Elena Leontjeva, būdama geriausia klasės mokinė, metė mokslus ir sugalvojo pirmiausia įgyti profesiją. Vienos žinomiausių ekonomisčių, laisvos rinkos pradininkių ir analitikių Lietuvoje karjera prasidėjo fabrike. O vos ištekėjus, vyras jai pasiūlė tapti namų šeimininke, gimdyti ir auginti vaikus. Tačiau darbui ją pakvietė Valdas Adamkus. „Svajonės yra ne tai, ką vartosiu, o ką sukursiu pasauliui“, – tiki Elena. Ir tam nėra pabaigos. Po 20 metų pauzės viešumoje garsioji ekonomistė grįžta su trenksmu ir su parašytu romanu.
„Beveik du dešimtmečius rašiau, tai jau čia buvo tų kančių tikrai labai daug. Ir tikrai prireikė ištvermės ir matematikos, kad gale suvesčiau daugybę epizodų, daugybę įdirbių, suvesčiau viską prie ištisinio siužeto, kad viskas būtų sudėta“, – intriguoja žinoma ekonomistė.
Nors rašyti istorinį romaną „Turgaus aikštė“ buvo ilgas ir kankinantis procesas, netrukus jį išvysime lietuvių kalba. Knyga baigta versti iš rusų kalbos ir dabar keliauja į spaustuvę. O Elena Leontjeva neslepia, labai džiaugiasi šiuo savo darbu.
„Kas taip pasakė? Kas taip gražiai parašė? Iš kur tas žaismas? Būdavo labai daug nuostabų, – prisimena pašnekovė. – Tada pradėdama kitą baltą lapą turi pasitikėjimą, jeigu pasisekė tada, tai vėl pasiseks. Tai ta kančia jau turi išsipildymo skonį.“
Kiekviena žinomos Lietuvoje ekonomistės, rašytojos ir publicistės diena prasideda penktą ryto. Tai lėtas ir sau šventas laikas. O po poros valandų, kaip visiems, taip ir Elenai pradeda suktis kasdienė darbų, užduočių, susitikimų karuselė.
„Mano rytas kvepia amžinybe, nes aš anksti atsikeliu, kai visas pasaulis dar miega, bent man taip atrodo, kad viskas miega. Ir yra labai lėtas ritmas, yra maldos ritmas, ir ryte atrodo, kad visas gyvenimas yra prieš akis. Labai gera pabūti toj būsenoj, nes gali iš tiesų pamatyti, kam yra skirta ši diena, o gal apskritai šis gyvenimas. Tai vardan tokio ryto verta atsikelti anksčiau. Verta miegoti mažiau, ką aš ir darau.
Mėgstu išeiti šį mišką, eiti nesvarbu kur [...] pasigrožėti gamta, girdžiu, kaip paukšteliai čiulba, kaip gėlės pražysta. Svarbu yra eiti. Tarsi išeiti iš savęs. Naudoju diktofoną ir įkalbu. Taip esu įkalbėjusi nemažą dalį ir savo romano, savo straipsnius, pasisakymus, pranešimus, netgi disciplinos projektus, nes kartais būna, kad tarsi jau daug pasakei, pavargsti ir tada aš pati sau sakau, kad nesustok, nesustok, taip ir toliau“, – savo kasdieną nusako E. Leontjeva.
Žvelgdama į vaikystę, Elena šypsosi. Ir nors tėvų albumo nuotraukose mato rimtą mergaitę, save ji prisimena linksmą ir labai mylimą vaiką. Augo Vilniuje, name prie Tauro kalno, kur pro langą atsiverdavo viso miesto panorama.
„Prisimenu tokį epizodą, kuris, matyt, neretai pasikartodavo, tai turėjau tokį didelį sąsiuvinį, kuriame rašiau sėdėdama ant palangės Vilniaus centre, su gražiu vaizdu. Buvo tokia plati palangė senų pastatų ir rašiau dar net nemokėdama rašyti. Rašiau, rašiau ir mama vieną kartą pasakė: „vargšas vaikas, kas iš jo bus?“, – prisiminimais iš vaikystės dalinasi ekonomistė. – Aš, matyt, labai ištvermingai ten kažką rašiau, nemokėdama rašyti, bet rašyti norėjau visada.“
Elena mokėsi rusų kalbos mokykloje su sustiprinta anglų kalba. Stropi ir gerai besimokanti mergina buvo mokytojų mėgstama ir vertinama. Tačiau vieną dieną stropi mokinė sugalvojo mokyklą mesti.
„Mokytoja man rodė, kaip dabar prisimenu, tokius kažkokius žiniaraščius, kiek daug iš mūsų mokyklos įstoja į universitetą, 96,8 proc. ir man būtinai reikia įstoti į universitetą. O aš: „o kas toliau?“ Ir tada aš labai jaunam amžiuje pradėjau galvoti apie ateitį ir supratau, kad aš nenoriu tapti to saugaus tokio aprūpinto [...] nomenklatūrinio gyvenimo dalimi“, – pasakoja laidos herojė.
