Po eurovizinės atrankos sklidę džiaugsmo šūksniai iš užkulisių, kur su komanda būriavosi Augustė Vedrickaitė, neleis sumeluoti – 2-oji vieta „Pabandom iš naujo!“ finalininkę kaip reikiant nudžiugino. „Priešingai nei kai kurie kiti kolegos, aš antrąja vieta nuoširdžiai džiaugiuosi“, – portalui LRT.lt iškart po finalo sakė A. Vedrickaitė ir šyptelėjo – durų į „Euroviziją“ ji tikrai neuždaro.
– Sakėte, kad dalyvauti šiame euroviziniame nuotykyje jums buvo be galo smagu. Turbūt širdį glosto ir nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos „Pabandom iš naujo“ finale užimta antroji vieta?
– Dėl to labai labai džiaugiuosi. Mačiau, kas dėjosi internete – atrodė, kad rimčiausia kova vyksta tarp Monikos Liu ir Lolitos Zero. Man ir vienas, ir kitas pasirodymas buvo labai stiprūs ir abu labai palaikiau, taigi maniau, kad užimsiu trečią ar žemesnę vietą.
Kadangi prieš tai aukščiausia mano užimta vieta nacionalinėse atrankose buvo, berods, ketvirtoji, būti antroje vietoje man – didžiulis pasiekimas. Be to, kiek mačiau socialiniuose tinkluose, už mane balsavo Andrius Tapinas ir Skirmantas Malinauskas. Negaliu patikėti! Kaip gera tai žinoti! Jaučiuosi įvertinta ir pastebėta.
Priešingai nei kai kurie kiti kolegos, aš antrąja vieta nuoširdžiai džiaugiuosi. Esu be galo dėkinga savo komandai, kuri taip noriai prisijungė ir buvo šalia. Jaučiausi taip, lyg į sceną eičiau su šeima. Man buvo labai malonu. Nors kažkiek jaudinausi, nejaučiau nereikalingos įtampos ar streso. Kiekvienu savo komandos nariu labai pasitikėjau, scenoje tiesiog linksminausi.
Matydama, kiek žmonių ši daina paveikė, taip pat negaliu nesidžiaugti. Kai kada vos pasirodžiusios eurovizinės dainos praranda gyvybę, apie jas greitai niekas nebekalba. Džiaugiuosi, kad mano daina jau kažką pasiekė – sulaukiu grįžtamojo ryšio ir esu už jį dėkinga. Pažadu ir sau, ir klausytojams, kad nesustosiu ir toliau puoselėsiu šią savo dainą ir kursiu naujas – pajaučiau, kaip gera kokybiškai realizuoti savo kūrybą.
Žinoma, džiaugiuosi už Moniką Liu, nes ji yra ypatinga ir jos daina ypatinga. Kiek liūdžiu dėl Lolitos Zero, nes pasirodymas buvo ekspresyvus, didžiulis šou.
– Skubėsite namo miegoti ar švęsite?
– Šiandien tikrai didelė šventė. Žiūrovai nemato, kas dedasi užkulisiuose ir koks iš tiesų šis kelias. Visko buvo, likus aštuonioms valandoms iki pusfinalio man teko ieškoti, kas galėtų pakeisti sunegalavusius komandos narius, muzikantus, teko suktis iš padėties ir laužyti galvą. Be to, ir pati buvau peršalusi... Laimei, į finalą atėjau pilna jėga ir su didžiuliu pasitikėjimu.
– Galbūt užimta aukšta vieta motyvuoja į nacionalinę atranką sugrįžti ir kitais metais?
– Aš tikrai neuždarau durų į „Euroviziją“ – sugrįšiu, jei ir vėl turėsiu dainą, kuria tikiu, tikiu jos žinute, jei tikiu savimi su ta daina. Žiūrovų ir komisijos palaikymas man tapo motyvacija kurti daugiau roko muzikos – prisiimu pareigą atstovauti atlikėjoms moterims roko muzikoje. Galbūt tiksliau būtų sakyti lengvo pop coutry rock stiliaus muzikoje. Ši atranka mane įkvepia kurti toliau, daryti daugiau ir pasiekti žiūrovą dažniau.
– Ką veiksite toliau, kuriam laikui aprimus eurovizinėms aistroms?
– Dabar labai laukiu kovo, nes šiam mėnesiui dar neturiu jokių koncertinių užsakymų. Nuo pat vasaros pradžios iki dabar mano visi savaitgaliai buvo užimti koncertais. Žinoma, tuo galiu tik pasidžiaugti, vadinasi, kažką darau teisingai.
Visgi labai laukiu minutės sau, su savo vaiku. Kažkur pabūti, atsiriboti nuo socialinių tinklų, interneto, telefoninių skambučių, draugų. Noriu tiesiog padėti telefoną į šoną, o gal net palikti jį namuose ir kažkur išvažiuoti.
Jaučiuosi labai daug savęs išdalinusi, atidavusi. Taip, sulaukiau ir atgalinio ryšio, bet juk kiekvienam žmogui reikia laiko sau. Tad noriu pasilikti tokį įkvėpimo momentėlį, o tada užsidaryti į įrašų studiją. Jau turiu daug minčių, bręsta krūva idėjų, o eurovizinė kelionė man buvo kaip žemas startas: štai dabar imi ir darai.
– Kaip reagavo jūsų sūnus, per šešias eurovizinės atrankos savaites vis matydavęs ekrane šmėžuojančią mamą?
– Nustebau, kad jis jau moka mano dainos priedainio žodžius. Išgirdusi pagalvojau: „Ką, rimtai, tu dainuoji mano dainą?“ Nežinojau, mat kai vyko nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos transliacijos, aš koncertuodavau ir nematydavau vaiko reakcijos – tik iš to, ką man nufilmuodavo vaiko močiutė.
Smagu matyti, kad jis mane taip palaiko, už mane džiaugiasi. Niekada neskatinau jo dainuoti, noriu leisti jam pasirinkti, ką jis pats nori – pabandyti ir krepšinį, ir plaukimą, gimnastiką, šokius... Visgi matau, kad sūnus padainuoja tai Bareikio, tai dar kokią dainą. Būtų keista kartu atsisėsti prie klavišų, bet gal ir reikės. Smagu matyti, kad vaikas ugdo savo muzikinį supratimą ir moka mėgautis muzika.
– Nors šiųmetė jūsų eurovizinė kelionė baigėsi, galbūt vis tiek pasmalsausite ir žiūrėsite gegužę vyksiančią didžiąją „Euroviziją“?
– Žinoma, žiūrėsiu! Ir sirgsiu už Moniką Liu. Labai skatinsiu balsuoti ir visus užsienyje gyvenančius draugus. Monika – iš tiesų charizmatiška asmenybė, charizmatiška ir jos daina. Lietuvių kalba jau seniai skambėjo „Eurovizijos“ scenoje, tad tikrai nuoširdžiai linkiu Monikai kuo didžiausios sėkmės.
