„Mano vaikų mamos gyvenime atsirado kitas žmogus, bet aš nesakau, kad čia vienintelė priežastis, santykiuose tikrai buvo daug problemų“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Išpažinimai“ sako rašytojas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko. Menininkas atvirai pasakoja apie pačius niūriausius gyvenimo etapus, kuomet net norėjosi sava valia nutraukti gyvenimą. „Tačiau tada suprantu, kad noriu gyventi dėl savo vaikų, jiems manęs reikia“, – emocijų neslėpdamas pasakoja M. P. E. Martynenko.
„Mes susituokėme ir tada išsiskyrėme. Po skyrybų aš čia nekėliau kojos. Aš jaučiau tokią gėdą...“ – apie lankymąsi bažnyčioje kunigui Juozapui Marijai Žukauskui atvirauja žinomas aktorius ir rašytojas, kuriam, kaip jis pats sako, labai padėjo juoko terapija.
„Pati nemaloniausia malonė gyvenime buvo juokas ir toks pagalbos mechanizmas, kai juokiesi ir tau taip gera, – prisipažįsta pašnekovas. – Juokiesi iš anekdotų, absurdo, iš savęs...“
Jei įsivaizduotume filmo arba spektaklio herojų, kuriam teko išgyventi gaisrą, bandymus žudytis, diabetą, komą, dalinį apakimą ir skyrybas, veikiausiai pasakytume, kad scenarijaus autorius arba režisierius persūdė. Tačiau šiandienos pašnekovui, kuris, beje, yra ir aktorius, visa tai nutiko ne scenoje, o gyvenime.
Aktoriui ir poetui Mariui Povilui Elijai Martynenko nėra nė trisdešimties. Paklaustas, kas yra jo gyvenimo režisierius, jaunas vyras sako tikėjęs, kad viskas jo gyvenime įvyko pagal improvizaciją. Aš sutikau žmonių, kurie yra labai valingi, sąmoningi, veiklūs, ir jie būdavo įsitikinę, kad viskas yra jų rankose, kol viskas iškrisdavo jiems iš rankų, sako M. P. E. Martynenko.
„Vyksta gyvenimas ir žmonės žmoniuojasi, – šypsosi Elijas. – Aš kartais bandau planuoti gyvenimą, strateguoti, išsikelti tikslus, siekti svajonių, bet aš atsikeliu kitą dieną ir galvoju: šiandien aš, iš tikrųjų, labiausiai trokštu ledų. Ir viskas. Tai tokia ta ir režisūra. Suplanuoji nuvežti vaikus į darželius. Nuveži. Ir planas pasiektas. Tai aš sakyčiau, kad visi mes improvizuojame.“
Dėl to dažnai būdavau apimtas tokios nesvarumo būsenos ir galvodavau, kad esu pats blogiausias tėtis iš visų įmanomų, kad ir kaip stengiausi. Galvodavau, kad aš tiesiog nemoku, tačiau tai nėra dalykas, kurį iš anksto gali išmokti.
Tačiau šypseną veide keičia susirūpinimas, kuomet kalba pakrypsta apie du bandymus pasitraukti iš gyvenimo. Kas suteikė žinomam vyrui jėgų vėl atsistoti ant kojų ir išmokti džiaugtis gyvenimu? Aktorius atvirauja, kad persigalvojimas pasitraukti iš gyvenimo neįvyko paskutinę akimirką. Tai buvo antidepresantai, paskui – psichoterapija, tikina jis.
„Galiausiai vis tik suvokiu, kad yra mano paties vaikai, ir jeigu aš jau kartais prarandu norą gyventi, tai norisi gyventi tik dėl jų. Žiūrėjau karo Ukrainoje reportažus. Tarp griuvėsių eina žmonių būrys ir vienas vaikiukas be tėvų. Aš pagalvojau: o Dieve, kaip tai yra baisu! Tai atrodė taip graudu ir liūdna. Tuomet supratau, kad kiek dar yra mano galioje, kiek dar viskas, taip galima sakyti, priklauso nuo mano režisūros, tai aš norėčiau čia pabūti, kad mano vaikiukai taip vieni nevaikščiotų, norisi juos saugoti, nes pasaulis ir gražus, ir nuostabus, bet jame yra ir labai baisių dalykų“, – susimąsto pašnekovas.
Vaikystėje Marius Povilas Elijas sako tėčio idealo neturėjęs, tad pačiam įsijausti į tėčio vaidmenį yra nepaprastai sunku. „Aš kartais pagalvoju, kad esu blogiausias iš blogiausių tėčių“, – savikritikos strėlių nepagaili jaunas vyras.
Tada supratau, kad tokiu elgesiu aš noriu sunaikinti tą savo dalį, kuri jaučia skausmą, liūdesį, sielvartą, kažkokią netektį, atstūmimą. Sąmonė, psichika artimoje aplinkoje matė tik vieną tokį modelį...