Nors ji augo sovietmečiu ir rusakalbėje aplinkoje, kur lietuvių kalba nebuvo reikalinga, vis tik anksti suprato, kad šalies ateitis bus siejama tik su lietuvių kalba. „Visa tai buvo dar iki visų pokyčių, daug anksčiau, bet tai buvo. Ir mama labai palaikė, sakė, tikrai reikia išmokti gerai lietuvių kalbą, – prisimena Elena. – Mama visą gyvenimą jautė, galima sakyti, tokį kaltės jausmą, kad neišmoko lietuvių kalbos.“
Paauglystėje Elena buvo labai užsispyrusi. Viską darė savaip. Taip pirmūnė atsidūrė elektromechanikos technikume. O jos pačios atminty iki šiol išliko mamos suorganizuotas susitikimas su tuo metu gana egzotiškos specialybės atstovais – programuotojais.
„Mes atėjome į projektavimo konstravimo biurą, kur dirbo programuotojai. Pamačiau vyriškius su barzdomis, laisvais megztiniais, ir jie paklausė, ar aš gabi matematikai. Pasakiau taip ir man pasakė stot ten ir ten“, – šypsosi tiksliuosius mokslus nuo vaikystės pamėgusi moteris.
Vos pradėjusi mokslus dieniniame skyriuje, nusprendė įsidarbinti. Elenos darbo knygelėje puikuojasi pirmasis įrašas apie saldainininkės pareigas. Tada buvo neįprasta, kad 15-metė vakarais skubėtų į darbus.
„Tėtis jau buvo miręs. Žinoma, tai nebuvo dėl duonos uždirbimo, bet gal buvo tam tikras iššūkis ir, matyt, man reikėjo nerti į gyvenimo gelmę. Labai džiaugiuosi, esu dėkinga, kad tai padariau, nes patyriau tą darbą prie konvejerio su paprastom moterim, girdėjau visas tas kalbas apie rūpesčius, mačiau, kaip vagiama tam, kad įmanoma būtų išgyventi, – pasakoja dar studijų metais abu vaikus pagimdžiusi Elena. – Mačiau visus sovietinės ekonomikos sluoksnius. Taip pat mamai padėdavau skaičiuoti, nes ji dirbo darbo užmokesčio skyriaus vadove. Mačiau, kaip ji turi kombinuoti, kad žmonėms didesnes premijas išmokėti.“
Sovietinė ekonomika buvo tokia ydinga, kad merginos galvoje ėmė suktis klausimai, kaip tai pakeisti. Bandė pasitelkti matematinius modelius, tyrinėti gamybos procesus, darbų organizavimą, sąnaudas, išteklius... ir jautė, kad atsakymas šalia. Jis atėjo tik vėliau – jau baigiant ekonomikos mokslus Vilniaus universitete.
„Kai jau perskaičiau apie tai knygose, sakiau, tai taip, aš tą jau atradau. Buvo iššūkis mamai pasakyti, nes ji, aišku, kvestionavo tą sistemą, namuose buvo kalbų apie tai, kad čia ne viskas taip gerai. [...] Kai aš jai pasakiau, kad turi būti privati nuosavybė, tai vis tiek buvo toks kažkoks vidinis konfliktas. Turbūt mama susitaikė su atradimais, kai pajuto, kad mane kažkaip gerbia, kai buvau pareikalauta tuo laikmečiu, kai Lietuva tapo nepriklausoma“, – prisimena tuomet populiarėti pradėjusi ekonomistė.
Tai buvo gražiausi jaunystės metai, kai Elena sutiko savo išrinktąjį. Netrukus ir ištekėjo. Jos vyras Igoris šiandien yra verslininkas. Pora gyvena Vilniaus pakrašty iš vyro tėvų paveldėtoje buvusio ūkio sodyboje.
„Vyras buvo mano brolio kursiokas. Susipažinome labai paprastai. Aš atėjau išleisti brolį, jo draugus ir brolio žmoną švęsti gimtadienį – turėjau prižiūrėti sūnėną. [...] bet taip nutiko, kad sūnėną nuvežėm močiutei ir mane vaikinai taip pat pakvietė prisijungti, – šypsosi Elena. – Tiesiu taikymu jis buvo atsiųstas turbūt kaip tam tikras mano ir globėjas, ir mano stabilizatorius, jei taip galima pasakyti.
