Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkas docentas daktaras Eduardas Budrys LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad šiuo metu yra pats širšių aktyvumo pikas ir, anot jo, tai natūralus gamtoje vykstantis procesas. Širšių aktyvumą įvertinęs gamtininkas pataria neskubėti jų naikinti iš savo gyvenamųjų vietų. „Į jas žiūrėčiau kaip į ateivius – vieni su jais kariauja, o kiti bando sugyventi“, – šypsosi mokslininkas.
Vasaros pabaigoje – gausiausias lizdas
Daktaras E. Budrys aiškina, kad širšių pagausėjimas pastaruoju metu yra natūralus šių vabzdžių vystymosi laikas. Gyventojai įkyriomis širšėmis skundžiasi tiek gamtoje, tiek kaimuose, tiek ir mieste.
Stiprių kvapų genamos širšės pro atidarytus langus patenka į gyvenamuosius namus, o mieste jos prisistato vos tik kavinėje prisėdus išgerti kavos ar kažką suvalgyti. Anot mokslininko, būtent vasaros pabaiga yra tas piko metas, kuomet širšių lizdai zvimbia aktyviausiai.
Širšė gelia tik prispausta, priminta arba gindama savo lizdą.
„Širšių šeimos vystosi vienerius metus. Pavasarį lizdą įkuria patelė-motinėlė. Širšių lizdas per vasarą auga ir dabar, vasaros pabaigoje, jis būna pats didžiausias – jame daugiausiai darbininkių. Dėl to žmonės daugiausiai jų ir pastebi tokiu metu, o patys vabzdžiai nesibodi mus ir aplankyti tiek laisvalaikio vietose, tiek ir namuose. Tai, kad pastaruoju metu itin dažnai susiduriame su širšėmis yra visiškai natūralu – taip ir turi būti“, – pasakoja gamtininkas.
Širšuolas nėra širšės patinas
Širšė ir vapsva. Neretai painiojame šiuos vabzdžius arba vartojame šiuos pavadinimus kaip sinonimus. Anot GTC docento, vapsvomis vadinama plati geliančių vabzdžių klasė. LRT.lt primena, kad pasaulyje žinoma virš 100 tūkst. vapsvų rūšių.
Jei jūs žinote, kad esate alergiškas, naudinga su savimi turėti vienkartinį adrenalino injekcijos švirkštą.
Įdomu tai, kad vapsvos terminas yra nesistematinis. Juo įvardijami plėviasparniai (lot. Hymenoptera) vabzdžiai, priklausantys smaugtapilvių (lot. Apocrita) pobūriui. Pastarajam pobūriui taip pat priklauso bitės ir skruzdėlės. Tad kaip gi vis tik atskirti širšę nuo vapsvos?
„Bendruomeninės vapsvos, kurios daro popierinius lizdus, sudeda klostėmis sparnus, yra bendruomeninės klosčiavapsvės. Jos vadinamos širšėmis, – trumpai paaiškina E. Budrys. – O štai pati stambiausia Lietuvoje gyvenanti širšė yra vadinama širšuolu.“
Širšės, užpuolusios plėšrūną, stengiasi gelti į akis, o blizgantys tamsūs daiktai jas vilioja.
Širšuolą bene kiekvienas esame matę. Tai, pasak mokslininko, turbūt pats įspūdingiausias Lietuvoje gyvenantis vabzdys.
„Jei jau širšuolas skrenda link mūsų, tai tikrai esame linkę jam užleisti kelią, – juokiasi pašnekovas. – Širšuolas nėra širšės patinas, tai – stambiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje širšių rūšis.“
Bitės – agresyvesnės
Daugelis esame linkę manyti, kad bitės, nešančios medų, yra draugiškos, o štai širšės yra tarsi piktosios bičių pusseserės. Anot mokslininko, viskas yra truputėlį kitaip.
Svarbu elgtis ramiai, be staigių judesių, nepūsti savo kvapo į jas.
