Gyventi pasaulyje, kuriame daugeliui rūpi tai, kas tau visiškai neįdomu, gali kelti daugybę iššūkių. Ugnė Mikalajūnaitė yra aseksuali, ji nejaučia seksualinio potraukio ir jos mintys tikrai nesisuka apie seksą ar seksualines fantazijas.
Susipažinkite, Ugnė yra 29-erių moteris, sėkmingai klojanti savo karjeros kelią strateginės rinkodaros srityje su Rytų Azijos šalimis. Ji mėgsta skaityti knygas, domėtis nišinėmis temomis ir, kaip sako, „geiminti“ – prie kompiuterinių žaidimų moteris gali ištirpti, nes šie padeda atsipalaiduoti ir pailsėti. Na, o pats neįdomiausias dalykas, kuris Ugnei nekelia absoliučiai jokio susidomėjimo, – seksas.
„Kad esu aseksuali supratau 18–19 m. Tai reiškia, kad niekam nejaučiu seksualinio potraukio. Paauglystėje nesupratau, kad esu aseksuali, bet buvo nesusipratimo jausmas. Mačiau, kad vieni su kitais ciūckinasi, kasas tampo, kad berniukai su mergaitėmis eina į poras. Man buvo ir berniukai, ir mergaitės gražūs. Nesupratau, kodėl aš to nejaučiu, ką jaučia kiti. Bandydavau klausti tėvų, kodėl visi nori būti porose, kaip 13-os metų mergaitė pastoja, nori į lovą gultis. Man visada sakydavo, kad ateis laikas, palauk. Bet man buvo 16-a, 17-a, 18-a, o tas jausmas taip ir neatėjo. Iš žmonių stebėjimo supratau, kad kažkas ne taip, kažko nejaučiu, kažko trūksta.
Dėl aseksualumo yra problema, kad, jeigu yra trūkumas, negali jo pastebėti. Juk jeigu man patiktų tik merginos, tai bent žinočiau, kad patinka merginos, o kai nejauti nieko, tada nesupranti, čia hormonai, ar nerandi TO žmogaus, ar kas negerai. Pradėjau domėtis LGBT, atradau aseksualumą, nemažai knygų perskaičiau apie aseksualumą.
Aseksualumas turi daug spektrų, yra demiseksualumas, kai tik po draugystės gali pradėti jausti ką nors, aromantika, kad nejauti romantinių pojūčių. Viską pradėjau nagrinėti, nes yra visas skėtis terminų, visas spektras seksualumo. Man atrodė, nieko nejaučiu, reikia viską sužinoti, kad turėčiau sau paaiškinimą“, – apie savęs pažinimo kelią pasakoja moteris.
Noras labiau suprasti save ir savo seksualumą Ugnę pastūmėjo į interneto platybes klausytis kitų žmonių patirčių. Tuo metu informacijos Lietuvoje nebuvo. Ugnei buvo kilusi mintis apie biseksualumą, nes romantiškus jausmus ji gali jausti abiem lytims, jai estetiškai gražūs gali būti tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau, tuomet dar būdama studente, mergina suprato, kad ji nejaučia potraukio nė vienai lyčiai, todėl biseksualumas nėra terminas, kuris galėtų apibrėžti Ugnės jausmus. Informacijos badas, aplinkinių vienareikšmiai patarimai palaukti, kol atsiras tas vienintelis, su kuriuo merginai norėsis dalytis ir intymiu gyvenimu – visa tai merginos pasimetimo tikrai nesumažino. Ji bandė sulaukti tikros meilės, bandė eksperimentuoti, tikrinti save, ar tikrai niekam nejaučia seksualinio potraukio, mėgino kurti romantinius santykius.
Romantiniai santykiai
Daug sėkmės romantiniuose santykiuose mergina nepatyrė. „Turėjau toksiškus santykius. Man vis kartodavo, kad negali man taip būti, kad jo nenoriu, jam buvo sunku priimti, kad jis manęs netraukia, kad aš nieko neinicijuoju. Jis norėjo įrodyti, kad gali mane pakeisti ir negalėjo pripažinti mano aseksualumo, nors apie tai kalbėjau nuo pat pradžių, buvau atvira. Tačiau antra pusė nesuprato. Aš taip pat bandžiau sau kažką įrodyti, kad aš galiu, sugebėsiu, bet gavosi tik savęs kankinimas“, – nuviliančia meilės istorija dalijasi Ugnė.
Tačiau moteris neslepia, kad artumo, intymumo norą ji jaučia, bet platonišku lygmeniu. Jai trūksta apsikabinimų, galimybės su žmogumi kur nors nueiti. Vis dėlto surasti tinkamą partnerį itin sudėtinga, nes pačių aseksualų bendruomenė neaktyvi, asmeniškai Ugnė nepažįsta nė vieno aseksualaus žmogaus, o kitos seksualinės orientacijos žmogui seksas yra neatsiejama romantinių santykių dalis.
