Ievą ir Joną Tumasonius galima vadinti moderniaisiais kaimiečiais. Apsigyvenę kaime jie į renginius vaikšto dar dažniau, augina ne bulves, o arbūzus, laiko vos dvi vištas, nes tiek užtenka. Šalia susiręsto namo erdviose pievose vietą rado nebedarbingi ristūnai, atklysta kiškiai ir stirnos. Tokia romantika prablunka, kai šie nugraužia obelis ar kopūstus, bet visa tai porą išmokė pirmiausia dalytis erdve.
Nelabai kas tikėjo, kad du ant asfalto išaugę žmonės įsikurs kaime. Tačiau politikos mokslus baigusi Ieva ir ekologas Jonas Tumasoniai puikiausiai susigyveno su gamtos ritmu. Šiais laikais sustoti kaime ryžtasi dažnas, kaimas tapo jokia naujiena, bet įdomioji šios istorijos dalis yra ta, kad pora sukūrė ūkį, kur radosi sportinę karjerą baigusių žirgų namai, bitės ir pora naminių gyvūnų. Nuo idėjos iki dabar prabėgo penkeri metai, o ekologiškų nuostatų kupini sutuoktiniai juokiasi, kad savo gyvenimo būdu dar vis stebina aplinkinius.
„Čia buvo užžėlęs laukas, žolė virš kelių, šabakštynai, krūmai. Buvo nepraeinama. Pirmais metais, būdavo, perkame šieno, sako: tai kur jūs ten gyvenate, kur jums tą šieną vežti? Ten ir ten. Taigi ten nieko nėra, sako, ten gi pelkė, džiunglės“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja Ieva.
Toks vaizdas išlikęs tik atmintyje, tačiau prieš kiek daugiau nei penkerius metus šiame dvylikos hektarų žemės plote nebuvo nei elektros, nei vandens, nei kelio privažiuoti. Taip su šypsena kūrimosi pradžią prisimena Ieva ir Jonas. Jauni, tuo metu dar nesusituokę vilniečiai troško apsigyventi kaime. Jonas turėjo žemės, o dviem Ievos žirgams labai reikėjo erdvių namų.
„Kai dar gyvenau pas tėvus, turėjau tuos du žirgus. Visą laiką buvo klausimas, kur aš su jais būsiu, kur aš su jais gyvensiu? Vienas žirgas jau buvo patyręs traumą, žinojau, kad žirgyne laikyti jo kaip ir negaliu, nes ten bus ne tos sąlygos. Visą laiką kirbėjo klausimas, kaip man būti su tais arkliais gamtoje natūraliai? Burtai, stebuklai, kad mes susitikome su Jonu ir taip viskas tiesiog suėjo“, – kalba Ieva.
Tačiau kai ant asfalto augę miestiečiai vidury laukų savo rankomis pradėjo statytis namą ir kurti gyvenimą, stebėjosi ne tik jų kaimynai, bet ir abiejų tėvai.
„Kaimynai ilgai netikėjo. „Na, tai vasarojat? O tai ir žiemą čia būsit? O nešalta?“ Ne, sakau, mes čia ir vandenį turime, ir viską jau pasidarę, ir pečiukas yra, viskas veikia, šilta. Bet tris žiemas klausinėdavo, ar tikrai. Gimė pirmas mažylis: tai turbūt dabar Vilniuje gyvensite, pas tėvus?“ – pasakodamas šypsosi Jonas.
Ieva sako, kad aplinkiniai iki šiol iki galo netiki, jog šeima įsikūrė būtent čia. „Mes pasakome, kad pas mus ir šilta, ir vanduo yra, ir viskas mums gerai. Tuomet patiki, bet paskui vėl pasitikslina. Kažkodėl tai netikroviška“, – pažymi ji.
Panašiai reagavo ir tėvai, pamena Jonas. Ieva linksmai prisimena, kiek įvairių reakcijų iš aplinkinių jie sulaukė, kad nedidelį namelį statosi savomis rankomis iš molio ir šiaudų. Tačiau jai iškart patiko Jono idėja ir į pašaipas nekreipė dėmesio.
„Aš tuo metu nepažinojau, kas statėsi šiaudinius namus, man tai buvo nauja, bet tokių komentarų, kaip kiti sako: oi, čia paršelio Nifnifo namelis, jus greitai nupūs... Man pirmą kartą išgirdus buvo: jėga, faina, labai gerai. Ir viskas. O ir dabar tas, kad čia mus nupūs, mums šalta, pelės sugrauš... Vis dar nenupūtė, vis dar nesugraužė, vis dar nesušalome“, – pasakoja Ieva.