„Kai širšės lanko mus prie stalo ir ieško kažką suvalgyti ar nusinešti šašlyko gabalėlį į lizdą lervoms pamaitinti, ar ieško kažko saldaus savo pačių maistui, tai jos tikrai mūsų negels, jei tik mes patys jų neprispausime. Širšė gelia tik prispausta, priminta arba, pavyzdžiui, gerdami kažkokį gėrimą iš skardinės, mes jos nepamatome ir suspaudžiame savo lūpomis. Tuomet ji tikrai įgels. Taigi, gamtoje geriau iš skardinės negerti – tiesiog perpilkime gėrimą į permatomą stiklinę, kad matytume, ką geriame“, – pataria laidos svečias.
Jei kalbėti apie agresyvumą, toliau tęsia mokslininkas, tai bitės prie savo lizdo yra kur kas piktesnės už širšes! O ir ne veltui, mat turi ką saugoti.
Užpuolus širšėms, nemojuokime rankomis, mat tada labiau atkreipsime jų dėmesį ir sulauksime daugiau įgėlimų.
„Bitės turi medaus atsargas, kurias ir saugo. Be to, bitės daug aršiau reaguoja į prakaito kvapą, – pabrėžia E. Budrys. – Štai mano vasarnamio palėpėje yra didžiulis širšuolų lizdas. Su vaikais buvau ten užlipęs ir per metrą priėjęs. Svarbu elgtis ramiai, be staigių judesių, nepūsti savo kvapo į jas. Tada jos į tave nereaguos ir nebus piktos. Bitės, šiuo atveju, yra aršesnės.“
Rankų mosikavimas pridarys tik dar daugiau bėdos
Ką daryti, jei vis tik širšė įgelia? Kam pavojingiausi tokie įgėlimai? Pasak mokslininko, pavojingiausias širšės įgėlimas yra alergiškiems žmonėms.
Iškasti širšių lizdą nėra jau toks retas atvejis – tikrai sodininkams pasitaiko.
„Jei jūs tikrai žinote, kad esate alergiškas, naudinga su savimi turėti vienkartinį adrenalino injekcijos švirkštą. O daugumai žmonių širšių įgėlimai nėra pavojingi. Kai jos skraido aplink maistą, mums reiktų tiesiog nereaguoti arba jas nuvyti – tuo metu jos tikrai negels“, – praktiškus patarimus dalina GTC docentas.
Nuvyti širšes galima ir nebūtinai atsargiai ar kažkaip santūriai – tą daryti, anot E. Budrio, galima ir gan aršiai. Svarbiausia, įspėja pašnekovas, kad vabzdžiai nebūtų prie savo lizdo.
Jos tarsi mūsų gyvenamojoje planetoje atvykę ateiviai – kitokie padarai, kurie yra savitai labai protingi, gudrūs.
„Jei jau esame prie širšių lizdo, tada taip, reiktų vengti staigių judesių, – sako jis. – Jei širšės mus užpuolė, tai jokiais būdais nereikia mosikuoti rankomis, bandant jas nuvyti, o atvirkščiai – susigūžti, užsidengti veidą kapišonu ar apykakle ir pridengti ant kūno turinčius blizgančius daiktus, tokius kaip žiedus, laikrodžius, akinius, įvairius papuošalus. Širšės, užpuolusios plėšrūną, stengiasi gelti į akis, o blizgantys tamsūs daiktai jas vilioja.
Taigi, kaip minėjau, tokioje situacijoje, pavyzdžiui, netyčia iškasus darže širšių lizdą, susigūžkime, tarsi sumažėkime, patapkime ne tokie matomi, nusisukime ir pabandykime pabėgti iki artimiausios priedangos – kažkokios patalpos ar krūmo. Beje, iškasti širšių lizdą nėra jau toks retas atvejis – tikrai sodininkams pasitaiko. Jokiais būdais, užpuolus širšėms, nemojuokime rankomis, mat tada labiau atkreipsime jų dėmesį ir sulauksime daugiau įgėlimų.“
Širšės – kitos evoliucinės linijos viršūnėje
Ką daryti jei savo gyvenamojoje aplinkoje aptikome širšių lizdą? Ar reiktų patiems imtis jo likvidavimo? Laidos svečias pataria į kiekvieną situaciją pažiūrėti individuliai. Pasak jo, būna situacijų, kada reiktų lizdą iš žmonių gyvenamosios aplinkos patraukti, ypač jei auga smalsūs ir visur pirštus kišantys maži vaikai. Vis tik mokslininkas pataria geriau gerbti ir išmokti sugyventi su šiais vabzdžiais, o ne kariauti su jais.
