„Būties prasmė yra tarnystė, kai gali būti reikalingas savo šaliai ir jos žmonėms“, – neabejoja režisierė ir A|CH šokio teatro siela Anželika Cholina, todėl sako dėl meno galinti iškęsti viską – tiki, jog teatras gali išgelbėti žmonių sielas, jas išvalo, padeda joms kvėpuoti. Tiesa, šįkart su režisiere kalbamės ne tik apie teatrą, bet ir apie pačios susikurtą pasaulį, namus ir prabangą būti sau.
– Vasarą pasitinkate darbų įkarštyje – birželį pristatėte Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, prieš porą savaičių tarptautiniame baleto meistrų gala koncerte Paryžiuje publika išvydo specialiai šiam renginiui pastatytą choreografinę miniatiūrą, kurią šoko Slovakijos nacionalinio teatro baleto solistai, o liepą jau laukia šokio spektaklio „Jaunystė“ premjera ir gastrolinis turas. Tokiu intensyviu laikotarpiu atsiranda rizika išsibarstyti, neišgirsti vidinių poreikių...
– Man toks intensyvumas yra įprastas ir patinka. Be to, man lengva daug dirbti, nes iš prigimties turiu savyje bateriją, kurios energija niekada nesibaigia. Jaučiuosi labai laiminga savo veikloje – ji juk tokia įvairi, kasdien atnešanti begales naujos patirties, įdomių žmonių, pojūčių ir įspūdžių. O savęs niekada nepametu. Jaučiuosi su savimi harmoningai, girdžiu savo mintis, mėgstu jas analizuoti, man įdomu, kas į mane ateina. Dėl mano profesijos intensyvumo mano gyvenimo kokybė nenukenčia. Tiesiog dabar toks metas – daug įvykių, premjeros viena po kitos, po to galbūt kurį laiką nieko neveiksiu.
– Mokate nieko neveikti? Jūs dažnam atrodote visiškai atsidavusi teatrui, savo darbui ir nuolat dirbanti.
– Tai yra dar vienas mitas apie mane. Aš nedirbu daug, aš tiesiog daug padarau (Šypsosi). Nieko neveikimas – dažnai mano kasdienybėje pasitaikantis dalykas. Juk pastatyti spektaklį užtrunka pusantro mėnesio. Jeigu pastatau du spektaklius per metus, tai tėra trys mėnesiai intensyvaus darbo. Ką veikiu likusius devynis? Nieko. Turiu marias laiko, galiu veikti tai, ką noriu, ilsėtis, keliauti... Žinoma, kad yra ir kita mano gyvenimo dalis, tik niekada nejaučiau poreikio to viešinti.
Pasitikiu tik tuo planu, kurį man diktuoja mano vidus ir neįsikinkau į žmonių protuose kuriamas lenktynes.
– Būti sau – milžiniška prabanga.
– Tikrai taip. Bet aš visada to norėjau – niekam nepriklausyti, disponuoti savo laiku... Prisimenu, nuo mažens svajodavau būti direktore ir valgyti restoranuose (Juokiasi). Šie mano vaikiški norai atspindi mano pasąmoninį poreikį kurti savo struktūrą, vadovauti savo laikui, taip pat buitinio gyvenimo nebūtinumą. Dabar juk taip ir gyvenu – vadovauju savo teatrui ir esu toli nuo buitinių problemų. Labai džiaugiuosi, kad susikūriau sau tokį gyvenimą ir kokybę jame.
– Tik dažnai tie, kurie sako nieko neveikiantys, kartais lieka nesuprasti – kai kurie stebisi, kaip galima nieko neveikti ir tai vadina tiesiog tinginyste. O gal tingėjimas šiais laikais per daug nuvertintas?