„Aš stengdavausi patenkinti partnerį dėl prieraišumo, ėjau per save, bet kad galėčiau taip prisileisti žmogų, turi būti meilė, artima draugystė, santykių įdirbis. Aš jaučiu disociaciją akto metu. Aš nesuprantu tos traukos, kurią žmonės patiria iš pirmo žvilgsnio. Maniau tik filmuose būna, kad nueina į barą ir su kažkuo atsibunda ryte. Jei yra meilė, tada galiu prisileisti. Taip pat nesuprantu „tinder“, kaip ten žmonės iš nuotraukos supranta – traukia žmogus ar ne, man tai visiškai nesuprantama“, – pasakoja Ugnė.
Kai poroje vienas iš partnerių yra aseksualus, viena iš siūlomų galimybių – nemonogamiški santykiai. Tačiau Ugnei tokių turėti neteko. Moteris sako, kad turėtų labai aiškiai apsibrėžti ribas, kadangi pavydo jausmas jai nėra svetimas. Galiausiai būtų rizikinga neišsivaduoti iš baimės jausmo, kad partneris gali bet kada ją palikti, nes jis rastų kitą, kuri galėtų jam duoti tai, ko Ugnė duoti negali.
„Žinau, kad yra sėkmės istorijų, bet ten jau labiau poliamorija. Man būtų visada atstūmimo baimė, gal man reikėtų per save perlipti ir duoti, ko reikia partneriui, bet tada savo viduje jausčiausi negerai, tai tokia slidi teritorija“, – apie nemonogamiškus santykius kalba moteris.
Potraukio trūkumo kaltininkas
Ugnė pasakoja, kad ši seksualinė orientacija tuo ir sudėtinga, kad žmonėms sunku priimti faktą, jog asmuo gali nejausti seksualinio potraukio niekam: „Jei kažkam pasakau, kad esu aseksuali, nesulaukiu pripažinimo, bet prasideda paieškos, kas negerai, kad gal hormonai, depresija, impotencija. Žmonės sako, kad taip negali būti, kad čia gyvenimo dalis, visi to nori, visiems reikia, bet aš to niekada nesuprasdavau.“
Prieš 2–3 metus Ugnei buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas ir šis sėkmingai perėmė ožio atpirkėjo funkciją: „Aš turiu ilgą istoriją su depresija. Todėl kartais mano aseksualumą vertina kaip depresijos pasekmę, jei man depresija, tai kaip man gali norėtis sekso. Kai nustatė autizmą, tuomet tai tapo dar viena priežastimi, nes žmonės įsivaizduoja, kad autistai sekso neturi.“
Ugnė džiaugiasi, kad prieš kelerius metus atrado ryšį su tėvais, ypač tėčiu. Jie turi daugiau supratimo apie LGBT ir psichikos sveikatą. „Būna, klausiu kitų ir tėčio, kaip dažnai galvoja apie papus. Negi tikrai jie kasdien pagalvoja apie kažką seksualaus“, – juokiasi Ugnė, kuriai sunku patikėti, kad žmonių mintis gali kvaršinti seksualumas.
Tačiau, kol moteris augo, tol jai labai trūko tėvų supratimo ir priėmimo. Paauglystėje Ugnės tėvai buvo linkę depresiją „gydyti“ jiems suprantamu būdu, siūlant eiti suplauti indus, pasitvarkyti. Vis dėlto, kai gyvenimas persikėlė iš Biržų į Vilnių, moteris įsidrąsino kalbėtis nepatogiomis temomis, kuriomis pradėjo domėtis ir jos tėvai.
Tačiau merginą skaudina žmonių nuomonė, kad aseksualumas arba autizmas yra nebrandžių žmonių reikalas. Anot jos, visuomenė į tokius žmones žiūri kaip į infantilius: „Jeigu neturi žmogiško pojūčio, vadinasi, tu nesuaugęs. Beje, aseksualumas ir autizmas neretai būna persipynę. Tarp autistų nemažai kitos lytinės tapatybės arba seksualinės orientacijos žmonių“, – teigia moteris.
Kai kurie žmonės Ugnės aseksualumą laiko celibatu, tačiau moteris tvirtina jokiais įsipareigojimo saitais savęs nesurišusi. Ir nors, regis, aseksualumas turėtų atitikti itin doro gyvenimo būdo pavyzdį, moteris yra sulaukusi žinučių, smerkiančių dėl nenoro susilaukti vaikų: „Buvo keli maroziukai, man rašė ir grasino, kad Dievas nubaus. Galvojau, kad bent nuotraukas normalias užsidėkit“, – juokiasi Ugnė.
Šiandien moteris visą dėmesį koncentruoja į darbą, o bendraudama su žmogumi niekada neturi intencijos flirtuoti ar kurti romantinį ryšį. Nors aseksualams megzti romantinį ryšį labai sudėtinga, bet žinojimas apie save palengvina būtį. „Šiandien santykiams nelabai turiu laiko ir noro, visą dėmesį skiriu darbui“, – sako Ugnė.
