Violeta Mičiulienė dalinasi nelengvais prisiminimais, kuomet net būtiniausių maisto produktų neįstengdavo nusipirkti ir tikina, kad be kitų pagalbos nebūtų išgyvenusi. „Padėdavau kasti bulves, taip užsidirbdavau bulvių, baliuose buvau šeimininkės padėjėja, gaudavau 20 litų ir kažkaip išgyvenau“, – atvirai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ prisimena garsi aktorė, humoristė, režisierė ir tinklaraštininkė V. Mičiulienė.
Atvira, nuolatos juokinanti kitus ir niekada nenuleidžianti rankų. „Esu dėkinga likimui, kad jis man padovanojo didžiulius išbandymus, po kurių visko išmokau“, – sako humoristė, tikinanti, kad kai nėra vilties, viltis vis tiek visada yra!
Naujus metus aktorė Violeta Mičiulienė pasitiko su šypsena, nors šypsotis, kaip pati sako, ne visada norisi. Sunkmetis visus skatina veržtis diržus, bet verkšlenti tikrai nereikia, teigia gyvenime ne vieną krizę išgyvenusi ir prisitaikyti išmokusi humoristė.
Niekada nepamiršiu tų žmonių, kurie padėjo, kai man buvo labai sunku. Man padėjo svetimi žmonės.
„Aš galvoju, kad gyvenu lygiai taip pat, kaip visi žmonės, tačiau ir truputį kitaip, nes suvokiu, kad padėties nepakeisiu. Visada, bet kokioje situacijoje, aš atsikapstau tokį paprastą dalyką ir savęs paklausiu: ar man yra buvę sunkiau? Ir tada pati sau atsakau: taip, man yra buvę daug sunkiau. Ir jeigu aš tą išgyvenau, tai, ką dabar gyvenu, yra vienas juokas, – sako V. Mičiulienė. – Aš šiaip esu labai dėkinga likimui.
Esu jam dėkinga už tai, kad jis man padovanojo didžiulius išbandymus, didžiules pamokas, kurias aš išgyvenau, išlikau, išmokau ir užsigrūdinau. Mums reikia tik išgyventi. Nereikia spurdėti, nereikia verkti, o galvoti elementariai, kada įvyksta įvykis, kuris yra iš tikrųjų sunkus, baisus, sudėtingas, visada reikia galvoti, patraukus emocijas, protu: ką aš galiu šiuo metu pati padaryti? Viskas.“
Aktorė neslepia, jos gyvenime būta tokių etapų, į kuriuos grįžti nė už ką nenorėtų. Violeta atvirai sako, reikėjo gerokai pasukti galvą, ko griebtis, kad kaip nors išgyventų. Dabar moteris dėkoja visiems, kurie padėjo jai išgyventi pačius sunkiausius metus.
Aš eidavau padėti žmonėms kasti bulves, už tai užsidirbdavau bulvių. Aš eidavau į vestuves, balius, buvau šeimininkės padėjėja, išmokau gaminti, visokių virtuvės paslapčių. Dėl to aš labai džiaugiuosi.
„Tada buvo sunku visiems. Tai yra pirmieji Nepriklausomybės metai, nepritekliai, kai tu negalėjai, neturėjai... – tiesiog reikėjo išgyventi. Buvau išsiskyrusi moteriškė su dviem vaikais, kuriuos reikėjo gydyti. Jie visada sirgdavo, kiek aš atsimenu. Vaikas sukosti ir aš jau pradedu drebėti: kas sukosėjo? Kuris sukosėjo? Tuojau aš uždarysiu tą giesmę!“, – prisimindama nelengvą vaikų auginimą dabar pasakodama juokiasi jau kelerius metus savo tinklaraštį turinti moteris.
O drebėdavo ji todėl, kad bijodavo – vėl ligoninė, vėl reikės gydyti, o juk vaistams nėra pinigų. Pasak Violetos, tuo metu iš tikrųjų buvo visiems labai sunku.
