Pianistas, orkestro dirigentas, pedagogas Vytautas Lukočius LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako vaikystėje turėjęs skaudžią pamoką, kad visko pasakoti mokytojai negalima. Po vasaros atostogų antrokas prasitarė geriausiai laiką praleidęs Rietavo bažnyčioje. „Kai kažkas pasako „Rietavo bažnyčia“, tai dar dabar čia (nuo kėdės pakyla pašnekovas – LRT.lt) skauda“, – juokiasi žinomas televizijos veidas.
Laiko vėjų blaškomas laivas šį kartą prisišvartuoja 1975-ųjų uoste. Kovo 9 dieną Varėnoje įsikūrusių Dalios ir Kęstučio Lukočių šeimoje gimsta pirmagimis Vytautas. Net pusantrų metų neturintis pyplys jau sulaukė tėvelių dovanos – jaunėlės sesės. Vytautas tampa netgi jos vardo krikštatėviu.
„Mes su tėčiu atėjome prie ligoninės. Man tada buvo metai ir trys mėnesiai. Su vaikais į vidų neįleisdavo. Mama prie lango iškėlė parodyti lėliuką. Tėtis pasisuko į mane ir sako: „Pažiūrėk, koks lėliukas“. O aš pakartojau – Liuka. Tai davė Liucijos vardą“, – prisimindamas juokiasi dirigentas.
Vytauto tėvai, Dalia ir Kęstutis, dirbo gydytojais Varėnoje. Tačiau kai trimečiui sūnui reikia operuoti anginą, jie nusiplauna rankas – negi pjaustysi nuosavą vaiką?
„Oi, Varėna yra pats nuostabiausias prisiminimas todėl, kad ten man išoperavo du „zuikelius“, – šypsosi V. Lukočius. – Taip anksčiau vadindavo anginą, jei reikdavo pasakyti vaikams. Man tada buvo kažkur gal trys metai. Tėtis buvo loristas (otorinolaringologas arba ausų, nosies ir gerklės gydytojas – LRT.lt), tačiau nedrįso operuoti. Sakė, kad gydytojai savų vaikų neoperuoja, nes tada ranka dreba.“
Aš paskui ilgai norėjau tapti gydytoju, nes galvojau, kad skraidysiu malūnsparniu vaikučiams „zuikelius“ operuoti.
Vytauto operuoti ėmėsi ne kolegos varėniškiai, o iš sostinės atvykęs chirurgas. Laidos herojus pasakoja, kad gydytojas ne šiaip sau atvyko, o iš Vilniaus į Varėną atskrido malūnsparniu!
„Prisimenu pastatė mane ant palangės. Aš džiaugiausi žiūrėdamas į malūnsparnį. O jis pradėjo leistis ant stogo. Po operacijos jaučiausi gerai. Truputį paskaudėjo, bet vis tą malūnsparnį prisimenu – man tas gydytojas buvo kaip herojus. Aš paskui ilgai norėjau tapti gydytoju, nes galvojau, kad skraidysiu malūnsparniu vaikučiams „zuikelius“ operuoti“, – linksmai prisiminimais dalinasi žinomas televizijos projektų veidas.
Čia ir keliai pirmą kartą nusidilginti buvo, ir į eketę Kupos upėje įkritęs buvau, kai slidėmis čiuožiau.
Vytauto tėveliai – ne tik medikai. Laisvalaikiu abu muzikuoja. Šia aistra užkrečia ir sūnų.
„Groti pradėjau jau nuo trijų-keturių metų, – tvirtina V. Lukočius. – Pirmą koncertėlį – kūrinį pagrojau, dainelę padainavau – padariau būdamas keturių metų darželyje. Tėtis išmokė. Turėjau seną pianiną, kuris buvo su dramblio kaulu.
