„Esame vienintelė laida turėjusi savo kandidatą į prezidentus, Seimo pirmininką ir kultūros ministrą“, – kalbėdamas LRT.lt šypsosi vienas iš 30-metį mininčių „Dviračio žinių“ kūrėjų Haroldas Mackevičius, papasakojęs žiūrovui nematytų ir negirdėtų istorijų, nutikusių kuriant legendine tapusią laidą.
– Pirmoji „Dviračio šou“ (vėliau „Dviračio žinių“) laida eteryje pasirodė 1993 m. lapkritį. Priminkite, nuo ko viskas prasidėjo.
– Viskas prasidėjo nuo to, kad Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas ir Vytautas Šerėnas kartu dirbo humoro šou grupėje „Dviratis“ ir Arūnas sumanė kurti televizinę laidą.
Aš tuo metu dar dirbau Keistuolių teatro direktoriumi. Kadangi nuo studijų laikų su Gintaru ir Arūnu buvome geri bičiuliai, susitikus nevengdavau jų pakritikuoti ar patraukti per dantį. Kartą Arūnas pasakė, kad jei jau taip viską gerai žinau, ateičiau dirbti kartu.
Taip antraisiais laidos gyvavimo metais prie komandos prisijungiau ir aš, pradėjome dirbti keturiese. Tuo metu laida buvo rodoma kas dvi savaites pakaitomis su Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko kuriama laida „Radijo šou“.
– Šiandien „Dviračio žinios“ – politinės satyros laida, tačiau pasirodžiusi eteryje ji buvo visiškai kitokia, tiesa?
– Turbūt šios laidos sėkmės paslaptis yra tai, kad laida su laiku keitėsi, ne kartą kaip kokia gyvatė pakeitė odą. Jei pažiūrėtumėte pirmąją laidą, laidą po 5 ar 10 metų gyvavimo ir šiandien, turbūt atrodytų, kad tai yra visai ne ta pati laida.
Iš pradžių joje vaidino trise – V. Šerėnas, G. Ruplėnas ir Darius Balčiūnas. Visi jie – neprofesionalūs aktoriai, tačiau visi labai talentingi iš prigimties. Kai sumaniau į laidą pasikviesti profesionalių artistų, pirmoji, kuri mumis patikėjo ir kurią įkalbėjome ateiti buvo Kristina Kazlauskaitė.
Netrukus prisijungė ir Remigijus Vilkaitis, Rolandas Kazlas, Neringa Varnelytė, Algirdas Dainavičius, Arūnas Sakalauskas ir kt. Jų sukurti personažai išpopuliarėjo ir pradėjo „vairuoti“ laidą. Tada jau ne personažus galvodavome temai, o pradėjome rašyti scenarijus personažams.
Laidos posūkis į politinę satyrą įvyko tada, kai sulaukėme pasiūlymo laidą rodyti kasdien. Iš tiesų, kai laida rodoma kartą per dvi savaites, kai ji dar tik pradeda gyvuoti, lengva – visos temos dar nedarytos ir visomis galima juokauti. Kai laida rodoma kelerius metus, nenorint kartotis, reikia gerokai pasukti galvą.
Laidai tapus kasdiene, politinė satyra tapo išeitimi – juk kasdien nutinka kažkas naujo ir temas pradėjo diktuoti pats gyvenimas. Taip „Dviračio“ žinios tapo politinės satyros laida.
– Šiandien laida jau neįsivaizduojama ir be savo įžvalgomis pasidalijančių peliukų.
– Jie atsirado netikėtai. Pagal pirminę idėją, turėjo būti dvi pelės, gyvenančios vaizdo kasetės, vadinamojo VHS, viduje ir graužiančios juostą. Vienas peliukas turėjo būti Sūrskis Griaužinis, kitas – amerikietis Mikis Mauzeris. Su laiku išėjo taip, kad nereikėjo nei kasetės, nei juostos – liko tik Sūrskis ir Mauzeris, o pirminė istorija pasimetė užmarštyje.
Įdomu ir tai, kad ieškodamas, kas galėtų vaidinti peles, labai norėjau pakviesti R. Šapauską. Kažkodėl A. Ramanausko net nesiryžau kviesti, nes buvau įsitikinęs, jog jis apsikrovęs darbais ir nesutiktų. Tačiau kai susitikome su Rimu pasikalbėti apie pelės vaidmenį, kaip tik pro šalį ėjo Algis. Priėjęs paklausė, apie ką kalbamės, papasakojęs, kad siūlau Rimui pelės darbą, tarstelėjau: „Gal ir tu nori?“ O jis ir susidomėjo. Taip iš įvairių atsitiktinumų išaugo dideli dalykai.