– Nuvertintas. Šiai būsenai visai nepelnytai suteikiamas neigiamas atspalvis. Žmonės apsistatę stereotipais, suvaržymais, įkalinti savo sugalvotuose „kaip reikia“, todėl atgauti mąstymo laisvę labai sunku. O jeigu galvotume, kad ši sąvoka įprasmina tiesiog sustojimą? Manau, labai svarbu leisti sau sustoti, juk tada į mus ateina pačios geriausios mintys. Ramybė, poilsis – tai būsenos, kurias tiesiog privaloma jausti, nes tik jose galima išgirsti save, patirti tikrąjį nusiraminimą. Tyla yra gražiausia iš viso to, ką esu girdėjusi savo gyvenime. Ji nuvedė mane į susitikimą su savimi...
Žmonės gyvena iliuzijoje, kai galvoja, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą.
– Tikriausiai dar vienas stereotipas, bet dažnai sulaukiate klausimo, ar dėl darbo, karjeros ir profesinės sėkmės daug paaukojote. Klausantis jūsų norisi paklausti kitaip – ar tikrai reikėjo kažką aukoti siekiant karjeros?
– Visų pirma, man nelabai aišku, ką reiškia siekti karjeros. Ką tai reiškia? Karjera nėra „daroma“ – kas dirbtinai kuriama ir bus dirbtina. Aš tiesiog darau tai, ką moku, ir statau spektaklius apie tai, ką matau ir jaučiu. O savo profesinį kelią vadinu sėkme, teisingai organizuotų, šventai mylimų veiksmų seka.
Ar aš kažką paaukojau? Nemanau. Šiame gyvenime man nieko netrūksta. Juk aš turiu svarbiausia – save. Mėgstu savo darbą, dirbdama nesikankinu, man yra malonu, įdomu ir lengva. Turbūt visi savo srities profesionalai sutiks, jog ateina laikas, kai dirbti pasidaro lengva. Man lengva seniai. Vis dėlto į savo profesiją įžengiau labai anksti – baleto mokytis pradėjau būdama penkerių, nuo dvidešimt trejų metų pradėjau statyti spektaklius didžiosiose scenose.
– Ir tai turbūt didžiulė likimo dovana. Kartais ir suaugusiam žmogui atsakyti į klausimą, kur jo vieta ir ką jis norėtų veikti gyvenime, nepavyksta.
– Man tikrai pasisekė, nes jaučiu, kad esu savo vietoje. O tiems, kurie dar ieško savęs, palinkėčiau rasti savyje drąsos nerti į patį gyvenimą, išgirsti savo poreikius, atpažinti aplinkinių primestas įtakas, atsiriboti nuo jų. Juk dažnas atvejis, pavyzdžiui, jeigu tėvai medikai, jie stengiasi savo vaiką nukreipti ta pačia linkme. O jeigu tas vaikas pašauktas dainuoti ar šokti? Ar kas bandys įžvelgti jo talentą?
– Ar šią temą taip pat gvildenate savo spektaklyje „Jaunystė, arba scenarijai, pagal kuriuos gyvena vaikai ir tėvai“?
– Savo naujausioje premjeroje paliečiu daug svarbių situacijų tėvų ir vaikų santykių peripetijų tema. Spektaklis sukurtas iš 38 scenų, kurias pasakos šešios šeimos – 10 suaugusiųjų ir 11 vaikų. Spektaklyje skambės J. S. Bacho muzika ir persipins net penki šokio stiliai: klasikinis ir neoklasikinis baletas, šiuolaikinis šokis, gatvės šokiai ir stepas.
Šiuo spektakliu noriu paskatinti tėvus atsigręžti į vaikus, suprasti, kad tai yra tik žmonės, kurie ateina per mus. Vaikai nori bandyti ir patirti patys, bet suaugusieji jiems primeta savo pasaulėžiūrą. Vaikai nori tyrinėti, ieškoti žinių, bet jiems duodamos paruoštos žinios. Jie nori suprasti, bet yra verčiami išmokti. Vaikai nori kalbėti, bet jiems liepiama tylėti. Vaikai ateina per mus, bet atsineša savo pasaulį, jie nori būti išgirsti ir pamatyti. Taip pat labai svarbi neišmylėtų vaikų tema...