Man buvo lengva atsiminti, nes kiekvienas klavišas būdavo skirtingos spalvos – vienas pajuodavęs, kitas pageltonavęs, trečias įlinkęs, ketvirtas skilęs... Kuomet atėjau prie tokio, kur visi klavišai lygūs, pasakiau, kad nepažįstu klaviatūros. Namuose tai tikrai gerai žinojau kiekvieną klavišą.“
Varėnoje, kur Vytauto tėvai, jauni specialistai, glaudėsi bendrabutyje, laidos herojus gyveno iki ketverių. Tuomet šeima persikelia į kitą Lietuvos galą – Kupiškį – mat čia gauna dviejų kambarių butą.
Tuomet iš tėvų sulaukiau bausmės – visą vasarą negalėjau eiti maudytis.
„Gyvendamas Kupiškyje tikrai nejutau, kad gyvenu kažkur Lietuvos pašonėje ar kažkokioje provincijoje. Šiame mieste gavau pačius geriausius gyvenimo prisiminimus ir nutikimus, nes tai siejasi su patirtimi, naujais atradimais, pojūčiais. Čia ir keliai pirmą kartą nusidilginti buvo, ir į eketę Kupos upėje įkritęs buvau, kai slidėmis čiuožiau.
Viena ranka gipsuota keturis kartus, kita – tik du. Abi kojos gipsuotos po porą kartų. Tiesiog turėjau normalią, puikią vaikystę. Kartą su draugu „ragatkes“ pasigaminom ir per balkoną pašovėm milicininkę. Ji mus surado ir pristatė į Vaikų inspekciją. Tuomet iš tėvų sulaukiau bausmės – visą vasarą negalėjau eiti maudytis“, – pasakoja dirigentas.
1982 metais Vytautas pradeda lankyti mokyklą. Tų metų birželio 14-tą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Ronaldas Reiganas paskelbia Baltijos laisvės dieną. Tačiau laisve Lietuvoje net nekvepia. V. Lukočius iki šiol prisimena kelionę į Rietavo bažnyčią.
Tada tėtis buvo išsikviestas į partijos komitetą. O vakare jau ir man kliuvo.
„Antroje klasėje tėvai mane nuvežė pas tėčio brolį į Rietavą. Vasaros metu mes aplankėme bažnyčią. Klebonas ją aprodė. Užlipome į bokštą. Buvo didelis įspūdis, mat Kupiškio bažnyčia raudonų plytų, o Rietavo – balta it gulbė. Man leido vargonais pagroti, varpą padaužyti. Rugsėjį, grįžus į mokyklą, mokytoja klausė, ką mes, vaikai, įdomaus per vasarą nuveikėme. Aš ir papasakojau tą išvyką į Rietavą, nes tai buvo įdomiausias vasaros įvykis.
Tada tėtis buvo išsikviestas į partijos komitetą. O vakare jau ir man kliuvo. Dabar kai kažkas pasako „Rietavo bažnyčia“, tai dar dabar čia (nuo kėdės pakyla pašnekovas – LRT.lt) skauda. [...] Tėvams tas mano pasisakymas atsiliepė, nes visgi buvo gydytojai, žinomi žmonės. Tėtis skyriaus vedėjas, vėliau vyr. gydytojas buvo. Vėliau buvau mokomas, kad nereikia apie tokius dalykus, pavyzdžiui Kūčių vakarienę, kalbėti. [...]“, – pasakoja pedagogas V. Lukočius.
Dar vienas skirtumas, kad Maskvoje labai dideli tarakonai ir jų – labai daug. Iš pradžių nesupratau, kodėl visi sakė nedegti naktį, einant į tualetą, šviesos.
Pabaigęs vidurinę mokyklą, Vytautas tęsia mokslus Maskvoje, prie konservatorijos veikiančioje muzikos mokykloje. Ten sako supratęs, kad Lietuvoje augo šiltnamio sąlygomis.
„Ten visko buvo daugiau ir stipriau, dar didesnė kova. Jei „Čiurlionkėj“ vienam kambary mes gyvenom po keturis, paskui po du, po vieną, tai čia – po aštuonis. Dar vienas skirtumas, kad Maskvoje labai dideli tarakonai ir jų – labai daug. Iš pradžių nesupratau, kodėl visi sakė nedegti šviesos naktį. Uždegiau... Tai tokia 300-500 tarakonų gauja išsilakstė, – nusipurto prisiminęs orkestro dirigentas. – Jei šviesos nedegi, tai eini ir trakšt, trakšt...“
Vis tik studijų planus Maskvoje sugriauna 1991-aiais įvykęs pučas. Vaikino tėvai nesutinka, kad sūnus mokytųsi ten, kur tankai važinėja. Taip Vytautas įstoja į Lietuvos Muzikos akademiją.