„Nesigėdiju tų laikų, kai man iš tikrųjų buvo labai sudėtinga, kai aš, kaip dalis žmonių, prašiau užrašyti man parduotuvėje į skolą maisto produktų. Reikėjo prisitaikyti ir paprašyti, bet man nebuvo gėda. Aš eidavau padėti žmonėms kasti bulves, taip užsidirbdavau bulvių. Aš eidavau į vestuves, balius, buvau šeimininkės padėjėja, išmokau gaminti, visokių virtuvės paslapčių. Dėl to aš labai džiaugiuosi.
Jūs įsivaizduokit, mano sūnui keturi metai, beprotiškai šalta ir aš, besilaukianti antro sūnaus, susiruošiu važiuoti į Vilnių gelbėti Lietuvos!
Įsivaizduokit, dvi paras dirbi ir gauni 20 litų. Tai buvo toks didžiulis džiaugsmas, kad už tai gali kažką nupirkti!, – nelengvais gyvenimo prisiminimais dalinasi žinoma aktorė ir režisierė. – Aš nesigėdiju ir niekada aš to nepamiršiu. Niekada nepamiršiu tų žmonių, kurie padėjo, kai man buvo labai sunku. Man padėjo svetimi žmonės.“
Violeta sako niekada iš atminties neištrinsianti ir 1991-ųjų sausio įvykių, kai ir pati buvo pasiruošusi stoti prieš tankus. Apie riziką ji tuomet negalvojo, su niekuo nesitarė, neklausė jokių patarimų, bet tokia jua ji yra, jei ką sumąsto, tiesiog eina ir daro.
„Jūs įsivaizduokit, mano sūnui keturi metai, beprotiškai šalta ir aš, besilaukianti antro sūnaus, susiruošiu važiuoti į Vilnių gelbėti Lietuvos! Prisidarau sumuštinių, aviečių arbatos į termosą ir ketinu važiuoti besilaukdama su mažu vaiku ginti Lietuvos. Du autobusai iš mūsų miestelio vyko. Kaip gi be manęs?! Ir čia įvyko toks kvailas nesusipratimas – žmogus, nurodęs išvažiavimo valandą, sumaišė ir vietoj 6-tos pasakė 7-tą. Aš ateinu be penkiolikos septynios ir man likę žmonės sako, kad vos prieš penkias-šešias minutes antrasis autobusas išvažiavo. Kaip aš tada verkiau...“, – pasakoja V. Mičiulienė.
Jie atgręžė į mane šautuvą ir sako: „eik greičiau iš čia, nes bus blogai“.
Tačiau užsidegimo ginti šalį vedina aktyvi moteris sako taip lengvai neketinusi pasiduoti. Violeta sako bandžiusi karšta arbata papirkti prie kelio stovėjusius rusų kareivius.
„Aš tada ėjau prie kelio, o visur stovėjo kareiviai. Aš iš toli su tuo mažu vaiku jiems sakau: „alio, aš labai atsiprašau, aš čia arbatos turiu, žinau, kad jūs esate kitos tautybės, bet jums šalta“, – dabar jau šypsodamasi apie tuomet visai nejuokingus dalykus pasakoja moteris. – Jie atgręžė į mane šautuvą ir sako: „Eik greičiau iš čia, nes bus blogai“.
Tada aš nuėjau ant kalniuko, ten čiuožinėjo vaikai. Tai aš tuos visus sušalusius vaikus pagirdžiau arbata ir pamaitinau sumuštiniais. Parėjau verkdama į namus su sušalusiu vaiku. Aš tuomet mūsų Subačiaus miestelio Sąjūdžio būreliui priklausiau. Man buvo labai liūdna, kad nepavyko prisidėti. O dabar galvoju: buvau nėščia moteris su mažu vaiku ant rankų... tai kur protas?“
Violeta, versdama savo gyvenimo puslapius sako pastebinti, kad visuomet viską dariusi viena, nebijojusi prisiimti atsakomybės ne tik už save, bet ir kitus. Tikina tik visai neseniai suvokusi keistą dalyką, kad baigėsi tarnystė.
Aš tuomet mūsų Subačiaus miestelio Sąjūdžio būreliui priklausiau. Man buvo labai liūdna, kad nepavyko prisidėti. O dabar galvoju: buvau nėščia moteris su mažu vaiku ant rankų... tai kur protas?
„Ne šiaip sau tarnystė, o tas gražus žodis tarnystė – aš visada tarnaudavau: žmonėms, gyvūnams, visiems kitiems... Ir pagalvoju, kad man turbūt tik vaikystėje yra patarnavę – aš jaučiausi tokia mylima iš tikrųjų. Ir mamos, ir babytės, ir visos šeimos buvau tokia išlepinta. Aš buvau taip mylima – už tai turėjau atidirbti po to kitiems žmonėms.
Todėl aš iki šiol nežinau, kas manyje yra, bet jei važiuoju miesto arba tarpmiestiniu autobusu, aš visada pasižiūriu apačion, po kėdėm – gal kas ką nors pametė, kad spėčiau pasakyti, todėl, kad visada važinėdavau su vaikų kolektyvais. Aš visada buvau atsakinga už kitus, kad niekas nieko nepaliktų, kad viskas būtų gerai – visada turėjau bent tris-keturis variantus, kaip išgelbėti padėtį. O dabar suprantu, kad aš likau pati su savimi“, – liūdnai konstatuoja garsi humoristė.
Aš visada buvau atsakinga už kitus, kad niekas nieko nepaliktų, kad viskas būtų gerai – visada turėjau bent tris-keturis variantus, kaip išgelbėti padėtį. O dabar suprantu, kad aš likau pati su savimi.
Bandau apsiprasti būdama viena, neslepia daugelio mylima humoristė ir čia pat pastebi, kad vienatvėje gimsta daug gražių dalykų.
„Aš dabar šiuo metu statau mono spektaklį apie savo gyvenimą. Tiksliau aš vaidinu, režisuoja mano draugė Asta. Ir aš netrukus, gal pavasariop, išeisiu į Lietuvą papasakoti apie savo gyvenimą: apie savo vaikystę, paauglystę, kaip aš nugalėjau tuos dalykus, prieš kuriuos aš visada galėjau pralošti, – savo naujausią kūrybinį darbą trumpai pristato Violeta. – Žmonėms to reikia, kad jie, žiūrėdami į mane, kaip gyvenau, atrastų savyje atsakymus, kaip reikia gyventi, ką reikia daryti, kai nebesidaro.“
Keliaudama po Lietuvą bei užsienio šalis aktorė žmonėms pasakoja, kaip išgyventi, prisitaikyti ir nesugriūti. V. Mičiulienė tvirtina, kad tokias temas ji išmananti geriau, nei bet kas kitas.
Šitie visi dalykai žmonėms yra tam, kad suprastų, jog negalima niekada pasiduoti. Net kai nėra vilties, viltis visada yra.
„Aš važinėju ir pasakoju per savo patirtį, per savo, amžiną atilsį, tėčio mokėjimą, sugebėjimą prisitaikyti su savo negalia šiame pasaulyje, išlaikant orumą. Ir šitie visi dalykai žmonėms yra tam, kad suprastų, jog negalima niekada pasiduoti. Net kai nėra vilties, viltis visada yra“, – sako optimizmu kitus gydanti V. Mičiulienė, dvylika metų praleidusi su regėjimą praradusiu tėčiu. Tie metai, pasak jos, gyvenime buvo vieni svarbiausių, iš esmės pakeitę suvokimą apie gyvenimo dėsnius bei save pačią.
Visą reportažą su V. Mičiuliene stebėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