Būties prasmė yra tarnystė, kai gali būti reikalingas savo šaliai ir jos žmonėms.
Turbūt kiekvienas iš savo patirties galėtume pasakyti tą patį, tik vaikystėje nemokėjome to suformuluoti, tiesiog jautėme, kad kažkas yra ne taip, ne visada jautėmės girdimi, dažniau būdavome patekę į tam tikras aplinkybes, kurias sukūrė tėvai, jautėmės nuo jų priklausomi, kreipiami keliu, neatitinkančiu mūsų prigimties. Iš tiesų suaugę tiesiog turi padėti vaikams užaugti ir palaikyti juos visuose jų pradėjimuose.
Tiesa, šiame spektaklyje noriu paskatinti ir vaikus suprasti savo tėvus. Nes niekas nemoka būti tėvais, kai jais tampa. To taip pat reikia išmokti. Tėvai irgi praeina savotiškas pragaro kančias, išgyvendami virsmą į tėvus. Kaltų čia nėra. Toks gyvenimas – tėvams turi pasisekti su vaikais, o vaikams pasisekti su tėvais...
– Kas paskatino jus pastatyti spektaklį šia tema? Kas įkvėpė?
– Praėjusių metų rudenį LTBA (Lietuvos tarptautinė baleto akademija – LRT.lt) surinkau savo A|CH teatro Meistriškumo klasę, kurioje su kolege LNOBT (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) pedagoge repetitore Živile Baikštyte auginuosi sau kartą – mokome vaikus nuo 12 metų klasikinio šokio metodikos ir ruošiame juos tapti profesionaliais baleto artistais, kurie ateityje taptų A|CH teatro trupės dalimi. Mano giliu įsitikinimu, mokinys artistu gali pavirsti tik dalyvaudamas spektaklyje ir kurdamas vaidmenis, todėl ir sugalvojau sau ir savo klasės mokiniams šį iššūkį. Tai man – nauja ir labai įdomi patirtis. Dirbu su vaikais kaip su suaugusiais savo spektaklių artistais ir galiu patikinti – jie viską supranta ir sugeba. Tai yra didelis stebuklas.
– Jau kalbėjome, kad jums pasisekė ir į savo profesiją atėjote labai anksti, būdama penkerių. Vadinasi, jūsų tėvai atpažino jūsų prigimtį?
– Aš labai gerai atsimenu savo vaikystę ir momentus, kurie lėmė mano atsiradimą balete. Tai įvyko žaibiškai greitai, lyg kokia nematoma ranka būtų mane nuvedusi, o tėvai tik tam pakluso. Ir, tiesą sakant, talentinga jaučiausi visada, ir nuo mažens tai stipriai veržėsi. Jau darželyje stačiau nykštukų ir snaigių šokius, niekada nesusimąstydama, iš kur tai moku – tiesiog stačiau ir pavykdavo. Paskui pradėjau šokti baleto būrelyje „Liepsnelė“, vienuolikos metų, iš antro karto, įstojau į Vilniaus baleto mokyklą.
Įdomu tai, kad manęs nepriėmė šokti į baleto trupę, ir čia įvyko didysis mano gyvenimo posūkis – įstojau į GITIS ir baigiau ten baleto režisūrą, jau 23-ejų metų pradėjau statyti spektaklius. Dabar tik galiu pasidžiaugti, kad paklusau „nematomos rankos“ vedimui ir nesielvartavau dėl to, kad netapau baleto artiste. Man iki šiol labai padeda sugebėjimas priimti visus gyvenimo vingius...
Šiame gyvenime man nieko netrūksta. Juk aš turiu svarbiausia – save.
– Likimas jums siunčia daug išbandymų. Vienas iš jų – karas Ukrainoje… Kaip priėmėte šią žinią?