– Nors eteryje jau nebėra, iš atminties neišdyla kiti laidos personažai – Pilypukas, Zita iš Mažeikių, legendiniai bratkos ir kt.
– Tiesa, Pilypukas išlindo iš sauskelnių reklamos, Zita iš Mažeikių buvo naujojo lietuvio, turtuolio tipažas. Nusprendėme, kad Zita yra iš Mažeikių, nes tuo metu ten nafta tekėjo per visus kampus, o susikrovę pirmuosius pinigus žmonės nelabai žinojo, ką su jais daryti ir kaip leisti. Buvo atskiras turtuolio gyvenimas ir paskutinio 20 a. dešimtmečio naujų pinigų beprotybė, kurią puikiausiai įkūnijo Zita.
Bratkos, žinoma, buvo Vyto (V. Šerėno – LRT.lt) išpuoselėtas personažas, kurio prototipas – jo dėdė, tėvas, kaimynas... Scenarijus bratkoms rašyti nebuvo lengva, nes Vytas buvo labai griežtas – kruopščiai atrinkdavo temas, kuriomis brakos galėdavo kalbėti, o kas – ne jų mentalitetui ir būdui. Todėl bratkos buvo labai tikri ir žiūrovai tai jautė.
Bratkos egzistavo gal 7-8 metus, buvo sukurta labai daug siužetų, jie buvo aptarę ir apkalbėję daugybę temų, todėl vienu metu Vytas pradėjo kalbėti, jog jie neturi ką pasakyti ir su šiais personažais reikėtų atsisveikinti.
Vis tik antrąjį kvėpavimą bratkoms suteikė atsiradęs kaimynas Algirdžiokas, kurį vaidino R. Kazlas. Po to buvo kelių metų pertrauka – bratkos iš viso nepasirodydavo, o Vytas atsisakydavo juos vaidinti. Tačiau į Lietuvos kaimą atėjus internetui, atsiradus išmaniesiems telefonams, pamatėme, kad mūsų tėvų karta, pagyvenę žmonės pradėjo naudotis internetu, skaipu kalbėtis su anūkais, tad temą atspindėjome per sugrįžusius bratkas ir jų santykį su technologijomis.
Tačiau po kurio laiko Vytas ir vėl pasakė, kad jau užtenka. Nors vėliau dar bandžiau sugrąžinti bratkas, tačiau Vytas nenorėjo – tikino, kad jie jau viską pasakė. Jis jautė kada reikia sustoti.
– Ar personažą kuriantis aktorius dažniau griežtai laikosi scenarijaus, ar paliekama vietos improvizacijai?
– Paliekama ir visai nemažai. Turbūt nežiūrėčiau savo laidos, jei aktoriai darytų tik tai, kas parašyta. (Juokiasi.) Improvizacija man yra pats žaviausias dalykas kūrybos procese, kuriame visada egzistuoja tam tikras trikampis – scenaristo darbas, režisieriaus matymas ir aktoriaus indėlis. Todėl darbas „Dviračio žiniose“ yra labai linksmas, daug juokiamasi, atmosfera gera, o su kolektyvu gera dirbti.
– Ar iš politikų nesulaukiate pasipiktinimo dėl to, kaip jie yra rodomi jūsų laidose?
– Per 30 metų jų tikrai yra buvę, bet tiek mažai, kad net nėra, ką pasakoti. Pastebėjau tik tai, kad jei sutinki skirtingas laidoje vaizduojamas politikes moteris, gali sulaukti panašaus klausimo: „Kodėl jūs mane taip negražiai rengiate?“ (Juokiasi.)
Šiaip politikų reakcijas galima nuspėti pagal tai, ar jie yra pozicijoje, ar opozicijoje. Nuo „Dviračio žinių“ labiausiai kliūva tiems, kurie yra valdžioje. Tad opozicijos atstovas praeidamas pro šalį visada draugiškai patapšnoja per petį ir pasidžiaugia, o būdamas valdžioje tik tyliai pasisveikina. (Šypteli.)
– Nebūna, kad politikai nori, jog jų neparodijuotumėte laidose?
– Yra buvę, kad vienas politikas draugiškai paprašė jo neberodyti, sakė, jog jo motina yra brandaus amžiaus ir silpnos sveikatos, tad kaskart pamačiusi laidose įkūnijamą savo sūnų, labai susijaudina ir susinervina. Pagalvojome, kad neduok Dieve... Ir nuėmėme. Tačiau tai buvo labai seniai.
– Panašu, kad darbas „Dviračio žiniose“ mažai skiriasi nuo darbo televizijos naujienų tarnyboje.