„Mums, „čiurlioniukams“, nebuvo ką veikti – lengvai įstojome. Konkuravo iš Panevėžio, Šiaulių atvykę. [...] Studijavome tokiais laikais, kai nebuvo materializmo. Buvo daugiau idealizmo, tikėjimo. [...]“, – sako laidos herojus.
Kai jie paauga, tampa tokie kaip mes: meluoja, apgaudinėja, tingi. O maži yra pasaka.
1995 metais, 20-mečiam Vytautui, vedusiam filosofijos studentę Vytautę, gimsta sūnus Vincentas. Vyras sako tada pajutęs stiprų atsakomybės jausmą.
„Jau nebe už save esi atsakingas, o už kažką. Jau esi įsipareigojęs. Kai esi studentas ar vienas, kad ir kas atsitiktų, atsikeli ir nueini. O čia jau esi atsakingas už kūdikį ir mokaisi, dirbi galvodamas nebe apie save, – tikina studijas ir tėvystę derinęs V. Lukočius. – [...] Be baimės atsiranda ir pareigos. Visa tai eina šalia. Tačiau tas baimes greitai išvaiko pareigos, nes reikia dirbti, žaisti su vaiku, eiti pasivaikščioti, kalbėti, paišyti kartu. Bet tai yra grožis. Maži vaikai yra toks grožis, kad iki šiol vėl noriu mažų vaikų. Kai jie paauga, tampa tokie kaip mes: meluoja, apgaudinėja, tingi. O maži yra pasaka.“
Užtenka nuvažiuoti į Suvalkus ar Bauskę ir ten tavęs niekas nežino.
2009 metais Vytautas tampa prestižinio ansamblio „Lietuva“ dirigentu. Vėliau suburia savo orkestrą „Vilniaus Sinfonietta“. Žiūrovų meilę užsitarnauja ir kaip įvairių televizijos laidų komisijų dalyvis, kaip muzikos vadovas dalyvauja kuriant muzikinius projektus.
„[...] Žmonės nepažįstami sveikinasi, nebeturi privatumo. Tačiau tai lengvai išsprendžiama. Užtenka nuvažiuoti į Suvalkus ar Bauskę ir ten tavęs niekas nežino“, – juokiasi orkestro dirigentas.
Linkėčiau lietuviams pagalvoti, o ką jūs padarėte Ispanijai, Norvegijai ar Anglijai, kad iš karto norite tik viską imti ir prisitaikyti, ir kad Lietuvoje atseit blogai.
Lietuviai, pastebi Vytautas, labai nori svetimo gero. Užuot kūrę ir statę geresnį gyvenimą tėvynėje, tautiečiai neretai svetur skina kitų tautų sunokintos ekonomikos vaisius.
„Nuvažiuoja į užsienį ir sako: „viskas, čia man tinka.“ O aš sakau: „bet tu niekuo neprisidėjai prie tos šalies.“ Linkėčiau lietuviams pagalvoti, o ką jūs padarėte Ispanijai, Norvegijai ar Anglijai, kad iš karto norite tik viską imti ir prisitaikyti, ir kad Lietuvoje atseit blogai. Tai linkiu jiems statyti Lietuvą, kad pas mus važiuotų žmonės. Reikia kažkokį tokį tikslą lietuviams turėti, ne tik siekti greito pinigo ar greitos gyvenimo kokybės. [...] Linkiu kurti Lietuvą tokią, kad galėtume joje gyventi. [...]“, – Lietuvai ir jos gyventojams linki pianistas, orkestro dirigentas, pedagogas Vytautas Lukočius.
Visas pasakojimas apie V. Lukočių – LRT TELEVIZIJOS laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
