„Santykiuose su žmonėmis praradau intrigą, man tapo sunku užmegzti pažintis, bendrauti“, – sako tinklaraštininkas Benas Lastauskas. Visą gyvenimą norėjęs kuo geriau pažinti žmones, jis suprato, kad visi mes – pernelyg panašūs.
Kadaise buvęs kiek piktas ir impulsyvus jaunuolis, sulaukęs 30-ies Benas šį tą jau žino ir apie save. Bent jau tiek, kad vidinis augimas – tai procesas be pabaigos: „Jeigu šį interviu skaitysiu po penkerių metų, tikiuosi, galvosiu, kad prišnekėjau nesąmonių.“
– Benai, viešumoje mes kone kasdien matome tave juokaujantį. O kada pastarąjį kartą verkei?
– Prieš kelias dienas. Kaip tik neseniai baigiau rašyti knygą. Į ją sudėjau dalį anksčiau parašytų tekstų, juos vis skaičiau, tvarkiau, perdėliojau.
Vieną vakarą, išėjęs apsukti ratuką po Vingio parką ir galvodamas apie savo personažus, prisiminiau savo paties padarytas klaidas, jaunatvišką naivumą, baimes, nerimus. Pamenu, viską dariau nežinodamas, klysdamas, bet atiduodamas visą save, vedamas tyrumo žmogaus, kuris nieko nežino ir tiesiog gyvena gyvenimą.
Nors rašydamas atsiriboju nuo savo personažų, skaitydamas tuos tekstus supratau, kiek daug tarp knygos eilučių vis tik yra manęs. Supratau, kad knygoje palieku savo jaunystę, apėmė liūdesys, kad ten nebegrįšiu. Kolegoms rašiau, kad jaučiuosi turbūt panašiai kaip prieš gimstant vaikui jaučiasi tėvai – supranti, kad nebebus taip, kaip buvo.
Tada ir susigraudinau. Nebuvo taip, kad negalėčiau nustoti verkti, tiesiog apsiašarojau ir tiek (šypsosi). Esu gana emocionalus, niekad to neslėpiau. Neretai žmogaus ašaros būna egoistiškos, jos kyla iš galvojimo apie save, savęs gailesčio. Vis dėlto ir kitiems rekomenduoju išsiverkti – išsiliejus palengvėja, tampi mažiau šlykštus kitiems.
– Prasitarei apie leidybai beveik parengtą knygą. Man regis, turime vieną pirmųjų progų sužinoti, apie ką bus Beno Lastausko debiutinė knyga.
– Ji vadinsis „Tiems, kurie neskaito“. Pamenu, 11-oje klasėje „užsikabinau“ už skaitymo. Sakiau: „Mama, manau, būsiu rašytojas.“ Ji pradėjo juoktis: „Žinok, Benai, kad galėtum rašyti, reikia skaityti labai daug knygų.“ Atsakiau, kad rašysiu tiems, kurie neskaito, nes jiems reikia rašyti šiek tiek kitaip.
Gal ir juokinga, bet tai išsipildė. Atradau, kaip tekstu sudominti žmogų, kuris gyvenime galbūt yra nutolęs nuo knygos. Žinau, kad mano tekstus internete skaito, už juos moka tie, kurie įprastai literatūrai nebūtinai prijaučia.
Ir mano knygos personažus vienija tai, kad jie neskaito knygų. Jų nuopuoliai ir pakilimai tam tikra prasme kyla dėl to, kad jie blaškosi, sprendimus priima remdamiesi ne protu, o emocijomis. Rašau apie tai, kaip negebėjimas išbūti momente, pabūti su knyga, o kartu – ir su savimi, atsispindi jų gyvenimuose.
– Likai ištikimas savo rašymo stiliui? Redaktorę pavyks įtikinti, kad iš knygos nedingtų tavo skiriamuoju bruožu tapusi nenorminė leksika?
– Bus ir keiksmažodžių, ir svetimybių, ir kiek chaotiškos, sąmonės srautą primenančios kalbos. Būtų kvaila nesilaikyti savo stiliaus – juk būtent dėl jo žmonės ir skaito mano tekstus. Nesikėliau didelių literatūrinių ambicijų, sakyčiau, mano knyga – labiau ne literatūrinis, o kultūrinis reiškinys. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės knygų nebeskaito ne dėl to, kad tapo blogi, o todėl, kad pasaulis pasikeitė.