Jonas, ekologas, gamtos mylėtojas, nusprendė pabandyti būstą susiręsti iš švarių atsinaujinančių medžiagų. Molį su šiaudais rinkosi labiau dėl mažesnių statybos sąnaudų. Ir nesuklydo. Neseniai ėmęsi namelio rekonstrukcijos net patys nustebo, kad jų suprantama ekologija pasiteisino.
Mes – tarp miesto ir kaimo. Net kai atsikraustėme į kaimą, pradėjome daugiau eiti į teatrą, į daugiau kultūrinių renginių, nes tu išalksti.
I. Tumasonienė
„Kai pradėjome plėstis, statyti tą priestatą prie molinio namuko, Ieva sugalvojo, kad reikia išsikirsti didelį langą, kad turėtume didelį televizorių į gamtą. Išgriovėme tą sieną, būna baisu – griovimo atliekos, bet spėkite, kur mes tas griovimo atliekas padėjome? Mes tiesiog jas sudėjome į daržą. Ta didžiulė siena tapo mums augalais, maistu, nes ten buvo tik šiaudai ir molis“, – teigia Jonas.
Iš įprasto kaimiško gyvenimo sutuoktiniai išsiskiria ne vien molinuku. Ir būdas jų kitoks. Sostinę į gamtą iškeitę naujakuriai neketina užsiimti ir rimtu ūkininkavimu. Tokio tikslo sako net ir neturėję. Tad jų darže neauga visiems įprastos bulvės, o nedideliame aptvare vaikšto vos pora vištų.
„Kai radikaliai į tą gyvenimą neiname, tai ir čia nieko radikalaus. Bet mes užsiauginame, galime ir su kitais pasidalinti. Praeitais metais užsiauginome kokį pusšimtį skanių, saldžių arbūzų ir melionų. Valgėme juos visą mėnesį“, – pasakoja Jonas.
Sodina arbūzus, melionus, bet bulvių – ne. Sutuoktiniai sako esantys keistas darinys tarp kaimo ir miesto. Gali atrodyti: gėda, jei gyvena kaime ir bulvių neužsiaugina. Bet ne Tumasoniams – bulvių nusipirko, o užsiaugino arbūzų ir melionų. Ir į kita jie žiūri taip: kiek užtenka, tiek ir augina.
„Mes turime dvi vištas. Toks iš gretimo miestelio lentpjūvės savininkas pora kartų klausė: kaip – dvi vištos? Sakiau: viena višta – vienas kiaušinis per dieną, keturiolika per savaitę. Paskui žiūrime, po pusės metų jis penkias putpeles užsiveisęs. Sako, mums užtenka“, – tikina Jonas.
Romantika, virstanti į nugraužtas obelis ir kopūstus
Be vištų, priklydėlio katino ir bičių, jaunosios šeimos ūkyje prieglobstį rado ir jau minėti žirgai. Laimingą ir sotų gyvenimą dabar čia gyvena sportui jau nebetinkami, traumų patyrę ar pasenę ristūnai. Du savuosius iš Vilniaus atsivežė ir Ieva, kitus perdavė rūpestingi šeimininkai, neturintys sąlygų laikyti patys.
„Arklio turėjimas – labai didelė atsakomybė. Tai kaip vaikas, – sako Ieva. – Viena arklio šeimininkė juokavo: na va, jojau, jojau, o dabar arkliui moku pensiją. Bet tai yra logiška: tau tarnavo, tave nešiojo, tave linksmino ir suseno, susitraumavo. O žirgai – be proto jautrūs. Jų sausgyslės, sąnariai, nugaros yra labai jautrios. Taip, tau tarnavo, bet kas bus, kai ateis ta akimirka, kai bus sunku?“
Žmonės šeimininkų klausia: kam tie žirgai, jeigu jūs nieko su jais nedarote? „Mes jais mėgaujamės“, – pabrėžia Ieva. Užtenka pažiūrėti pro langą: jie vaikšto, bėgioja, o kai žinai, kad jie sveiki, negali būti geriau. „Mes žinome, kad jiems čia gerai. Jiems to reikia pagal jų prigimtį“, – patikina ji.
