„Kiekvieną dieną reikia švęsti, net kai aplink tiek negatyvo, išorinių skaudulių, visokiausių trikdžių“, – portalui LRT.lt sako gimtadienį pasitinkanti aktorė Nijolė Narmontaitė. Ji džiaugiasi atėjusia išmintimi ir supratimu, kad reikia nešvaistyti laiko bereikšmiams dalykams, o gyvenimą čiupti dabar. Dažnas nustebo, kai aktorė su vyru buriuotoju ir lektoriumi Pauliumi Kovu per patį gruodžio darbymetį atsisakė darbų ir išvyko žiemoti į Tenerifę, kur gyvena Nijolės sūnaus šeima.
– Ką tik visi paminėjome Velykas, o jums šventės, panašu, nesibaigia. Balandžio 12-ąją – jūsų gimimo diena, ją paminėsite pasirodymu Kaune, o po poros dienų – ir Vilniuje. Jūsų mintis buvo taip atšvęsti?
– Iš tiesų galima sakyti, kad švenčiu jau nuo praėjusio trečiadienio – kad ir kur ėjau, kad ir su kuo susitikau, visi mane sveikino ir namus paskandino gėlėse, o mano miela draugė kaimynė Elenutė padovanojo bilietus į italų tenorų koncertą.
Surengti pasirodymą ir gimtadienį švęsti scenoje – tokios minties neturėjau, tačiau koncertinės veiklos organizatoriai pakvietė, o aš pamaniau – kodėl gi ne? Keturis mėnesius žiemojau Tenerifėje, tad esu išsiilgusi scenos ir žiūrovų. Labai džiaugiuosi tokiu sprendimu, ypač žinodama, kad Kauno filharmonijoje – anšlagas, Vilniuje Kotrynos bažnyčioje taip pat bus labai daug žmonių. Kas aktoriui gali būti geresnė gimtadienio dovana?
Be to, pati esu iš tų žmonių, kurie labiau mėgsta dovanoti ir apdovanoti tuos, kurie ateina pabūti kartu. Ir dabar žiūrovams esu sugalvojusi staigmenų. Matyt, tai atėjo iš vaikystės, nes man visada būdavo įdomiausia, ką aš sugalvosiu manęs pasveikinti ateinantiems vaikams. Pamenu, populiariausias žaidimas būdavo toks: per visą kambarį nutiesta virvė, ant jos siūlais prikabindavome įvairių mano darytų dovanėlių, pavyzdžiui, atvirukų su karpiniais ar iš sudžiovintų augalų padarytų paveikslėlių (jų visi norėdavo labiausiai), reikėdavo užsirišti akis, keliskart apsisukti ir dovaną nusikirpti žirklėmis jos nematant. Kartais dovanėles būdavo galima išsitraukti iš laimės šulinio.
Kai pradėjau megzti, gimtadienio proga mėgdavau padovanoti savo rankų darbo šaliką ar liemenę. Kažkaip niekad nesinorėdavo, kad viskas būtų į vienus vartus ir tik man, buvo svarbu, kad brangūs žmonės jaustų, jog ir aš apie juos pagalvojau.
Džiaugiuosi būdama tokiame etape, kai jau nebesinori laiko švaistyti bet kam, taip pat ir negatyvo pritvinkusiems žmonėms, su kuriais nesutampa laukai.
– Ar gimtadienis jums didelė šventė?
– Nepasakyčiau, kad jį labai išskiriu, man kiekviena diena – didelė šventė. Tačiau artėjant gimimo dienai visad jaučiu savotišką nerimą, tarsi pajautimą, kad turiu ateiti į pasaulį. Pagavau save galvojančią, kodėl mane ta neramybė kutena, ko man trūksta. Supratau, kad labiausiai trūksta mamos.
Pamenu, kad net jei būdavau išvykusi į svečią šalį, pirmiausia gimtadienio proga paskambindavau jai ir padėkodavau, kad atėjau į šį pasaulį. Ir nors mamos nebėra, vis tiek jai dėkosiu – tikiu, kad ji tikrai išgirs.
– Galbūt vidinis virpulys susijęs ir su tuo, kad prieš prasidedant naujiems asmeniniams metams kartais gal ir nesąmoningai peržvelgiame praėjusius, atliekame savotišką vidinį auditą.
– Dalis tiesos yra, tačiau su metais toji peržiūra nebūtinai vyksta tik artėjant gimtadieniui. Iš esmės gyvenime jau viskas susidėlioję, atėjusi tam tikra išmintis. Džiaugiuosi būdama tokiame etape, kai jau nebesinori laiko švaistyti bet kam, taip pat ir negatyvo pritvinkusiems žmonėms, su kuriais nesutampa laukai.
Juk būna, visą dieną svarstai, kodėl tavo dūšia kaip apvelta, o kai pradedi viską kaip filmą atsukinėti, supranti, jog viskas užstrigo dėl kokio nors sutikto žmogaus, o jo žodžiai ar veiksmai kaip koks inkaras tempia žemyn. Kam būti su tokiais žmonėmis, kam skirti laiką tiems, kuriems ir tu neatrodai priimtinas? Mieliau bendrauti su žmonėmis, skleidžiančiais gerą energiją.
Be to, kaip sakiau, kiekvieną dieną reikia švęsti, net kai aplink tiek negatyvo, išorinių skaudulių, visokiausių trikdžių. Nėra nė dienos, kad negalvočiau apie karą, tad neduok Dieve, kad suptų dar ir karingai nusiteikę žmonės.
Galiu jokių sutarčių nepasirašyti – jei pasakiau, kad padarysiu, vadinasi, padarysiu. Ir iki galo.
– Paminėjote karą. Tiesa, kad jam prasidėjus nenorėjote lipti ant scenos, vaidinti?
– Tiesa, labai skaudžiai išgyvenau, atrodė, neapsiverčia liežuvis dainuoti, žodžiai tiesiog užstrigdavo kažkur gerklėje. Labai ilgai apie tai galvojau, permąsčiau įvairias istoriškai susiklosčiusias situacijas ir supratau, kad net geto metu žmonės slapčia po scena susiburdavo tam, kad keltų savo dvasią. Ir tada reikėjo ir spektaklių, ir poezijos, ir dainų.
Kaip tik rašau 7-ąją savo knygą. Ji bus labai kontrastinga – nuo labai labai smagių dalykų iki labai skaudžių patirčių. Ją rengdama supratau, kad beveik nėra žmogaus, kurio giminėje nebūtų istorijos, susijusios su trėmimais į Sibirą. Ir paprastai visi pasakoja, kad iš ten atsivežtos pačios įdomiausios dainos ir didžiausia stiprybė.
Apgalvojusi suvokiau, kad esu ganėtinai stipri, taigi neturiu teisės užsidaryti – turiu eiti kelti dvasios. Juk tą patį su Pauliumi darėme ir tada, kai korona visus uždarė namuose. Kokius mes tada spektaklius rengdavome, kiek vaizdo įrašų išsiuntinėjome pažįstamiems... Dar ir dabar mus sutikę jie pasakoja, kaip tai jiems padėjo per karantiną. Taigi ir dabar be galo džiaugiuosi, kad per gimtadienį susitiksiu su publika, išpirkti bilietai ir į gegužę rengiamus pasirodymus. Kas gali būti geriau?
– Ir dabar į susitikimus su publika tikriausiai vyksite kupina įspūdžių ir energijos – žiemai buvote išskridusi į šiltus kraštus, kelis mėnesius praleidote Tenerifėje, aplankėte Maroką.
– Marokas, beje, buvo gimtadienio dovana brangiausiam žmogui – vyrui. Turime tradiciją vienas kitam dovanoti keliones. Koks malonumas, kai dovana turi tam tikrą tęstinumą ir kedena vaizduotę! Jo dovana šiam mano gimtadieniui – Toskana. Keliausime rudenį, aplankysime Florenciją ir aš jau gyvenu ta kelione, jos laukiu, svajoju, skaitau, domiuosi, planuoju. Kaip tai įkrauna. Labai vertinu tokias dovanas. Kai apsidairai, supranti, kad aplink – daiktų perteklius, daug visokiausio balasto, todėl labai prasminga dovana, mano manymu, yra knyga, bilietas į kiną, teatrą ar koncertą – tai, kas pakelia dvasią, nuotaiką, įkvepia.
– Dar sugrįžkime į Tenerifę, kur gyvena jūsų sūnus, marti ir anūkė. Turbūt galimybė pabūti su artimiausiais taip pat labai pripildo, pakelia ūpą?
– Žinoma, net nepajaučiau, kad buvau ne namuose. Kartu su šeima susigalvodavome visokiausių pramogų, išsiruošdavome pažvejoti, o dar kai bilietai iš Tenerifės į Maroką kainuoja vos 15 eurų... Na, kaip nepasinaudosi tokia galimybe? Ir ten praleidome labai įdomią savaitę, labai intensyvią, daug pamatėme, daug apžiūrėjome, o įspūdžių parsivežėme tiek, kad, rodos, ir dabar tebegyvename tuo ritmu.
– Vis tik nuo darbų visiškai neatitrūkote – buvote susitikusi su Tenerifėje gyvenančiais lietuviais.
– Tai jau tapo kasmetine tradicija. Vos tik ten nuvykstu, manęs klausia, ar ką nors surengsiu. Tiesa, galbūt iš šono atrodė, kad aš ten tik atostogauju, smaginuosi ir važinėju, bet iš tiesų daug dirbau prie naujosios knygos. Kadangi esu labai pareiginga, neretai keldavausi 5 val. ryto vien tam, kad galėčiau bent kelias valandas padirbėti, o tada jau keliaudavau žvejoti ar pramogauti. Taigi šįkart, būdama susitelkusi į knygą, nusprendžiau surengti kuklesnį renginį. Išėjo labai jaukus susitikimas.
Esu ganėtinai stipri, taigi neturiu teisės užsidaryti – turiu eiti kelti dvasios.
– Ir iš kur tiek energijos? Kartais atrodo, užsisukame rutinoje, bambėjime, aptingstame ir nieko nenorime. Kas tas jūsų variklis, skatinantis veikti, pamatyti, pasisemti įspūdžių?
– Ko gero, kažkas, ką atsinešiau iš vaikystės namų, ypač iš savo tėvuko. Žmonės jį labai mylėjo, nes jis buvo tikrų tikriausias džiaugsmo variklis. Net jei kas ir skaudėdavo, jis niekada nebūdavo blogos nuotaikos, niekada nesidalydavo savo nuoskaudomis ar liūdesiais.
Ir aš panašiai. Pavyzdžiui, savo socialiniame tinkle taip pat nesidaliju neigiamomis emocijomis. Ir taip jų labai daug, jei dar ir aš savas kraučiau, kam nuo to būtų geriau? Jei kas nemalonaus nutinka, viena pati suvalgau, suvirškinu ar išspjaunu.
O dar pagalvoju, manęs neretai klausia, iš kur ta mano energija, kaip tiek visko padarau. Atsakymas paprastas – moku susiplanuoti laiką. Žinau, ką reikia padaryti, ir galiu visiškai susikoncentruoti į tam tikrą veiklą, bet taip pat moku paskirti laiko ir kitiems darbams, juos tarsi susidėlioju į kitus stalčiukus. Tarkime, jei darbai nuveda į kokį nors miestą, visada pagalvoju, ką dar ten galiu nuveikti, kad vienu šūviu du zuikius nušaučiau. Man tai labai padeda.
Taip pat man žodis labai svarbus. Galiu jokių sutarčių nepasirašyti – jei pasakiau, kad padarysiu, vadinasi padarysiu. Ir iki galo. Jei sutariau susitikti, nepavėluosiu. Man tai labai svarbu, bet taip pat svarbus ir toks pats atsakas iš kitų.
Ir esu be galo laiminga, kad šalia turiu tokį tikslų žmogų, savo vyrą. Neretai padiskutuojame apie įvairius pasiūlymus, kurių sulaukiu, o jis man padeda atsirinkti ir atsikratyti balasto. Jis turi puikią uoslę ir tiesiog jaučia, kokio projekto imtis nereikėtų.
Ir žinoma, laimei, turiu nuostabų darbą. Kažkas yra gerai pastebėjęs, kad branda yra tada, kai dirbti nebe taip smagu, o smagintis jau reikia įdėti darbo. Taigi aš esu laimingiausias žmogus, nes dirbu darbą, kuris ir yra tas smagumas. Buvimas ant scenos man teikia begalinį džiaugsmą, neleidžia sustingti ir įkvepia padaryti ką nors naujo.
Nėra nė dienos, kad negalvočiau apie karą, tad neduok Dieve, kad suptų dar ir karingai nusiteikę žmonės.
– Kai myli savo darbą, atsiranda rizika persidirbti ir išsibarstyti. Galbūt pradėję savo profesinį kelią visi draskomės norėdami įsitvirtinti, bet ar pajaučiame, kada galima lėtinti apsukas, juk kada nors turi būti laiko tiesiog pagyventi savo malonumui.
– Iš tiesų daug kas stebėjosi, kai gruodį, prasidėjus pačiam darbymečiui, mudu su Pauliumi išvykome į Tenerifę. Aš atsisakiau 11 renginių, o konferencijas ir įdomias paskaitas vedantis Paulius – 7. Pagalvojome, kad darbai niekur nepabėgs, labiau norėjome pabūti su šeima, kartu atšvęsti Kalėdas. Ir nė karto dėl tokio sprendimo nepasigailėjome. Štai sugrįžome ir, laimei, mes vėl esame laukiami ir kviečiami. Svarbiausia atsirinkti – daryti tai, kas įdomu, kas džiugina, ir pasilikti laiko keliauti su artimu žmogumi, žvejoti, grybauti, pasivaikščioti miške...
Apie tai labai taikliai pasakė Dalai Lama, paklaustas, kas jį labiausiai stebina. „Žmogus, – atsakė jis. – Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad susigrąžintų sveikatą, o tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų, o tada numiršta taip ir negyvenęs.“
Nuostabios mintys, manau, kad kiekvienas turėtume jas kaip maldą kartoti – gyventi reikia dabar, o ne kada nors. Reikia čiupti gyvenimą, tik svarbiausia nepamiršti, kad nereikia lipti per galvas, o savo vietą kiekvienas turime užsitarnauti savo darbais, bet nereikia persistengti, kad dėl pinigų neprarastume sveikatos.
– Išties, neįmanoma nesutikti. Tiek gražių minčių išsakėte, tad pabaigai – ko sau palinkėtumėte?
– Tikriausiai ir palinkėčiau tos išminties – vertinti laiką ir nešvaistyti jo bereikšmiams dalykams, nes su metais atrodo, kad jis bėga vis greičiau.