„Mano nei seneliai, nei tėvai savo pavyzdžiu, savo gyvenimu nesugebėjo suformuoti tos sąvokos „tėvas“, kas jis toks yra, kaip jis turėtų elgtis ir kaip turėtų funkcionuoti šeimos gyvenime, – tikina poeziją kuriantis menininkas. – Dėl to dažnai būdavau apimtas tokios nesvarumo būsenos ir galvodavau, kad esu pats blogiausias tėtis iš visų įmanomų, kad ir kaip stengiausi. Galvodavau, kad aš tiesiog nemoku, tačiau tai nėra dalykas, kurį iš anksto gali išmokti.“
„Išmokyti mane būti tėvu – šita užduotis tenka mano vaikams. Vienam vaikui pusantrų, kitam – treji metai. Nepaisant jų jauno amžiaus, jie puikiai mane išmokė būti tėčiu. Niekas kitas iš visų gyvenime sutiktų žmonių manęs taip gerai neišmokė, kaip kad mano vaikai. Tas tėviškumas net persikelia į bendravimą su draugais. Kiti net pykteli, nes tu nejučiomis pasiteirauji, ar kas nors nepamiršo išgerti vitaminų, kitais būdais rūpestį rodai“, – juokiasi Marius Povilas Elijas.
Jis atvirauja, kad stipriausiai degraduodavo gyvendamas vienas. „Be draugų, be romantinių partnerių, be kambariokų. Tada tiesiog kažkaip per daug nesistengi nei dėl kulinarinių pasiekimų, nei dėl higienos, nei apsirengti gražiau, – prisimena pašnekovas. – Ir aš supratau, kad ta kita perspektyva yra visai svarbus dalykas mūsų gyvenime, nes, pavyzdžiui, rūpindamasis vaikais aš rūpinuosi ir savimi, nes aš noriu, kad jiems galėčiau padėti kiek įmanoma ilgiau, kol jiems to reikės. Vadinasi, man reikia kažkaip dažniau į servisą nuvežti save.“
Pati nemaloniausia malonė gyvenime buvo tai, bet tai tapo ir maloniausia malone gyvenime, nes tai buvo laikas, kada aš bėgau nuo savęs ir kartu buvau priverstas stoti į akistatą su savimi. Tai be galo šlykštus dalykas, kai savęs nemėgsti ir bandai save sunaikinti visąlaik.
M. P. E. Martynenko prisimena ir savo pabėgimą pas vienuolius. Jis pasakoja bėgęs nuo intensyvaus gyvenimo ritmo ir vienuolyne atradęs ramybę bei darną su savimi. Linksmi vakarėliai ir nuolatinis šventimas vedė prie savęs destrukcijos, sako jis.
„Bėgau nuo pasaulio. Aš tuo metu studijavau, dirbau dviejuose darbuose ir kažkaip buvo toks labai tamsus laikotarpis, kai pradėjau labai daug švenčių švęsti, labai daug vakarėliuose dalyvauti – užsiėmiau tokia savigriova ir savidestrukcija. Kai pradėjau užsiimti psichoterapija, aš pastebėjau, kad šitas dalykas mane lydi visą gyvenimą! Tuomet pasidaro įdomu, kodėl taip yra, ir tu pradedi aiškintis viso to priežastis. Tada supratau, kad tokiu elgesiu aš noriu sunaikinti tą savo dalį, kuri jaučia skausmą, liūdesį, sielvartą, kažkokią netektį, atstūmimą. Sąmonė, psichika artimoje aplinkoje matė tik vieną tokį modelį... Aš norėjau pabėgti nuo paties savęs ir to savo pavidalo, kuriame buvau.
Kiek žmonės suvalgo antidepresantų, benzodiazepinų, psichoaktyvių medžiagų, alkoholio kiek išgeria... Žmonės bando gelbėtis nuo tikrovės, ir juokas, man atrodo, irgi yra toks pagalbos mechanizmas. Juokas tave nukelia tarsi į kitą tikrovę.
Tuomet nuvykau į Baltriškes pas Tiberiados brolius (Zarasų rajone vos dešimt gyventojų turinčiame Baltriškių kaime vienuolių iš Belgijos įkurtas Tiberiados bendruomenės vienuolynas – LRT.lt). Aš galvojau, kad aš ten praleisiu savaitgalį, per nesusipratimą pasakiau, kad liksiu daugiau nei pusmečiui, o likau beveik metams. Pati nemaloniausia malonė gyvenime buvo tai, bet tai tapo ir maloniausia malone gyvenime, nes tai buvo laikas, kada aš bėgau nuo savęs ir kartu buvau priverstas stoti į akistatą su savimi. Tai be galo šlykštus dalykas, kai savęs nemėgsti ir bandai save sunaikinti visąlaik. Labai daug prasmingų akimirkų ten buvo. Ir vis dar yra“, – prisiminimais dalinasi Marius Povilas Elijas.
Jam niekada nepatiko paguoda. Pasak vyro, verčiau jau degti žalią šviesą juoko ginklui nei iš kitų laukti ar reikalauti paguodos. Norint pasijausti geriau reikia ne tik juoktis, bet ir gebėti juoktis iš savęs, neabejoja dviejų vaikų tėtis.