Didelio atotrūkio nuo didmiesčio sutuoktiniai nejaučia, abu turi darbus Vilniuje. Jonas dirba Nacionaliniame kultūros centre ir keletą dienų per savaitę važiuoja į sostinę, o politikos mokslus baigusi Ieva kol kas džiaugiasi motinystės atostogomis.
„Mūsų ir buvo toks noras, kad mes visiškai neatitrūktume nuo miesto. Mes – tarp miesto ir kaimo. Net kai atsikraustėme į kaimą, pradėjome daugiau eiti į teatrą, į daugiau kultūrinių renginių, nes tu išalksti. Vis tiek kaime esi labiau vienas, negali vakare greitai nubėgti pas kažką arbatos. Jeigu tu bėgi arbatos, tai bent dešimt minučių turi važiuoti tos arbatos“, – patirtimi dalijasi moteris.
Jauna šeima neužsidariusi ir nuo kaimo bendruomenės. Kartu švenčia šventes, muzikuoja, vyresnysis sūnus Rapolas lanko vaikų darželį. Sutuoktiniai džiaugiasi sprendimu čia apsigyventi ir bėgti į miestą nežada.
Smarkiai neromantizavome, kad čia gamta, viskas gražu, šviesu, darnu, visi taikūs ir laimingi. Taip nebuvo. Pasodini obelaitę ir tikiesi, kad ji augs, duos greitai obuolių, bet vienais metais nugraužė kiškis, kitais stirna.
I. Tumasonienė
„Mes tiesiog gyvename kartu su ta gamta, ji moko mus daug dalykų. Kaip tas šią žiemą buvęs geras sniegas. Nežinau, kaip mieste žmonės jautėsi, bet kai sniegas kala virš kelių ir pamatai: viskas, mes atkirsti... Negali net praeiti. Klampojome iki kaimyno, kuris yra už trijų šimtų metrų. Tokį žygį turėjome, buvo rimtas kalninis žygis su vaikais ant pečių. Minu takelį suprakaitavęs ir matau, kad man jau viskas, jėgos senka, o iki automobilio, kurį palikome prie gatvės, dar liko koks šimtas metrų. Galvoju, aš nueisiu ar nenueisiu iki ten“, – pasakoja Jonas.
Gamta nuolat pateikia vis naujų išbandymų – kartais ir ne visai malonių. Tačiau modernieji kaimiečiai nesiskundžia: visi sunkumai žemiški ir sprendžiami, jei priimi juos kaip pramogą arba prisitaikai.
„Smarkiai neromantizavome, kad čia gamta, viskas gražu, šviesu, darnu, visi tokie taikūs ir laimingi. Taip nebuvo. Tu pasodini obelaitę ir tikiesi, kad ji augs, duos greitai obuolių – kitais metais, dar kitais. Bet vienais metais nugraužė kiškis. Ji šiaip taip išgyveno. Kitais metais žydėjo, atėjo stirna, nugraužė visus žiedus. Ir mes turime išmokti su ta stirna gyventi. Mes jos nevarysime, mes su ja nesipyksime. Papykstame, bet suprantame, kad turime dalintis. Gerai – aptversime tvorele ir kažkaip išsispręsime, pasidalinsime taikiai. Ne viską atiduosime, bet ir ne viską pasiliksime.
Ta romantika... Pro tą langą žiūrėjome, kiškutis laksto kieme. Taip gražu, tris dienas atlėkdavo. Žiūrėjome – taip gražu, taip gražu... Bet nebuvo gražu, kai kopūstus pasodinome, – pirmą dieną nugraužė. Iš tos didelės euforijos į – ką dabar su tuo kiškiu daryti? Tada ieškai santykio su tuo kiškiu. O paskui supranti, kad lygiai taip pat su žmonėmis, lygiai taip pat su visa gamta, su darbais, su kolegomis, su kuo tik nori. Tik suradus vidurį tai veikia“, – kalba Ieva.
Jonas sako anksčiau leisdavęsis į diskusijas, kaip gyventi yra geriau. Dabar jis tvirtina nežinantis, kaip turi būti, kaip žmogus turėtų gyventi. Ar jis turėtų gyventi štai taip? „Nemanau, – teigia pašnekovas. – Jeigu dabar visus išsodiname į kaimus, kas tada bus? Nebeliks mūsų draugams gyvūnėliams vietos gyventi. Miestai yra gerai, nes apsaugo gamtą. Natūraliai kažkiek žmonių nori gyventi mieste ir jiems tas sociumas artimas. Man patinka atokesnis sociumas.“
Plačiau – birželio 19 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
