Sulaukusi pasaulinio pripažinimo, beveik prieš metus, dizainerė Diana Paukštytė atvertė naują gyvenimo puslapį. „Bėdos užklumpa netikėtai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako ji, prisimindama laikotarpį, kai jos gyvenimas vertėsi ir griuvo. Keli mėnesiai slaugant artimą žmogų prabėgo tarsi kosmose. Tuo metu ant jos pečių griuvo visos įmanomos naštos. Bet Diana tiki, kad ir kas gyvenime ištinka, patirtis suteikia išminties. Moterį nemažai ko išmokė ir kopimas į kalnus.
Penkiolika metų kuriančiai drabužių dizainerei sėkmė šypsojosi dažnai. Diana greitai rado savo vietą mados pasaulyje ir dirbo neskaičiuodama valandų. Sako, taip ir sukosi mados karuselėje.
„Jeigu yra šeimos palaikymas, tada yra oho – labai lengva, tai yra gyvenimo būdas tiesiog. Padeda vyras, visi padeda, na, ta prasme tada lengva ir savaime gaunasi viskas. Man padėdavo nuo pirmų kolekcijų – mes kartu su vyru bėgiodavom per „Mados infekcijas“, per atrankas visokias. Labai padeda, kai yra artimieji, kurie supranta ir kuriems tokia veikla taip pat patinka“, – sako D. Paukštytė.
Didžiausia dizainerės svajonė buvo išplaukti į tarptautinius vandenis. Svajonė išsipildė – lietuvių kūrėjos drabužiais šiandien puošiasi ne viena pasaulio garsenybė.
„Dabar neseniai puošėsi „Garbage“ vokalistė Shirley Manson, – džiaugiasi pašnekovė. – Man atrodo, kad čia Instagramas padėjo, nes jos stilistė per Instagramą atrado, užsisakė labai daug rūbų ir kai aš juos išsiunčiau į Ameriką, į Los Andželą, negalvojau, kad juos kažkas ten vilkės, kad jie paklius ant scenos. Ir po kokių pusės metų gaunu žinutę į Instagramą, kad va, pasidžiauk, tavo rūbais rengiasi žvaigždės. Man malonu, kad jie labai vertina tuos rūbus ir jie visada padėkoja – asmeninę žinutę parašo. Net pati atlikėja parašė. Man labai malonu.“
Išvis gyvenimas kaip iš naujo prasideda, nes mano vyras vos nemirė. Ten buvo labai sudėtinga situacija [...]
Diana neslepia, tuomet nebereikia nei valgyti, nei miegoti, diena persipina su naktimi, o laikas ištirpsta. Visgi šiais metais kūryboje Dianai teko padaryti pertrauką. Sako, metai buvo beprotiškai sunkūs, o įvykis, išmušęs šeimą iš vėžių, privertė iš naujo perkainoti vertybes.
„Mūsų šeimoje įvyko toks įvykis – vyras pateko į avariją. Buvo didelis sukrėtimas. Atrodo jau gyveni, viskas tas pats per tą patį, jau įpranti prie visko – prie tos kūrybos, prie tų darbų, na monotonija tokia, jau pradedi skųstis savo gyvenimu, bet kai atsitinka kažkokia avarija, kažkoks stresas, supranti, kad tu turi tobulą gyvenimą. Turi tobulą žmogų ir pradedi jį vertinti. Išvis gyvenimas kaip iš naujo prasideda, nes mano vyras vos nemirė. Ten buvo labai sudėtinga situacija, tai aš du mėnesius bėgiojau tarp ligoninių – kiekvieną dieną į ligoninę, o darbas buvo nustumtas į antrą planą.
Supratau, koks tas gyvenimas trapus ir kaip čia viskas laikina, ir kad reikia čia ir dabar gyventi.
Šeima tapo prioritetu. Kai patiri tokį stresą, tada pervertini visas vertybes ir kitaip pradedi žiūrėti į gyvenimą. [...] Buvo kaip kita realybė, kai nebegyveni to įprasto gyvenimo. Buvau kaip robotas, kaip koks, nežinau, kaip kažkoks kitas žmogus, kuris bėga, paima, nuveža, prižiūri, rūpinasi... Tiesiog pradėjau vertinti tą žmogų, kuris yra šalia. Supratau, kaip man jo reikia. [...]“, – skaudžiais išgyvenimais dalinasi Diana.
Diana neslepia, norėtų slogius prisiminimus tiesiog ištrinti iš atminties. Tik patirtas stresas niekur nedingo – vis išlenda, primindamas apie skausmingą įvykį.
Po sunkių išgyvenimų, prisimena pašnekovė, kasdienybės iššūkiai tapo juokingi. Moteris nebesureikšmina jokių smulkmenų, darbai pasidaro greičiau ir į viską ji žvelgia paprastai.
Anksčiu lipdavom į kalnus ekstremaliai, dabar labai paprastai – kojelėmis.