– Tas rytas, kai prasidėjo karas, mano atmintyje ir šiandien toks ryškus, lyg būtų nutikęs vos vakar. Tuo metu jau buvau įpusėjusi baleto pastatymą Didžiajame teatre, prima balerinos Olgos Smirnovos kvietimu. Gėriau kavą, ruošiausi repeticijai, kai išgirdau šią šokiruojančią žinią. Tuoj pat paskambinau į Lietuvos ambasadą. Pasikalbėjau su ambasadoriumi, parašiau žinutę Lietuvos kultūros ministrui ir nedelsiant išvykau iš šalies. Konkretus veiksmas – pastatymo nutraukimas šalyje agresorėje – buvo mano pilietinės pozicijos išraiška.
– Bet juk nėra lengva ramiai priimti situacijas, kurios apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojom?
– Lengva. Visada lengva, jeigu nežiūri į save per daug reikšmingai. Šiais lakais gali atsitikti bet kokia situacija. Turi būti pasiruošęs viskam. Vieną žinau, kad niekas niekada iš manęs neatims svarbiausio man dalyko – mano talento.
Gyvenimas mane savotiškai užgrūdino. Dėl meno galiu iškęsti viską – turiu naivų tikėjimą, kad teatras gali išgelbėti žmonių sielas, jas išvalo. Kad teatras padeda sieloms kvėpuoti. Manajai irgi. Todėl aš statau spektaklius ir statysiu.
– Ir paprastai jie gyvuoja ilgai. Kaip manote, kokia jų ilgaamžiškumo paslaptis?
– Didelės paslapties čia nėra – tiesiog statau apie žmogų, apie tai, kas kiekvienam svarbu: apie vyro ir moters, apie tėvų ir vaikų santykius. Man visada tik tai buvo ir bus įdomu. Esu gyvenimo stebėtoja, renku siužetus, o kai pajaučiu, kad žmonės jau turi apie tai sužinoti, išsitraukiu tas istorijas ir perkeliu į sceną, papasakodama jas šokio ir judesio kalba.
Tyla yra gražiausia iš viso to, ką esu girdėjusi savo gyvenime. Ji nuvedė mane į susitikimą su savimi...
– Būtų galima ilgai vardyti jūsų pelnytus apdovanojimus, tačiau kas jums yra didžiausias apdovanojimas, įvertinimas?
– Didžiausias apdovanojimas yra kitų žmonių meilė. Profesijoje didžiausias įvertinimas – kai tave kviečia statyti. Labiausiai norėčiau, kad mane kviestų statyti ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Būties prasmė yra tarnystė, kai gali būti reikalingas savo šaliai ir jos žmonėms. Galimybė šios galimybės ir būtų man didžiausias apdovanojimas.
– O kas jums yra didžiausias pasiekimas?
– Kad turiu save. Kad man su savimi gera gyventi. Gal skamba banaliai, bet mano vidinis siekis yra būti geru žmogumi – noriu kitiems būti šviesa, o ne blogis. Nes viskas, ką mes darome vienas dėl kito, darome tik iš meilės vienas kitam. Jeigu sukuri gėrio lauką aplink save, jame viskas pradeda skleistis.
– Ar į savo lauką ir širdį lengvai įsileidžiate kitus?
– Sakyčiau, kad gyvenime dažniau vyksta atvirkštinis procesas. Retai kas būna drąsus su manimi, todėl dažniau aš esu tas „aurinis įsilaužėlis“, kuris įeina į kito žmogaus erdvę. Man patinka bendrauti, pažinti žmones, bet iki tam tikros ribos. Negyvenu įprasto, stereotipinio gyvenimo. Esu katė, kuri vaikšto viena, nes mano pačios susikurtas pasaulis man atrodo saugiausias.
Gal skamba banaliai, bet mano vidinis siekis yra būti geru žmogumi – noriu kitiems būti šviesa, o ne blogis.
– Daug keliaujate, ne vienus metus dirbote užsienyje, tad kas jums yra namai? Jie yra ten, kur tuo metu būnate, ar jums reikia savo būsto, savų sienų?
