pas mane atvyksta užsakovai, sužadėtiniai, o iš virtuvės išlenda savininkas, kuriam yra 16 metų ir jis pasiruošęs priimti 180 žmonių banketą.
Tas laikotarpis, kol aš suaugau ir sutvirtėjau, buvo vienas sudėtingiausių, nes niekas su manimi nesiskaitė, sakydavo: „Vaikeli, tu man nevadovauk“. Man kojos drebėdavo, bet atsakyti atgal drąsos užtekdavo“, – šypsodamasis pasakoja Rokas.
Laikui bėgant, su jaunojo verslininko drąsa atėjo ir pripažinimas. Šiandien Roko įmonėse dirba apie 60 žmonių, o jis teigia, kad palaiko asmeninius ryšius su kiekvienu iš jų.
„Žinau visus savo darbuotojų vardus, visus savo darbuotojų vaikų vardus, vyrų ir mamų, aš beprotiškai daug su jais bendrauju ir skiriu jiems dėmesio“, – sako vaikinas.
Geri bendravimo įgūdžiai privertė Roką susimąstyti apie psichologijos studijas.
„Norėčiau dar labiau pažinti žmogų, kad galėčiau dar giliau su juo bendrauti, tai dėl savęs tobulėjimo. Tai mano hobis – jei kažkur keliauju, aš tiesiog stebiu žmones“, – teigia jis.
Dėl augančio žinomumo jaunasis šefas anksti suprato, ką reiškia žmogaus įvaizdis. Rokas sako, kad jo spintoje vienas po kito pradėjo atsirasti švarkai ir marškiniai.
„Visuomet kūriau įvaizdį, kuris man pačiam patiktų, visada turiu būti pasitempęs ir tvarkingas, nes kaip kitaip galiu to reikalauti iš savo žmonių“, – prisipažįsta jaunasis šefas.
Šiandien Rokas sako, kad yra laimingas turėdamas tai, dėl ko ilgai dirbo, ir dėl to, jog sugebėjo nepamesti savo didžiausios laimės simbolio – tikslo siekimo.
„Mano laimė yra tikslo siekis ir rezultatas, tik ne pinigai. Tas laikotarpis praėjo. Nesu turtingas, turiu daug objektų, kuriems reikia tarnauti – niekada neturiu pinigų, nes jie versle, tai mėsmalė“, – sako Rokas.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite čia:
