Iš pradžių Darius Antanaitis rinkosi tarp kunigystės ir branduolinės fizikos, bet suprato – abu mokslai per daug nuobodūs, tad sujungė tarnystę su technologijomis ir įstojo į Lietuvos karo akademiją. LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ karys sako: nežino, kaip reaguotų kare Ukrainoje, nes tai juodadančių nusikaltėlių bandos vykdomas šlykštus barbariškas karas, kokiame pats nedalyvavo.
Kodėl žmonės renkasi kario profesiją ir kokia ta kario profesija? Ar karo nematęs karys yra karys? Ar taikoje užaugęs žmogus gali suprasti karą? LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“ su Lietuvos kariuomenės atsargos majoru, ginkluotės ir karybos ekspertu D. Antanaičiu kalbasi vedėjai Jolanta Kryževičienė ir Marius Eidukonis.
– Kada, kodėl ir kaip jūs gyvenime pasirinkote kario profesiją? Nežinau, ar tai galima vadinti profesija.
– Paprastai žmonės mėgsta sakyti, kad tai – gyvenimo būdas. Iš kitos pusės, tai profesija. Viskas prasidėjo labai seniai. Aš baigiau Vilniaus mokyklą „Lietuvių namai“ ir, kol mokiausi, galvojau tapti arba kunigu, arba branduolinės fizikos specialistu, bet dienos pabaigoje laimėjo kariuomenė. Įstojau į Lietuvos karo akademiją ir labai džiaugiuosi tuo savo pasirinkimu, nes 1994 metais prasidėjo pats geriausias nuotykis mano gyvenime.
– „Lietuvių namai“ yra mokykla, kur mokosi lietuviai, atvažiavę iš visur. Iš kur jūs atvažiavote?
– Aš gimiau Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose prie Kinijos sienos. Augau Vokietijoje, o prieš pat nepriklausomybę grįžau į Lietuvą. Tik dvi klases baigiau jau lietuviškai arba dalinai lietuviškai. Prieš tai nemokėjau rašyti lietuviškai, nors kalbėti galėjau, nes lietuviškai kalbėdavau su tėvu.
Man pačiam grįžus iš Afganistano, Irako buvo labai keista įsilieti į gyvenimą. Mano žmona sako: nueik nupirkti batono. Tu stovi prie tos batonų eilės ir nesupranti: kodėl tiek daug batonų, kodėl taip viską sudėtingai padaryti.
– Aš galiu spėti, kad jūsų tėtis buvo karininkas?
– Taip, jis tarnavo sovietinėje kariuomenėje karininku. Tarnavo Tolimuosiuose Rytuose, po to Vokietijoje, po to grįžome į Lietuvą. Jis dalyvavo atkuriant Lietuvos kariuomenę, tada tarnavo pasienyje ir išėjo į pensiją. Esu antros kartos karininkas, o mano dukra turėtų tapti trečios kartos karininke.
– Norėčiau grįžti prie svarstymo – branduolinės fizikos ekspertas arba kunigas. Galų gale pasirinkote kariuomenę. Čia buvo tėčio įtaka?
– Ne, dar žymiai paprasčiau. Kunigystės nepasirinkau, nes ten gana nuobodu, nelinksma, o branduolinės fizikos – dėl paprastos priežasties: pradėjau skaityti tas knygas ir supratau, kad ir ten nuobodu, nes labai daug skaičiavimo, visko per daug. Kariuomenė buvo ir romantika, ir tarnystė Lietuvai. Kaip ir kunigystė yra tarnystė, taip ir tarnavimas Lietuvos kariuomenėje yra tarnystė, galima sakyti. Reikia ir proto turėti vadovauti ir planuoti – tai tarsi branduolinė fizika, tad galima sakyti, kad iš ištikimybės valstybei ir technologijų išmanymo išėjo simbiozė – Lietuvos karo akademija.
– Sakote, romantika. Suprantu, kad tai labai romantiška, kai yra taikos metai, bet kai yra ekstremali situacija, prasideda karo veiksmai... Vis tiek kario profesija susijusi su žmogaus žudymu, net ir gynybos tikslais. Ar apie tai galvojote, kai rinkotės pirmiausia mokslus?
– Be abejo. Jeigu žmogus nori eiti į Priešgaisrinės departamentą, jis eina dėl to, kad nori gesinti gaisrus, jei eini tarnauti kariuomenėje, tai reiškia, jog tavo aukščiausia svajonė, siekis – sudalyvauti operacijoje. Žudymas – to darbo išdava. Tai tiesiog darbas.
– Žiūrite į tai paprasčiau, ar ne? Kartais klausau karių ir jie skamba kaip medikai, atlikę tūkstančius operacijų, – šiek tiek ciniškai. Būna to?
– Ciniškumas – neatskiriama kario gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, mes su vienu draugu buvome Irake, tai žvengdavome vienas iš kito, jei nepasisekdavo, užsigaudavome, lengvai traukdavome per dantį, bet kai iš tikrųjų sunku, ateini ir padedi. Iš kario tikėtis užuojautos nelabai verta.
