Žurnalistė, televizijos laidų vedėja Palmira Galkontaitė Kūčias ėmė švęsti tik sukūrusi savo šeimą. Tada pradėjusi rūpintis šventine vakariene, tą šeimoje daro iki šiol, tiesa, dabar jau su dviejų marčių pagalba. Kūčių vakarienė P. Galkontaitės šeimoje neįsivaizduojama be dviejų kasmet ruošiamų skanėstų: vadinamojo foršmako ir kukorų.
Kūčios, Kalėdos – laikas, kai šventinis stalas suburia šeimos narius. Prie jo kalbama malda, prisimenamos tradicijos, ragaujami nostalgiški, o gal išbandomi dar neragauti patiekalai. Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą „Kalėdiniai gardėsiai“ ir kviečia sužinoti, be kokių patiekalų savo žiemos švenčių stalo neįsivaizduoja žinomi žmonės.
Mintimis sugrįžusi į vaikystę, P. Galkontaitė prisimena – anuomet žiemos šventės jos šeimoje buvo minimos visai kitaip.
„Buvo sovietmetis, mano tėvai buvo partiniai, tad Kūčios mūsų šeimoje niekada nebuvo švenčiamos. Kol gyvenau su tėvais, būdavo švenčiami Naujieji Metai – prie televizijos ekranų, su „Žydruoju žiburėliu“.
Bet Kūčias švęsti labai norėjau. Jas rengti savo nuožiūra ir iniciatyva ėmiau, ko gero, prasidėjus laisvėjimo laikotarpiui. Kai sukūriau savo šeimą, tai tapo kiekvienų metų didžiąja švente ir tradicija“, – portalui LRT.lt pasakoja LRT rodytos legendinės laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja.
P. Galkontaitė šypteli – kadaise pradėjusi Kūčių vakarienės tradiciją, taip ir liko pagrindine šventinio stalo vaišių organizatore. „Tik dabar, kai turiu dvi marčias, man labai miela ir malonu, kad ir jos prisideda prie Kūčių stalo ruošimo. Esame susitarusios, kad kiekviena pagamina bent vieną savo patiekalą ir atsineša prie sudėtinio Kūčių stalo“, – sako pašnekovė.
Pati ji Kūčių neįsivaizduoja be dviejų patiekalų. Sako, jų negaminti tiesiog negalėtų – šeima tikrai protestuotų.
„Mano šeima neįsivaizduotų, kas nutiko ir kaip taip gali būti, jei ant Kūčių stalo nebūtų foršmako ir kukorų. Tiesa, kad nebūtų blaškymosi tarp mūsų ir anytų namų, šiemet pirmą kartą per daugelį metų sutarėme, kad mano du sūnūs su žmonomis atvažiuos Kalėdų dieną.
Sakau, gerai, nereikės ruošti kukorų, nes tai – Kūčių patiekalas. O sūnūs abu it susitarę atsisuko: „Kaip tai nereikės?“ Suprask, nė negalvok neruošti – teks ruošti, tik kitai dienai“, – juokiasi P. Galkontaitė.
Kukorai – gardūs bulviniai pyragėliai, primenantys žemaičių blynus, beje, ir paplitę Žemaitijos krašte. Įdomi ir recepto atkeliavimo į P. Galkontaitės šeimą istoriją. Tai, šypsosi pašnekovė, seno susižavėjimo palikimas – nors toji draugystė seniai seniai baigėsi, draugo mamos receptas taip ir liko.
„Beje, mano tėtis iš Varnių, tad esu pusiau žemaitė. Gal dėl to tas patiekalas man taip ir patiko, – sako P. Galkontaitė. – Tiesa, kukorai yra terlionių terlionė, nors dabar jau esu įgudusi gana neskausmingai juos pagaminti.
Svarbiausia turėti didelės talpos puodų, mat reikia išvirti daug bulvių ir jos negali būti drėgnos. Svarbu, kad išvirusios gerai nugaruotų, todėl geriau virti taip, kad jos turėtų erdvės, pati verdu trijuose puoduose.
Na, o jei įdarą gaminsite iš vakaro, dar vienas iššūkis bus jį paslėpti. Ne vieną kartą yra buvę, kad ateinu ryte ruošti kukorų ir matau, kad pusė įdaro jau nuvalgyta.“
P. Galkontaitės kukorams reikės:
– apie 20 bulvių,
– maždaug 10 valgomųjų šaukštų miltų,
– druskos,
– džiovintų grybų,
– svogūnų,
– morkų,
– aliejaus.
Gaminimas:
1. Išvirkite bulves su lupenomis. Nugarinkite, kad jos liktų sausos. Atvėsinkite (galite palikti per naktį), tada nulupkite ir sumalkite jas mėsmale.
2. Suberkite miltus, pagal skonį įbarstykite druskos ir formuokite apvalius paplotėlius. Masės konsistencija turi būti panaši į žemaičių blynų. Jeigu paėmus į delną masė labai limpa, galite įberti dar šiek tiek miltų arba masės gabalėlį, iš kurio formuosite kukorą, panardinti į dubenėlį su miltais.
3. Keptuvėje pakepinkite džiovintus grybus, svogūnus ir morkas (jas prieš tai išvirkite). Atvėsusį įdarą dėkite ant suformuotų paplotėlių ir užspauskite kraštus.
4. Skardą patepkite aliejumi arba išklokite kepimo popieriumi. Bulvinius pyragaičius kepkite iki 180-ies laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kepdami apverskite. Kepkite apie valandą arba kol iškeps.
Dar vienas firminis P. Galkontaitės Kūčių patiekalas – silkių kapotinis, liaudyje dar vadinamas foršmaku, sužavėsiantis silkės mėgėjus.
„Paprastai perku silkių su galvomis iš statinių ir pati jas išdarinėju. Žinoma, keikiu tas silkes ir šventes tomis dienomis baisiausiai, nes ištraukyti visas ašakas ir kaulelius – tikra kančia. Visgi tokios silkės skonis – visai kitoks, ji turi būti, kaip aš sakau, silkiška, o ne išmirkyta aliejuje ir praktiškai bekvapė, beskonė“, – kalba pašnekovė.
Šis patiekalas – tarsi užtepėlė, tačiau P. Galkontaitė šypteli, kad jos šeimos vyrai jį kabina tiesiog šaukštais. Gaminsiantiems šį gardėsį recepto autorė pataria kepti nenaudoti alyvuogių aliejaus. „Geriau rinktis saulėgrąžų aliejų, mat, kepant alyvuogių aliejuje, atsiranda kažkokia rūgštelė, kuri čia visai netinka“, – sako P. Galkontaitė.
P. Galkontaitės foršmakui reikės:
– silkių,
– svogūnų,
– džiovintų grybų.
Gaminimas:
1. Išdarinėkite silkes.
2. Džiovintus grybus užmerkite (geriausia – per naktį), o tada išvirkite.
3. Keptuvėje su žiupsneliu druskos pakepinkite svogūnus.
4. Silkę, kepintus svogūnus ir išvirtus džiovintus grybus sumalkite mėsmale.
Skanaus!
LRT fotoarchyvas: Palmira Galkontaitė