Savo knyga keliu klausimą: kodėl muzika, kinas, viskas aplink mus keičiasi ir derinasi prie vis intensyvėjančio srauto, o literatūra visa tai tarsi ignoruoja? Kartais atrodo, kad šios sferos senbuviai netgi pyksta ant pasaulio, koks jis neteisingas, kad jų niekas neskaito, bet patys keistis nesiruošia. Rašydamas stengiuosi pakeisti šio žaidimo taisykles ir sudominti šiuolaikinį žmogų. Suprantu, tai – ambicingas tikslas.
– Pasirodžius knygai, jau tikrai galėsi būti vadinamas rašytoju – man regis, iki šiol ne visai prisileidai šį statusą. Galbūt ir tavo mama nebesakys, kad esi be talento išgarsėjęs keikūnas?
– Ji taip sako, nes supranta, kad taip reikia (šypsosi). Kas jau kas, bet mama mano gebėjimus supranta ir vertina labiausiai. Jai, kaip ir savo draugams, jeigu jie pasijuokia kartu su manimi ir pasako, kad esu neaišku ką veikiantis liurbis, esu dėkingas.
Jaučiu, kad dalies žmonių požiūris į mane pasikeitė, jie su manimi bendrauja nebe taip, kaip anksčiau. Tai mane šiek tiek gąsdina. Daugelis vaikosi žinomumo nesuprasdami, kaip tai sunku, kiek kas vakarą galvoje besisukančių minčių neleidžia užmigti: kur, ką pasakei, kaip pasirodei, kaip tai atsilieps. Artimiesiems esu dėkingas už tai, kad palengvina man šią naštą.
– Kaip atrodė Beno vaikystės namai? Jaunesniam tavo broliui dažnai kliūdavo?
– Brolis turėjo savų būdų apsisaugoti – žinojo, ko nenorėčiau, kad išgirstų mūsų mama. Augome tvarkingoje šeimoje, mumis buvo pasirūpinta, žinojome, kas galima, ko negalima. Jaučiuosi dėkingas, kad man pasisekė gimti tokioje aplinkoje.
Man regis, žmonės dažnai to neįvertina, mano, kad gyvenime viską pasiekė patys. Vis dėlto tikiu, kad viskas prasideda nuo vaikystės, šeimos. Galbūt todėl atlaidžiau žiūriu į žmones, neturėjusius namų, kuriuose galėtų jaustis saugiai tada, kai gyvenimas skriaudžia. Neteisiu tų žmonių dėl pasirinkimų, dažnai nulemtų to, kad jiems gyvenime nepasisekė.
Ir save prisimenu kaip jauną, impulsyvų, lengvai susinervinantį žmogų, besiblaškantį, ieškantį savęs, įtikintį charizmatiškų, bet nebūtinai teisingai besielgiančių žmonių teisumu. Niekada nepamirštu, kad nuo tam tikrų klaidų mane apsaugojo likimas, padovanojęs mylinčią šeimą. Mama visada kartojo, kad esu geras vaikas, taigi aš taip ir galvojau, – kad esu geras vaikas. Mačiau daugybę žmonių, kuriems per smalsumą, gyvybingumą gyvenimas, deja, nesusiklostė taip gerai.
– Dalydamas interviu, neretai užsimeni apie savo vaikystės draugų kompaniją. Matyti, kad brangini savo, kaip pats vadini, „bachūriukus“. Kita vertus, dabar esi žinomas, sukiesi tarp kitų garsių šalies žmonių. Kuo skirtingos šios dvi aplinkos, santykiai su senais ir naujais pažįstamais?
– Ko gero, čia reiškiasi mano profesinė liga, tačiau pastebiu, kad visi žmonės yra panašūs ir telpa į maždaug 70 archetipų. Kiekvienas žmogus turi savo tipažą, ir, pavyzdžiui, mano vaikystės draugelio iš rajono tipažas gali būti artimas Manto Stonkaus tipažui. Žinau, kad ir pats turiu tipažą, girdėjau, kad sūnaus paklydėlio, nors man pačiam tai įvardyti sunku, geriau matyti iš šalies. Skaičiau, kad mūsų rasei būdingi 36 veido bruožų tipai, vadinasi, visi iš esmės esame panašūs.
Žmonės, kurie apie tai daug nemąsto, nustemba: „Kaip tu taip taikliai aprašei personažą – grynai mano draugelis.“ Nedarau jokio stebuklo, tiesiog esu pastabus, kolekcionuoju smulkmenas, o vėliau atskleidžiu.
