Minkšta miško paklotė dosni pietų Lietuvoje gyvenantiems dzūkams, kurie iš rastų gėrybių pragyvena. Mainais vietos gyventojai miško tankmes gerbia, jas puoselėja, o ši tradicija jau dešimtis metų perduodama iš kartos į kartą. Siekiant išsaugoti šilinių dzūkų grybavimo tradiciją šiais metais ji įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Nuo seno sakoma, kad šiliniai vos gimę jau grybauti moka. „Dzūkai sako: mes gyvename šiluose. Tai gryni pušynai ir mes – šiliniai, dar kitaip vadinami pieskiniais dzūkais, nes gyvename ant pieskos – smėlio. Smėlynų labai daug“, – pasakoja Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos etnografas Jonas Bajoriūnas.
Tokia miško paklotė – palanki vieta grybams augti, tad jau 19 a. šaltiniai liudija, kad šio krašto žmonės turėjo gilias grybavimo tradicijas.
„Šitas kraštas visą čėsą gyveno iš grybų rinkimo, jų paruošimo ir pardavimo. Tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O kur dar grybavimo grožis, kuris šiais laikais dingsta... Nėra to ankstyvo ryto, kai žmonių pulkai eidavo į miškus grybauti. Jie žinojo: išėjo kieman, pažiūrėjo, jei dulksnelė, jei voratinklių pilna ant krūmų prisikorę, grybai dygsta, eina baravykauti. Jei būna ūkanaitės, naktis šilta, o dar po gero lietaus, vadinasi, lepeškų bus pilna miško paklotė. Ir kiekvienas žinojo savo vietą“, – teigia pašnekovas.
Eidami grybauti žmonės tikėjosi, kad jie į tankmę įpuolė pirmi. Surinktus grybus pirmiausia grūsdavo į krepšius.
„Kiekvienas kašikas buvo nupintas atskiram gaspadoriui arba jis turguje rado tokį kašiką, kuris jam pritiko: ir prie peties, ir prie rankos, ir iš povyzos gražus. Grybaudavo visi, namuose nelikdavo nieko: ar senas, ar jaunas, jei tik kojomis paeina. Grybavo visi, nes tai buvo pagrindinis šeimos pajamų šaltinis“, – pasakoja J. Bajoriūnas.
Iš kartos į kartą perduodama grybavimo tradicija remiasi ne vien verslumu, bet ir papročiais, tikėjimais, tautosaka, gamtinės aplinkos išmanymu, pagarba jai, išskirtinėmis žiniomis apie grybus ir jų ruošimą.
„Pirmą kartą miške, kai grybai pradeda dygti, kiekvienas, pakėlęs baravyką, pirmiausia Dievui padėkos, kad pirmą rado gražų, sveiką. Arba jis persižegnos, arba grybą pabučiuos. Net vainikėlio suvėrimas buvo kaip šventė. Dabar bet kur padžiauna... Anksčiau – jokiu būdu: jei prinešdavo daug grybų, net pirtį kūrendavo, kad išdžiovintų juos vienu kartu“, – kalba etnografas.
Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Pats gardžiausias grybas, sako J. Bajoriūnas, – ne baravykas. Jis pats geriausias, bet gardžiausi – zelionka ir rudamėsė.
Šiliniai dzūkai, kad ir pelnosi iš miško, nepamiršta juo pasirūpinti, gerbti ir saugoti, taip pat mėgautis savo veikla, palaikančia stiprų bendruomenės narių ryšį – tiek vieno su kitu, tiek su gamta. Šiais metais šilinių dzūkų grybavimo tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Plačiau – rugsėjo 9 d. laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