– Taip ir yra. Atsibundu ryte ir skubu skaityti naujienų, pirmiausia perskaitau LRT.lt, po to kitus portalus, tada susirašome su kitais scenarijaus autoriais, pasidalijame idėjomis ir sprendžiame, kas galėtų būti suvaidinta ir nufilmuota. Tačiau tu gali sugalvoti puikiausią temą ir siužetą, o vakare nutinka kažkoks įvykis ir viskas gali tiesiog nukeliauti į šiukšliadėžę, o laidą tenka daryti iš naujo. Kaip ir tikras žinias.
– Kiti metai jums bus įtempti – nusimato Seimo ir prezidento rinkimai, netrūks ir kitų svarbių politinių įvykių.
– Išties, kiti metai bus labai linksmi ir geri. Laidai geriausias laikas būna metai iki rinkimų ir dar geras pusmetis ar metai po jų, kai visi dalijasi valdžias, įtakos sferas ir matuojasi raumenukus. Man galbūt labiau patikdavo, kai Seimo ir prezidento rinkimai vykdavo skirtingais metais, bet... Neabejoju, kad bus smagu.
– Tiesa, „Dviračio žinios“ yra vienintelė laida turėjusi savo kandidatą į prezidentus – 2002 m. laimę rinkimuose bandė Vytautas Šerėnas.
– Buvo ir toks pakvailiojimas. Tiesą sakant, pagrindinė ir pirminė idėja kilo dėl to, kad tuo metu Lietuvoje įkurti politinei partijai užteko 1000 žmonių. Kažkada su kolegomis diskutavome, kad užtektų surengti nemokamą koncertą, paprašyti, kad žmonės į jį atsineštų pasus ir pakviesti juos stoti į partiją.
Taigi pirminė mintis buvo įkurti humoristinę partiją politiniais tikslais. Tačiau patingėjome – prižiūrėti partiją vis dėlto reikia laiko, o mes ir taip buvome užimti. Tiesa, vėliau šią idėją visai sėkmingai įgyvendino buvęs mūsų kolega A. Valinskas. (Juokiasi.)
Nors partijos nekūrėme, idėja liko – bediskutuodami nusprendėme, kad būtų smagu turėti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Tačiau tuo metu visi buvome labai jauni – nė vienas iš mūsų neturėjome 40-ies, daugumai buvo 32-33-eji, tik Vytautas buvo kiek vyresnis, tad kai jam sukako 40, nutarėme iškrėsti pokštą.
Kas keisčiausia, buvo tikėjusių, kad mes dalyvaujame iš tiesų, nors mes atvirai juokavome ir net į prezidento programą buvome įtraukę visokiausių keistenybių – pvz., kad reikėtų Palangos tiltą pratęsti iki Švedijos, kad būtų galima pėsčiomis nueiti ir grįžti.
Nustebino ir kai kurių politikų reakcija – kai kurie išsigando, kai kurie nesuprato, ką darome, siuntė atstovus su klausimais... O mes įsistatėme kiaulės akis ir tik trūkčiodavome pečiais: „Kodėl negalime padalyvauti?“
Tiesa, dabar viskas jau gerokai pasikeitę, tačiau anuomet mūsų politinė sistema buvo dar ganėtinai silpna, o Vyto kandidatavimas ir buvo noras parodyti, kad kone bet kas gali kandidatuoti. Ir manau, kad mums pavyko. Vėliau A. Valinskas pajuokavo pilna koja ir tapo Seimo pirmininku. Taigi esame vienintelė laida turėjusi savo kandidatą į prezidentus, Seimo pirmininką ir kultūros ministrą (2008–2010 m. kultūros ministro pareigas ėjo aktorius R. Vilkaitis, anksčiau vaidinęs „Dviračio žiniose“ – LRT.lt).
– Turbūt jei prisijungus prie „Dviračio“ komandos, kad per laida tiek gyvuos ir tiek visko nutiks, nebūtumėte patikėjęs...
– Nė sapnuot nesusapnavęs. Kai laida buvo pradėta rodyti kasdien, vienas protingas žmogus ir geras mano draugas pasakė, kad darome didelę klaidą – jei laida pasirodytų kartą per savaitę, galėtume išsilaikyti bent 10 metų, tačiau kasdien kurdami laidas išsisemsime per pusmetį ar metus. Ir šis pokalbis vyko apie 1997-uosius. Kiek daug po to dar nuėjome.
Tačiau aš kiekvieną laidą darau kaip paskutinę, ir kiekvieną – kaip pirmą. Per daug į priekį negalvoju – visas dėmesys visuomet skiriamas kitos dienos laidai. Man tai kasdien svarbiausia. O kiek mes dar gyvuosime? Kiek Dievas duos.
Visą LRT saugomą laidų archyvą rasite čia – „Dviračio šou“ ir „Dviračio žinios“.
Daugiau pasakojimų apie legendines eterio asmenybes ir laidas rasite čia.