Psichologė: aseksualų daugiau tarp moterų
„Aseksualumu galima laikyti seksualinę orientaciją arba seksualinės orientacijos tapatybę, kai asmuo visai arba iš dalies nejaučia seksualinio potraukio, nesidomi seksualiniu gyvenimu. Aseksualumą reikėtų matyti kaip spektrą: nuo visai aseksualių žmonių, kurie visai nejaučia potraukio, iki tų, kurie jaučia nestiprų seksualinį potraukį arba retai. Pavyzdžiui, grey aseksualai [pilkieji aseksualai], kurie jaučia seksualinį potraukį laikas nuo laiko arba retai. Arba demiseksualų, kuriems pirmiau reikia užmegzti romantinį ryšį, kad jaustų seksualinį potraukį“, – paaiškina psichologė, seksologė Roberta Pečiūraitė.
Tačiau romantinius jausmus aseksualai jausti gali. Vis dėlto čia taip pat susiduriame su visu jausmų spektru. Pavyzdžiui, specialistė kalba apie aromantikus, kurie nejaučia romantinių jausmų: „Kaip tik domėjausi tyrimais, kiek tarp aseksualių žmonių būna aromantiškų, tyrimai rodo, kad 16–26 proc. aseksualų būna aromantiški.“
Aseksualumo iššūkiai
„Kas lemia aseksualumą, kaip ir kitas seksualines orientacijas, niekas negali pasakyti – tiek biologiniai, tiek psichologiniai, tiek aplinkos faktoriai veikia. Aseksualumas nėra pakankamai tyrinėjamas, bet yra randama biologinių markerių, kurie rodo, kad dalis tikrai nulemta genetiškai, tą rodo aseksualių merginų fiziologiniai faktoriai, pavyzdžiui, jų kūno sudėjimas kitoks, gali būti susiję su ūgiu, joms menstruacijos prasideda kitu metu, bet įtakos gali turėti ir aplinkos veiksniai. Tačiau seksualinės orientacijos negalime pakeisti, kai užsinorime, nors ji per gyvenimą gali kisti“, – pasakoja psichologė, seksologė R. Pečiūraitė.
Ji teigia, kad kartais aseksualių asmenų partneriams gali kilti klausimų, ar tikrai partneris aseksualus, jei jis užsiima masturbacija ar žiūri pornografiją. Specialistė tvirtina, kad taip gali būti, tačiau aseksualūs žmonės tuo užsiima rečiau ir dėl kitų priežasčių, kurie nesusiję su seksualiniu pasitenkinimu. To priežastys ir motyvacija gali būti siekis atsipalaiduoti, lengviau užmigti arba išprovokuoti tokius veiksmus gali nuobodulys.
„Sudėtinga sukurti santykius, kad abu būtų aseksualai. Santykiai sudėtingi, kai vienas aseksualus, o kitas ne. Tokie santykiai įmanomi, bet reikia gero vienas kito įsiklausymo. Gali partneris save nuvertinti, kad su juo kažkas negerai, gali tikėtis, kad partneris pasikeis arba kad partneris nepatyręs gero seksualinio gyvenimo. Gali būti visokių iššūkių. Aseksualų gali būti visokių, nereikia susidaryti riboto įvaizdžio apie aseksualus. Tyrimai rodo, kad daugelis porų vis dėlto susitaria dėl etiškų nemonogamiškų santykių, kai žmonės susitaria įtraukti daugiau žmonių į savo santykius, aišku, apsibrėžia tinkamas ribas, kad visiems būtų tinkama, etiška. Yra ir kitokių sprendimo būdų, kad visiems būtų gera, malonu“, – teigia psichologė, seksologė.
Aseksualumas ar sumažėjęs potraukis?
Anot R. Pečiūraitės, aseksualumas žymiai dažnesnis tarp moterų arba netipinės lytinės tapatybės žmonių. Tačiau vyras, kuris nejaučia seksualinio potraukio, laikomas nevyrišku, o mūsų visuomenėje būti nevyrišku yra rizikinga dėl nepripažinimo ir nuvertinimo. Taigi, gali būti, kad vyrams sunkiau pripažinti savo aseksualumą ir todėl tyrimų rezultatai yra iškraipyti.
Psichologė pasakoja, kad jos kabinete taip pat apsilanko poros, kurios tyrinėja savo aseksualumo tikimybę: „Pas mane kreipiasi poros, kurioms neaišku, ar jų atveju yra sumažėjęs seksualinis potraukis, o galbūt aš aseksuali ir man neįdomus seksualinis gyvenimas? Gali tekti patyrinėti, ar tai aseksualumas. Bet, jeigu susiję su sumažėjusiu potraukiu, tai dažniausiai žmogus jaučia stresą ir nepasitenkinimą. Kartais būna pripažįsta, kad niekada nereikėjo seksualinio gyvenimo, jis buvo tik dėl partnerio ir ką tuomet toliau daryti su partneriu?“
Galiausiai R. Pečiūraitė tvirtina, kad aseksualūs žmonės gali užsiimti seksu ir juo nesibjauri: „Jeigu žinau, kad partneriui darau gera ir todėl man gera, tai seksas nebūna traumuojanti patirtis.“