Aišku, ne visi kariai užsiima tokiomis dramomis, eina ir žudo. Tų dramatiškų įvykių tikrai nėra daug, bet ciniškumas padeda išvengti tam tikrų nereikalingų jausmų.
– Bet iškart jums prieštaraučiau. Skaičiau vieną interviu, kur jūs sakote, kad kariai irgi yra žmonės, kad kai šalia žūsta vaikai, vyksta baisios žudynės, kario sieloje jautrumas niekur nedingsta.
– Aš neturėjau tokios patirties, kad šalia žūtų vaikai. Be abejo, kai esi toli, kai tau šiek tiek blogai, yra ne tik ciniškumas, būna depresija, būna labai sunku, bet turi to neparodyti. Yra daug kariškių, kurie nesugebėjo integruotis. Man pačiam grįžus iš Afganistano, Irako buvo labai keista įsilieti į gyvenimą. Mano žmona sako: nueik nupirkti batono. Tu stovi prie tos batonų eilės ir nesupranti: kodėl tiek daug batonų – negi jis negali būti vienas, kodėl taip viską sudėtingai padaryti.
Visą laiką norisi grįžti atgal, nes ten paprasčiau nei įprastame gyvenime. Tu ten apskalbtas, pamaitintas, aiškiai žinai, ką darysi rytoj, poryt, užporyt. Esi viskuo aprūpintas, nereikia per daug galvoti apie buitį. Grįžti – mokesčiai, reklamos, vaikai, šeima, darbas, darbo beprasmybė... Ne visi tai išlaiko. Kažkas į tai sureaguoja labai ekstremaliai, kažkas išsiskiria, bet toks gyvenimas.
– Ar psichologiškai įmanoma tam pasiruošti?
– Čia tas pats, kas teoriškai pasiruošti tapti aukštos klasės suvirintoju. Tu vis tiek turi pereiti per tuos sukrėtimus, kad pasiruoštum. Bet net antrą, trečią kartą važiuojat tau užeina depresija ir panašūs nesąmoningi dalykai, kurių bandai atsikratyti. Po kažkiek laiko tai praeina.
– Lengviau išvažiuoti į konflikto teritoriją ar grįžti į taiką?
– Sunkiau grįžti, bent jau man. Man ten būdavo labai patogu, viskas aišku, man ten būdavo gera.
– Kaip civiliui atrodo: klausykite, kažkaip atvirkščiai kalbate.
– Yra filmų, kur rodo, kad šaudo ir gaudo, bet taip nėra. Aišku, ką matome Ukrainoje, tai kitoks karas. Mes kariavome civilizuotą karą, ką matome Ukrainoje, tai barbariškas karas, mes jo neperėjome ir nežinome, kaip tai iš tikrųjų atrodo, kaip iš tikrųjų reaguotume. Tuose konfliktuose, kuriuose dalyvavome mes, tai – gan civilizuoti konfliktai. Aišku, būdavo ir sprogdinimų, ir žuvusių karių, ir civilių, tačiau viskas paprasčiau. Tu nerviniesi, prieš išvažiuojant tau paleidžia vidurius, bet vos išvažiuoji – kūnas mobilizuojasi, dirbi savo darbą ir viskas.
– O kodėl tada jūs atsistatydinote? Dabar esate atsargos majoras. Ar tai amžiaus riba, ar pats?
– Nėra vienos priežasties, dėl ko išeini. Pirma priežastis – supratau, kad esu visiškai išsieikvojęs. Sėdėti dėl sėdėjimo, užimti darbo vietą, kad gaučiau pensiją, man buvo kvaila. Norėjau save realizuoti, tad supratau, kad mano produktyvumas bus per menkas. Antra priežastis – vis dėlto man labai patiko technologijos, norėjau dirbti su karinėmis technologijomis. Visgi svarbiausias dalykas – man reikėjo didesnio iššūkio. Jeigu man sekėsi kariuomenėje, turėjo pasisekti ir civiliniame gyvenime.
– Nebuvo minčių išvykti kovoti į Ukrainą?
– Į visą tą dalyką žiūriu gan pragmatiškai: kokią didžiausią pridėtinę vertę aš galiu sukurti tam, kad pagelbėčiau ukrainiečiams? Jeigu mano didžiausia pridėtinė vertė būtų eiti kovoti, nešioti kulkosvaidį ar būti instruktoriumi, be abejo, taip. Bet mano didžiausia pridėtinė vertė šiek tiek kitokia. Manau, šitoje vietoje reikia gan šaltai ir objektyviai įvertinti savo jėgas ir galias. Nuvykęs ten kovoti kartu su ukrainiečiais galėčiau pridaryti daugiau bėdų, negu jiems padėčiau. Mano kario įgūdžiai jau yra atbukę, be abejo, amžius, sveikata daro savo.
Visada yra kažkokia mintis pažeisti karo teisę, nes laikytis kelių eismo taisyklių irgi sudėtinga. Tie tarakonai žmogaus galvoje visą laiką krebžda ir nori kažką pasakyti. Negaliu atsakyti už kitus žmones, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip.