Bendravau su daugybe skirtingų žmonių, visada turėjau besaikį norą juos pažinti, pakalbinti, išgirsti jų istorijas, o dabar jaučiu, kad tai atsisuko prieš mane patį. Santykiuose su žmonėmis praradau intrigą, man tapo sunku užmegzti pažintis, bendrauti. Pasidarė nuobodu, neapleidžia jausmas, kad jau esu girdėjęs ir matęs tokį žmogų, tik jo vardas buvo kitoks ir šiek tiek kitoks veidas.
– Socialiniai tinklai suteikia daug saviraiškos laisvės, bet drauge ir atsakomybės. Kiekvienas tavo ištartas žodis gali ir, tikiu, atsisuka prieš tave patį. Kaip priimi kritiką?
– Man neretai sunku su ja susitvarkyti. Kiekvienas matomas žmogus, kasdien į socialinius tinklus keliantis savo atvaizdą, besidalijantis savo mintimis, yra šiek tiek narcizas. Tas, kas bandys teigti priešingai, bus melagis. Jei savęs nemylėtum, tuo tiesiog neužsiimtum.
Visada norėjau, kad žmonės mane išgirstų, nuolat kovojau už dėmesį klasėje, draugų kompanijoje. Tai suvokiu, stengiuosi kontroliuoti savo poreikį. Jaučiu ir tai, kad kuo žinomesnis tampi, tuo daugiau atsiranda tokių, kurie tavęs nemėgsta. Nebūtinai racionaliai – kartais galbūt todėl, kad kitiems tu patinki. Iš pradžių kritika įduria, bet paskui pagalvoju, kad aš tą žmogų suprantu – atsirado kažkoks Lastauskas ir dabar visur malasi.
Tokia interneto, socialinių tinklų kaina. Atsiliepimai, kad kažką prajuokinau, įkvėpiau, padrąsinau, yra mano kuras, prizai. Neapykanta ir pyktis yra kita pusė. Man atrodo, absurdiška su ja kovoti – gyvenime tiesiog taip yra ir bus.
– Kaip reaguoji į kritiką dėl to, kad savo tekstais, vaizdo įrašais prisidedi prie patyčių kultūros?
– Pripažįstu, – kažkiek prisidedu, nors iš tiesų viską matau kiek kitaip. Larso von Triero filme „Europa“ nuskambėjo frazė: „Patys blogiausi yra tie, kurie nesugeba pasirinkti jokios pusės.“ Aš esu pasirinkęs tam tikras puses, turiu savo vertybinių įsitikinimų.
Šaipytis iš kito išvaizdos ar to, koks žmogus gimė, man atrodo žema. Vis dėlto kai kalbame apie žmogų išoperuotu veidu, įžeidinėjantį kito išvaizdą, renkuosi šnekėti jo paties kalba. Priimu tai, kad galiu likti nesuprastas, tačiau tiems, kurie patiria patyčias, bandau įkvėpti stiprybės ir galbūt kiek senamadiškai padrąsinti: tegu tas, kuris tyčiojasi, pasižiūri į save.
Į patyčias žvelgiu kaip į dar vieną neišvengiamą dalyką. Niekada neatsiras pasaulis, kad ir koks vakarietiškas, kuriame vaikas nepatirs patyčių mokykloje. Pats iš vaikystės vis dar turiu nemažai baimių, pamenu, kaip jaudindavausi, kai man ką nors pasakydavo.
Jeigu auginsime vaikus inkubatoriuje, esu tikras – pakliuvę į suaugusiųjų pasaulį jie pražus. Čia patyčios dar didesnės, šlykštesnės. Pagalvokite: išėjus cigaretę surūkiusiam kolegai, apie ką dažniausiai kalbasi likusieji rūkomajame?
Todėl manau, kad reikėtų siekti ne uždrausti patyčias, o mokyti vaikus, kad, jeigu kažkas pasityčiojo iš tavo plaukų spalvos, kūno sudėjimo, tėvų ar dėl to, kad esi neturtingas, nevykėlis ir silpnas esi ne tu, o tas, kuris tyčiojasi.
– Galbūt dėl sulaukiamos kritikos socialiniuose tinkluose tapai atsargesnis? Šalia aštrių drėbtelėjimų tavo paskyrose atsirado daugiau paaiškinimų, socialinių žinučių: nevartokite svaigalų, būkite saugūs eismo dalyviai, mylėkite save ir vienas kitą.
– Didėjant sekėjų auditorijai, atsiranda vis daugiau tokių, kurie mano tekstus vertina paviršutiniškai, mano, kad vaizdo įrašuose kalba ne mano personažai, o aš pats. Kai pradėjome kurti tinklalaidę, pastebėjau ir padidėjusį moksleivių, 18–20-ies metų jaunuolių susidomėjimą.