Jis padėjo stabilizuoti mano energiją ir nukreipti ją teisinga linkme, nes atpalaidavo mane nuo buitinių rūpesčių, pasakydamas, kad vyro reikalas yra užsidirbti, tu gali ir nedirbti. Ach, jeigu aš galiu ir nedirbti, tai tada aš dirbsiu tai, kam matau prasmę daryti. Pradžioje tikrai veikiau visiškai be jokio atlygio.“
Už lango spindėjo atgimimo metai, kūrėsi jauna Lietuvos valstybė. Idėjomis ir energija trykštanti universiteto absolventė su bendraminčiais ėmėsi šalies ekonomikos. Kaip vieną iš to meto reikšmingiausių momentų moteris įvardija lito įvedimo istoriją.
„Atsimenu, kaip suvirpėjo širdis, kai sužinojau, kad jau rytoj Seimas galutinai balsuos, mat iki tol dar buvo diskusijų, o gal atmes, gal dar kas nutiks. Aš aiškinau, kaip bus, kai bus priimta. Tada supratau, kad nuo rytojaus mano žodžiai bus patikrinti. Ir tai galiojo 21-erius metus! keista net pagalvoti, kaip ilgai. O gąsdinimai buvo, kad čia blogai, čia pusei metų, čia...“, – jaudinančias akimirkas prisimena ekonomistė.
Aktyviai skleidusi laisvosios rinkos idėjas, Elena Leontjeva pelnė visuomenės pripažinimą. Jos nuomonė buvo labai vertinama, ekonomistė komentuodavo įvykius, skaitė paskaitas, o netrukus ją į savo komandą pakvietė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. O štai sūnui ir dukrai ji buvo tik mama. Moteris džiaugiasi, kad vaikus studijų metais padėjo užauginti mama.
„Kadangi buvau dieninėj aspirantūroj, dirbti nereikėjo, bet, žinoma, tikrai mama labai padėdavo. Vis tik nebuvau tokia visiškai nuo namų atskirta mama, tuo metu man tikrai buvo svarbu abu vaikus maitinti krūtimi. Dar kitiems išdalinau pieno – turiu tokių vaikų, kuriuos dar maitinau savo pienu, – motiniškais prisiminimais dalinasi du vaikus užauginusi mama. – Tai buvo labai svarbus, labai saldus laikas.“
Elenos dukra Kaetana Leontjeva pasekė mamos pėdomis – taip pat tapo ekonomiste. Po studijų Anglijoje ir Amerikoje dirbo vyriausiąja eksperte mamos įkurtame institute. O 2015-tais metais ištekėjo už verslininko milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus. Poros vestuvių išskirtinius kadrus gaudė visa šalies žiniasklaida. Šiuo metu Kaetana su Nerijumi gyvena ir verslą kuria Londone, pora augina dvejų metukų sūnų, vardu Neo.
„Kadangi jie užsienyje gyvena, tai aš tik keletą kartų esu mačiusi anūką. Bendraujame. Dabar jis išmoko pasakyti: močiute, ššš...“, – šypsosi Lietuvos finansinių ir ekonominių reformų architektė.
Laidos herojės giminės medyje yra ir pietietiškų šaknų, tačiau Elena atvirauja, kad kaukazietiško charakterio nepaveldėjo nei ji, nei vaikai. „Turime turkiškų šaknų, turime kaukazietiškų šaknų, turime ukrainietiškų šaknų. Visada žinojau, kad mano prosenelis yra kilęs iš miestelio Iziumas. Aš net nelabai tiksliai žinojau, kur tas Iziumas yra ir va dabar, karo metu, šis miestas tapo lemiamu tašku ir aš apie jį sužinojau. Darėme genetinį tyrimą, kuris parodė, kad giminių turime Charkivo, Odesos srityse. Giminių turime ir pietinėje Rusijoje, Kaukaze – labai išmėtyta ta giminė“, – sako ekonomistė, viena iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto steigėjų, buvusi (1993-2001) ir esama prezidentė Elena Leontjeva.
Lietuvos visuomenė žavėjosi ne tik ekonomistės įžvalgomis, ne mažiau akį traukė ir įtakingos moters įvaizdis. Atgimimo metais net vyko konkursas, kur Elena buvo išrinkta elegantiškiausia Lietuvos moterimi ir dovanų gavo kailinius.
Kailiniai susidėvi, papuošalai džiugina trumpai, o štai kolegų pripažinimas ir nuoširdus dėmesys – ilgalaikės vertybės. Visai neseniai Elenos įkurtas institutas atšventė 33-čią veiklos gimtadienį.
Dar vienas paskutinių Elenos darbų – mokslinė studija apie stokos fenomeną. Įdomu, kad šio fenomeno ištakas nagrinėjo ir kitų šalių mokslininkai. Dirbo nesusitarę, skirtingose šalyse, naudojo skirtingus tyrimo metodus, o išvados išėjo beveik identiškos.
Visas išsamesnis reportažas apie ekonomistę Eleną Leontjevą – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