– Atsiprašau, o kiek jums tada metų?
– Man – 45-eri.
– Tai daug?
– Ne, dar viskas tik prasideda. Iš tiesų dabar – pats geriausias laikas: įdomiai nugyvenai, yra patirties, vaikai užaugo, nereikia keisti vystyklų, gali tiesiog mėgautis gyvenimu ir tai nuostabu.
– Bet sakote, kad kariauti jau būtumėte netinkamas.
– Karo metu galėčiau būti naudingas. Jeigu Lietuvoje vyktų mobilizacija, be abejo, būčiau mobilizuotas ir toliau tarnaučiau Lietuvos kariuomenėje. Tačiau reikia įsivertinti, ką geriausio tu gali, sugebi. Jeigu man dabar pasakytų kažką virinti, gal kažką ir suvirinčiau, bet tai būtų labai neprofesionalu, kreiva ir šleiva. Aš žiūriu, ką galiu sukurti geriausio.
– Man labai užkliuvo sąvoka „civilizuotas karas“. Nežinau, kaip karas gali būti civilizuotas. Ką jūs turite galvoje sakydamas, kad Afganistano, Irako karas buvo civilizuotas, o Rusijos – necivilizuotas?
– Karas, ko gero, viena iš civilizacijos dalių. Neįsivaizduoju nė vienos civilizacijos, kuri pragyveno taikiai. Visi kariavo ir vis dėlto karas, kad ir kaip būtų keista ir skambėtų ciniškai, yra geriausias variklis technologine prasme. Pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą lėktuvai per dieną buvo gaminami šimtais. Jeigu nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo, ko gero, į kosmosą būtume išskridę gerokai vėliau. Mikrobangų krosnelės atsirado dėl radarų ir pan. Karas – blogas dalykas, bet karai duoda didelį postūmį technologijų vystymuisi. Niekas tavęs taip nemotyvuoja kaip išgyvenimas.
– Bet žinote, aš galiu šimtą metų išgyventi be tos mikrobangų krosnelės, kad nebūtų žuvę tie milijonai žmonių.
– Jūs galite, bet kažkas negalėjo, kažkas pradėjo tą Antrąjį pasaulinį karą, nes jiems reikėjo jį pradėti.
– Bet ar ta sumauta mikrobangų krosnelė yra svarbiau negu žmogaus gyvybė?
– Mes lyginame rezultatą su emocine išdava. Karas yra blogis, tačiau tas blogis per žmogaus norą išgyventi pagimdo tam tikras technologijas. Kalbant apie civilizuotą karą, tai toks karas, kuris vykdomas pagal karo teisę, Ženevos ir kitas konvencijas. Ką mes matome Ukrainoje, tai rusai kariauja necivilizuotą, barbarišką karą, kai nėra jokių taisyklių.
Pavyzdžiui, Irake, jei atidengi ugnį (paprastai vengdavome be reikalo atidengti arba stengdavomės, kad tai padarytų kažkas kitas), po to turi teisininkui atsakyti, kodėl taip padarei, kur išleidai tuos šovinius, ar buvai įsitikinęs, kad kažkas taiko ginklą į tave... Tai – civilizuotas karas. Aišku, kartais jis nusibosdavo, nes labiau rizikuoji savimi. Ukrainoje – barbariškas, šlykštus, dvokiantis Rusijos sukeltas karas.
– Įvardijote konvencijas, taisykles. Ar eilinis karys, siunčiamas į karą, tas taisykles žino?
– Privalo žinoti, kitaip jis ten negali pakliūti. Karo teisė – vienas iš privalomų dalykų. Negali būti karys nežinodamas karo teisės.
– Tai kodėl tada kariui kyla mintis pažeisti karo teisę?
– Visada yra kažkokia mintis pažeisti karo teisę, nes laikytis kelių eismo taisyklių irgi sudėtinga, norisi per miestą važiuoti ne 50 km/h, bet 80 km/h. Tie tarakonai žmogaus galvoje visą laiką krebžda ir nori kažką pasakyti. Negaliu atsakyti už kitus žmones, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip.
– O ar gali karys nešaudyti, ar jis automatiškai turi paklusti įsakymui? Kai kariai Ukrainoje sušaudo prie duonos stovinčią žmonių eilę, kai vyksta prievartavimai... Jeigu karys turi moralę, ar gali to nedaryti?
– Aš negaliu komentuoti rusų, jų net negaliu pavadinti kariais, nes tai – nusikaltėlių banda. Už nusikaltėlius negaliu atsakyti. Nenoriu vertinti rusų ir vadinti jų kariais – jie nėra kariai, tai juodadančiai prievartautojai, žudikai ir ne daugiau. O jeigu kalbame, ar normalioje civilizuotoje šalyje karys gali atsisakyti šauti, tai negali, nes nuo to šaudymo ir nešaudymo priklauso labai daug kas: jeigu nešaus, žus jo žmonės, kiti civiliai, kažkas sprogs ir t. t.
Visas pokalbis – gegužės 4 d. laidos „Pakeliui su klasika“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