Pats prisimenu save tokio amžiaus. Norėjau lygiuotis į žmones, kurie man patiko, jų požiūriu tarsi imdavau teisinti savąjį: kažkas geria – tai gal alkoholis nėra taip blogai; jeigu žinomas žmogus rūko, tai gal ir tas rūkymas nieko tokio. Būtent todėl stengiuosi nusimesti juokdario kaukę ir vis dažniau pašnekėti rimtai.
Tiesa, auditorijai, kuri įpratusi iš manęs juoktis, sunku mane tokį priimti, o ir man nelengva taip apsinuoginti prieš kamerą, rodyti, kas man yra svarbu, ko bijau. Į pramogų industriją atėjau per komedijos pasaulį, tačiau nebenoriu tapatintis vien su komedija, turiu kitų tikslų.
Vis dar kalbu aštriai, kai kam – per aštriai, žinau, kad visada turėsiu oponentų, tačiau stengiuosi parodyti, kad jaučiu atsakomybę ir man svarbu, kaip žmonės mane mato.
– Tau – 30. Mokslai – baigti, mylima veikla – atrasta, iš jos išgyveni, esi žinomas, kviečiamas į laidas, interviu, netrukus išleisi ir savo pirmąją knygą. Regis, gyvenimo zenitą pasiekei jauno amžiaus. Kaip jautiesi?
– To, ką išvardijai, nesureikšminu ir nepastebiu, kad gyvenime dabar kažkas būtų kitaip. Turbūt nuskambėsiu kaip Šarūnas Jasikevičius, po varžybų kartojantis, kad komanda orientuojasi į kitas rungtynes, tačiau ir aš orientuojuosi į tolimesnius darbus, atsakomybes. Galbūt išties džiaugiuosi mažiau, nei galėčiau, bet kartu neišmėtau savo emocijų ir stengiuosi išlikti šaltas, racionalus.
Žinoma, įvertinimas, grįžtamasis ryšys džiugina, tačiau atsiriboju nuo jausmo, kad man nutiko kažkas didelio, kad esu kažkuo ypatingas. Neslėpsiu, nėra lengva, ypač kai gatvėje žmonės tave atpažįsta, prašo nusifotografuoti arba fotografuoja tau nematant – tai tikrai gali sujaukti smegenis.
Džiaugiuosi, kad šioje, sakyčiau, beprotybėje atsidūriau būdamas palyginti brandaus amžiaus. Suprantu, kad esu toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tiesiog aplinkybės susidėliojo taip, kad pasirinkau kelią, kuriame esu kiek daugiau matomas. Žinau, kad tai laikina.
– Matyt, gyvenimą palengvina ne tiek metai, kiek su jais atėjusi emocinė branda. Kokį kelią jos link nukeliavai: lankei terapiją, skaitei saviugdos knygas?
– Knygos apie tai, kokie turime būti, mane erzina, jos žmonėms į galvas prigrūda per daug dalykų, kurie nebūtinai jiems tinka. Skaičiau grožines knygas. Kad rastų atsakymus savo gyvenimuose, žmonės galėtų dažniau į rankas paimti klasikinę literatūrą.
Daug suvokimų atėjo ir iš pykčio. Pykdavau ant pasaulio, gyvenimo, aplink jaučiau ir mane erzino didelė neteisybė. Vienu metu gal net maniau, kad esu neskirtas šiam pasauliui – visi kvailiai, o aš toks protingas. Tokiomis akimirkomis daug galvodavau ir bandydavau save pažinti, stebėdavau, kaip su manimi elgiasi kiti žmonės.
Vis tik konkrečių būdų, kaip save pažinti, išskirti negalėčiau. Dar dabar nežinau, ar esu emociškai brandus. Manau, atsakymų dar ieškau ir ieškosiu visą gyvenimą. Studijų laikais man kažkas pasakė: jei pasižiūrėjęs į save prieš penkerius metus sau neatrodai kvailys, tavo gyvenime kažkas negerai. Turi vykti pokytis. Tad jeigu šį interviu skaitysiu po penkerių metų, tikiuosi, galvosiu, kad prišnekėjau nesąmonių.
Manau, jei nori gyventi gerai ir sugebėti priimti aplinką tokią, kokia ji yra, turi pripažinti, kad nežinai ir negali visko žinoti. Reikia su tuo susitaikyti, bet ir neprarasti smalsumo nuolat ieškoti naujų atsakymų.