Su širšėmis tikrai galima draugiškai sugyventi.
„Čia toks filosofinis požiūris. Širšės, bitės ir skruzdėlės yra plėviasparniai vabzdžiai – kitos evoliucinės linijos gyvūnai, nei kad žmonės. Mes, žmonės, esame stuburiniai gyvūnai. O štai plėviasparniai yra kitos evoliucinės linijos viršūnė. Į širšes aš žiūrėčiau kaip į ateivius, atskridusius iš kitos planetos. Jos tarsi mūsų gyvenamojoje planetoje atvykę ateiviai – kitokie padarai, kurie yra savitai labai protingi, gudrūs“, – pasakoja mokslininkas.
Su vapsvomis ir bitėmis, primena pašnekovas, yra daryta daug įvairiausių mokslinių tyrimų. Žmogus ne vieną atradimą medicinos ar kitose srityse sukūrė nusižiūrėjęs iš šių vabzdžių gyvensenos.
Žmonės jas vadina širšėmis su kojomis. Jos yra lieknesnės ir kai skraido, po vabzdžiu matosi nuleistos geltonos kojos.
„Filmuose apie ateivius mes paprastai matome du siužetus: blogiukai juos žudo, šaudo ir visaip naikina, o geriečiai su jais kontaktuoja, bando suprasti juos ar net padėti čia prisitaikyti, jei šie savojoje planetoje turi problemų, – vaizdingą palyginimą pateikia gamtininkas. – Tai čia toks panašus ir mūsų požiūris. Žinoma, yra ir išimčių.
Pavyzdžiui, jei auginame kriaušes ir jas pardavinėjame. Tai širšės taip pat noriai mis tais vaisiais. Tada, be abejo, teks reguliuoti jų kiekį. Kitas variantas, jei jos įsikūrė vaikų darželio aplinkoje ar gyvenamojoje aplinkoje, kur auga alergiški vaikai ar tokie, kurie linkę šiaip visur kišti savo pirštus, domėtis viskuo ir tokiu atveju gali būti sugelti. Tačiau kitais atvejais su širšėmis tikrai galima draugiškai sugyventi.“
Kariauti ar draugauti? – kiekvieno pasirinkimas
Draugiškai sugyventi su vabzdžiais kviečiantis E. Budrys dar kartą primena, kad jei patys neužgausime širšių ir vapsvų, tai jos pirmos žmogaus niekada nepuls. Mokslininkas taip pat primena ir vienintelę išimtį – per daug priartėdami prie širšių lizdo natūraliai iššauksime jų gynybinį instinktą ir rizikuosime būti sugelti.
Čia yra kiekvieno mūsų filosofinis klausimas: ar mes su ateiviais kariaujame, ar su jais bandome draugauti?
„Ne visos jos yra agresyvios. Pastaraisiais metais miestuose labai paplito europinės popiervapsvės (lot. Polistes dominula). Žmonės jas vadina širšėmis su kojomis. Jos yra lieknesnės ir kai skraido, po vabzdžiu matosi nuleistos geltonos kojos. Tai jos tikrai nėra agresyvios. Turbūt reiktų sukišti ranką į lizdą, kad jos pradėtų gelti. Aš jau nekalbu apie pavienes vapsvas, kurios gyvena žemėje prie mūsų namų – jos taip pat nėra pavojingos.
Taigi, daugumoje atvejų mes šiuos geliančius vabzdžius galime toleruoti ir su jais draugiškai sugyventi. Čia, kaip sakiau, yra kiekvieno mūsų filosofinis klausimas: ar mes su ateiviais kariaujame, ar su jais bandome draugauti?“, – šypsosi laidos svečias, Gamtos tyrimų centro mokslininkas docentas daktaras Eduardas Budrys.
Visas pokalbis šia tema – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