„Supratau, koks tas gyvenimas trapus ir kaip čia viskas laikina, ir kad reikia čia ir dabar gyventi, – sako laidos herojė. – Tai sakau dabar vyrui, kad kai pasiūlė kolekciją daryti, anksčiau būdavo baimės – o jeigu nesigaus, o jeigu idėjų neturėsiu, o jeigu nepatiks... Tai po šitos avarijos man, tfu, darom kolekciją, kodėl gi ne?! Liko mėnuo? Kodėl gi ne, padarysim! Daug drąsos atsirado gyvenime, nes supratau – po avarijos buvo baisu, o dabar jau ne. Sukurti kolekciją? Čia yra taip paprasta ir nebebaisu, nes yra baisesnių dalykų. Tai ir drąsos, ir pasitikėjimo, ir noro gyventi, ir vertinti tą gyvenimą atsirado.“
Šiandien, sako dizainerė, norisi gyvenimo gėrį semti saujomis. Gal todėl, nepraėjus nė metams po kraupaus įvykio, visa šeima vėl išsirengė į kalnus. Atimk iš alpinizmo trenerio kalnus ir akyse nebeliks laimės, neabejoja Diana, prisimindama jų vasarinius žygius.
„Šią vasarą jau taip atsargiai nuvažiavom į kalnus. [...] Aš sakau, įsivaizduokim, kad mes abudu ligoniai ir mums reikia eiti į kalnus. Turim suprasti, kad dabar tempas bus kitoks. Gal po kažkiek metų ir atsistatys, bet dabar viskas vyks po truputį. Lengvoj formoj, kaip turistai. [...] Anksčiu lipdavom į kalnus ekstremaliai, dabar labai paprastai – kojelėmis“, – šypsosi Diana.
Kalnai dizainerei kelia daugybę sentimentų. Būtent ten ji susipažino su vyru Dainiumi. Jis buvo treneris, o ji – entuziastinga alpinistė. Ir jeigu ne lemtingas atsitiktinumas, ir pati būtų likusi sporte. Buvusiai laipiojimo uolomis Lietuvoje čempionei apie aktyvų sportą šiandien primena tik išrikiuotos taurės ir medaliai.
Sportas mane labai užgrūdino ir labai padėjo – man dabar žymiai lengviau gyvenime.
„Kai buvau jauna, labai užsidegiau laipiojimu, alpinizmu. [...] Pradėjau treniruotis varžyboms, labai daug buvo apdovanojimų, medalių. Man ten labai sekdavosi, buvau viena geriausių laipiotojų, teko net Lietuvą atstovauti Latvijoje ir laimėti prizines vietas. Tačiau viską pakeitė trauma, – pasakoja buvusi sportininkė. – Aš nukritau, kryžminiai raiščiai plyšo ir tada supratau, kad laipioti profesionaliai nebegalėsiu. Teko kažką galvoti. Ir tada taip gyvenimas susiklostė, kad nukrypo visa energija į kūrybą. Kartais Dievulis pareguliuoja taip, kaip turi būti. [...]
Apie šešerius metus užsiėmiau tuo dalyku, tai labai užgrūdino ir man dabar atrodo, kad tas kolekcijos pristatymas atrodo žymiai lengviau, nes teko dalyvauti ir varžybose. Ten ypač reikia susikaupti, susikoncentruoti, nes konkuruoju ne su kažkuo, o su savimi. Sportas mane labai užgrūdino ir labai padėjo – man dabar žymiai lengviau gyvenime. [...] Šiuo metu man netgi jau baisu kalnuose – pirmąkart po ilgos pertraukos net buvo tokia aukščio baimė, nes anksčiau atrodo lipi į viršūnę ir negalvoji.“
Buvome labai jauni ir drąsūs, sako Diana, o kai šaudavo mintis, į kalnus ištrūkdavom net ir dienai. Tačiau kalnai – ne tik romantika. Būta istorijų. O viena šeimai vos nesibaigė tragiškai.
Pamenu Dainiui sakiau, kad imtų vaiką ir bėgtų žemyn. Bet juk kalnuose nepabėgsi!
„Buvo viena istorija, kai su vyru nusprendėm važiuoti į Tatrus vienai dienai ir vežtis kartu ir vaiką. Galvojom pataupysim ir be keltuvų, jie brangūs, kojytėmis užlipsim. Vaikui buvo gal penki metukai. Na tai ką, mes ne alpinistai? Užlipsim! Penkias valandas lipom į viršūnę. Atrodo, kas čia, paprasta su vaiku, vis tiek pagalbos dar tam vaikui reikia. Na ir galvojam, reikia leistis žemyn. Vėl nusprendėme keltuvais nesinaudoti, pataupyti. Ir leidomės žemyn. Tai žemyn leidomės irgi apie kokias keturias valandas. Atrodė, kad nebenulipsim žemyn, nes prasidėjo sniegas, mes avėjome basutes, apsimovę šortukais – be aprangos, be kažkokio pasiruošimo kalnams.
Sušalom taip, kad aš rankų negalėjau pajudinti, vaikas visas buvo pamėlęs jau. Pamenu Dainiui sakiau, kad imtų vaiką ir bėgtų žemyn. Bet juk kalnuose nepabėgsi! Tris žingsnius pabėgi ir pavargsti. Tada lėtai nuobodžiai lipom, buvo labai sunku, ekstremalu, sušalom, sutemo, kalnai visur. Va ten pajutau daugiausia ekstremalumo. Vaikas tą kelionę prisiminė visą gyvenimą. Su kalnais negalima juokauti, visada turi būti pasiruošęs bet kokiam orui. Ten gali būti teigiama oro temperatūra ir paskui iškart neigiama“, – prisiminimais dalijasi dizainerė Diana Paukštytė.
Visas pokalbis su dizainere Diana Paukštyte – LRT laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