„Kiek žmonės suvalgo antidepresantų, benzodiazepinų, psichoaktyvių medžiagų, alkoholio kiek išgeria... Žmonės bando gelbėtis nuo tikrovės, ir juokas, man atrodo, irgi yra toks pagalbos mechanizmas. Juokas tave nukelia tarsi į kitą tikrovę. Dabar su juoku aš galiu išbūti toje pačioje tikrovėje. Gal aš neadekvatus? Tikrai ne!
Aš nedalyvaučiau adekvačiausio žmogaus rinkimuose, – juokiasi M. P. E. Martynenko. – Man nemalonu jaustis nemaloniai. Gali bandyti jaustis maloniai ir juoktis. Juokas yra tiesiog nuostabu. Kai juokiesi, tai taip gera! Nesvarbu iš ko: iš hipotetinių situacijų, iš anekdotų, iš absurdo, iš savęs. Labai smagu man juoktis iš savęs. Kai sugebi tai daryti, atrodo, kad esi toks besvoris ir laimingas. Iš tikrųjų.“
Mes čia susituokėme su buvusia žmona ir tada išsiskyrėme. Po skyrybų aš čia nekėliau kojos. Man labai trūko šitos vietos ir žmonių. Kartu aš jaučiau tokią gėdą...
Man labai keista būti čia, Bernardinų (Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio – LRT.lt) bažnyčioje, broliui kunigui pranciškonui Juozapui Marijai Žukauskui sako M. P. E. Martynenko ir čia pat paaiškina to priežastį. „Aš čia labai ilgai nebuvau, o prieš tai čia dažnai vaikščiojau. Mes čia susituokėme su buvusia žmona ir tada išsiskyrėme. Po skyrybų aš čia nekėliau kojos. Man labai trūko šitos vietos ir žmonių. Kartu aš jaučiau tokią gėdą... Galvojau, kad ateisiu ir jausiuosi nusikaltęs, bet štai vaikštau ir kažkaip nesijaučiu smerkiamas“, – susijaudinimo neslėpdamas kunigui kalba pašnekovas.
Pranciškonas brolis Juozapas Marija dėmesį atkreipė į tai, kad pačios bažnyčios sienos leidžia pasijusti it namuose, mat šios „nėra nudailintos, o pati bažnyčia, kažkada buvusi sandėliu, paskui dirbtuvėmis, irgi galėtų tarp kitų Vilniaus bažnyčių jaustis tokia tarsi buvus paniekinta ir išniekinta“.
„Čia esančių žmonių pastangomis ta bažnyčia vėl pradeda kvėpuoti. Ir aš esu tikras, kad visi čia gali rasti sau vietą, ir tu užsiminei, kad šiek tiek gal buvo nejauku ateiti, nes galvojai, kaip žmonės priims, taip pat ir tas pažadas prieš Dievą, – į M. P. E. Martynenko kreipiasi Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras, kun. J. M. Žukauskas. – Tačiau čia nieko naujo žmogui. Žmogus nuolatos laužo pažadus Dievui, ir Dievas nuolatos yra labai mums kantrus. Jis nesako, kad dabar jau viskas baigta su tavimi. Jis sako: bandom iš naujo.“
Bažnyčia nėra išrinktųjų klubas, tai labiau karo lauko ligoninė, kurioje surenkame visus sužeistus, pasimetusius ir Dievą pametusius žmones, sako brolis pranciškonas. „Eliją prisimena čia dirbantys kunigai. Galiu patikinti, kad niekas čia nieko nepasmerks, atvirkščiai – žmonės džiaugsis čia vėl jį pamatę ir sutikę“, – įkvepiančių žodžių laidos dalyviui negaili dvasininkas.
Tiesiog mano vaikų mamos gyvenime atsirado kitas žmogus. Aš nesakau, kad čia vienintelė priežastis. Santykiuose tikrai buvo daug problemų ir vienu metu atrodė, kad mes tikrai daug pykstamės ir konfliktuojame. Atrodė, kad visa tai galima išspręsti...
Skyrybos su žmona Mariui Povilui Elijai paliko sunkiai gyjančia traumą. „Aš vis dar gyju po šios traumos, nes atrodo, kad žemė išslydo iš po kojų“, – teigia jis.
„Atsiprašau, kad šitaip klausiu, bet daugumai tai buvo visiškai netikėta. Ar tai nebuvo labai spontaniškas sprendimas išsiskirti?“ – teiraujasi kunigas Juozapas Marija.
„Tai nebuvo mano sprendimas, – patikina M. P. E. Martynenko. – Aš tuo metu buvau apstulbęs ir netekęs amo. Tiesiog mano vaikų mamos gyvenime atsirado kitas žmogus. Aš nesakau, kad čia vienintelė priežastis. Santykiuose tikrai buvo daug problemų ir vienu metu atrodė, kad na kažkaip mes tikrai daug pykstamės ir konfliktuojame. Atrodė, kad visa tai galima išspręsti... Tai nebuvo mano sprendimas. Aš tiesiog buvau apšalęs. Man tai buvo labai netikėta.“
Visą jautrų M. P. E. Martynenko ir kunigo Juozapo Marijos Žukausko pokalbį stebėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