– Man labai reikalinga nuosava erdvė, į kurią galiu visada sugrįžti, todėl Lietuvoje turiu dvejus namus – ir sostinėje, ir pajūryje. Pagal pajautimą būnu vienuose arba kituose. Kai nedirbu, visada leidžiu laiką prie jūros.
– Kokie yra jūsų namai? Jūs esate ta, kuri ten tvarkosi, ar buitis nelabai patinka jūsų kūrybiškai prigimčiai?
– Estetika man svarbi, tad susikūriau juos tokius, kad būtų gera, jauku ir malonu. Nesujaukiu savo namų, tad susitvarkau lengvai pati. Tiesa, maisto negaminu. Labiau patinka kur nors nueiti. Šiais laikais į maisto gaminimą žmonės įdeda tiek daug širdies, tad man patinka lankytis vietose, kur skanu. Maistas man taip pat yra meilės išraiška.
– Kas jus nuoširdžiausiai pradžiugina?
– Turbūt žmogiškumo apraiška arba nuoširdus dėmesys... Neseniai, pavyzdžiui, pradžiugino Kauno muzikinio teatro baleto trupės artistai, po „Dezdemonos“ premjeros padovanoję man įrėmintą Dezdemonos skepetaitę. Taip pat džiugina geras žodis. Ir tie glėbiai gėlių po premjerų...
– Žinau, kad turite dėžutę, kurioje kaupiate artistų laiškus.
– Man malonu gauti tokius laiškus, nes tai yra tikra emocija, savotiškas įamžinimas to, ką artistas jautė kūrybinio proceso metu, kai drauge dirbome. Įdomu po kiek laiko paskaityti, prisiminti...
– O kaip perskaitote žiūrovą, tai, kas jam įdomu? Kas yra geriausias komplimentas iš publikos?
– Jeigu išmanysi teatro magijos dėsnius, visada sukursi paveikų spektaklį. Žiūrovo akys ir nuoširdūs plojimai po spektaklio yra atsakas į patirtį, kurią jiems sukūrei. Tai yra tavo meno tikrumo įvertinimo akimirkos.
Turiu naivų tikėjimą, kad teatras gali išgelbėti žmonių sielas, jas išvalo. Kad teatras padeda sieloms kvėpuoti. Manajai irgi.
– Akimirka, kai pamatote žiūrovų akis, ar spektaklio atsiradimo procesas – kuo mėgaujatės labiau?
– Man svarbu ir viena, ir kita. Esu proceso žmogus, bet ir rezultato, juk į savo veiklą įtraukiu labai daug žmonių, kurie manimi tiki ir scenoje kalba mano mintimis. Aš negaliu jų nuvilti. Sakoma, kad blogas spektaklis po dešimto parodymo numiršta, o geras po dešimto tik pradeda gyventi. Todėl po premjeros niekas nesibaigia – spektaklis reikalauja priežiūros ir tobulinimo nuolat.
– Klausantis, kaip pasakojate apie spektaklio gimimą, atrodo, kad panašiai galima būtų pasakoti ir apie žmogaus gyvenimą – dažnas turime viziją, kurios siekiame, bandome surežisuoti kuo daugiau savo gyvenimo sričių. Jūs esate režisierė teatre, bet susidaro įspūdis, kad per gyvenimą einate su tam tikru lengvumu, nekurdama ilgalaikių scenarijų.
– Žmonės gyvena iliuzijoje, kai galvoja, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą. Juk apie tai byloja ir žinomas posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kiek kartų man buvo atsitikę neįtikėtinų dalykų – galėjau priimti kvietimus statyti pasaulio scenose vien todėl, kad mano grafike visada yra oro galimybėms, kurios gali „nukristi iš dangaus“.
Todėl aš pasitikiu tik tuo planu, kurį man diktuoja mano vidus, ir neįsikinkau į žmonių protuose kuriamas lenktynes. Man patinka, kad vieni procesai pasibaigia, kiti prasideda, kad galiu stabtelėti, išgyventi tuštumą, o tada vėl imtis kažko įdomaus ir naujo.
