Šiuolaikiniam žmogui prisitaikyti prie Žolinės, kuri Dzūkijoje kartais vadinama Kopūstine, gali pasirodyti sunku, tačiau tai įmanoma. Rugpjūčio 15 dieną vasarą galima palydėti taip, kaip su ja tradiciškai atsisveikindavo lietuviai: linksmai, su magiškomis puokštėmis, kuriose būdavo ir daržovių. Kokio atributo derėtų nepamiršti Žolinės puokštėje, kodėl jose būdavo daržovių ir apie kitus šventės ypatumus pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejaus viešųjų ryšių specialistė Elena Braziulienė.
Žolinė – katalikiškose šalyse visuotinai švenčiama šventė, vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. „Žolinė“ – tai šiomis dienomis plačiai vartojamas liaudiškas šventės pavadinimas, kilęs būtent nuo tradicijos šią dieną bažnyčioje šventinti žolynus.
„Šventė turi lietuviškų prieskonių, bet tai nėra tik lietuviška šventė. Kaip ir dauguma mūsų švenčių, Žolinė turi du pradus: pagoniškąjį ir katalikiškąjį. Pagonybės laikais šią dieną moterys rinkdavo sunokusias gėrybes, žoles ir jas aukodavo Žemei, taip dėkodamos už derlių.
Krikščionybės laikais šventė sutapatinta su Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimu į dangų. Pasak legendos, kai mirė Mergelė Marija, apaštalai budėjo prie jos kapo ir Petras pamatė, kaip ji imama į dangų. Vėliau apaštalai patikrino kapą ir neradę jos kūno pamatė tik gausybę gėlių. Todėl per šią šventę žmonės į bažnyčią neša šventinti žolynų ir gėlių puokštes“, – sako E. Braziulienė.
Žolinės puokštėje – ir daržovės
Ryškiausias Žolinės paprotys yra žolynų šventinimas bažnyčioje, tačiau tradiciškai puokštės buvo ne bet kokios: jose turėjo būti vaistažolių, darželio gėlių. Dzūkės įdėdavo ir daržovių (burokėlių, morkų), vaisių, vyšnių šakelių, kartais – ir nedidelį kopūstą, todėl šiame etnografiniame regione Žolinė dar vadinama Kopūstine.
„Svarbiausia, kad žolynų puokštėse būtų vaistinių augalų, pats reikšmingiausias – kietis, jis saugo nuo perkūnijos. Buvo sakoma: jei kiečio nėra puokštėje, žolynai bažnyčioje netampa šventi. Gėlių dėdavo nedaug, kelias tik dėl grožio. Vyravo suvokimas, kad gėlių iš darželio negalima skinti be priežasties. Jas skindavo tik ypatingomis progomis, kai nešdavo šventinti per Žolinę, Gegužines pamaldas arba bažnyčioje puošiant altorius“, – pasakoja E. Braziulienė.
Remiantis tradicijomis, Žolinės puokštė buvo pagrindinis šventės akcentas, ji apipinta prietarais ir išlikdavo svarbi net po šventės.
„Parsineštus žolynus namuose sudžiovindavo ir naudodavo sveikatinimo reikmėms: ligoniui virdavo žolelių arbatą, apsmilkydavo mirštantį asmenį arba gyvulius prieš išvarant ganytis į lauką, kad jie būtų sveikesni ir stipresni. Grūdais iš Žolinės puokštės barstydavo laukus ir taip tarsi skatindavo derlingumą. Puokštei panaudotas daržoves po šventės pasidalydavo visa šeima ir suvalgydavo kaip bendrystės ir sveikatos simbolį. Todėl Žolinės puokštės turėjo būti didelės. Šiais laikais jos yra labiau simbolinės ir nedidelės“, – pasakoja E. Braziulienė.
Žolinė – visos Lietuvos šventė
Tradiciškai šventė buvo švenčiama visoje Lietuvoje. Tiesa, skirtinguose regionuose į puokštes rišami vis kiti augalai. Žolinė lietuviui buvo didelė šventė, pasakojama, kad dar per Velykas moterys susitikdavo ir pasitardavo, kaip ruošis Žolinei. Rugpjūčio vidurys yra tas metas, kai didieji vasaros rugiapjūtės darbai jau baigti, o rudens darbai dar neprasidėję, todėl vykdavo linksmybės, šokiai, dainos, žaidimai, didelės vaišės. Šventė nedaug nusileisdavo Kalėdoms ir Velykoms, ji plačiai minima visose bažnyčiose, daug kur vyksta atlaidai.
Tai paskutinė vasaros šventė, sakoma, kad nuo Žolinės prasideda ruduo. E. Braziulienė mini kelis priežodžius, skirtus šiai šventei: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Žolinė yra pirma diena rudens“ ir „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“.
Padėka – svarbiausia vertybė
„Šventės pagrindinė vertybė yra padėka, tai kartu ir dėkojimas Dievui, žemei, talkininkams už derlių, gerus metus ir bendrystę. Žolinės proga kartu susirenka giminės, šeimos, kaimynai ir džiaugiasi bendrumu. Svarbus šios šventės elementas būdavo pagalba vargšams, lietuviai iš naujo derliaus dalijosi su tais, kurie turi mažiau, gyvena vargingiau“, – pasakoja pašnekovė.
Tradicinė šventė ir šiuolaikinis žmogus
„Šventė turi stiprų sąryšį su žemdirbyste, todėl šiuolaikiniam žmogui į ją įsijausti gali būti sunkiau. Tačiau ir šiuolaikinis žmogus šią šventę gali atrasti naujai: ekologija, grįžimas į gamtą, pomidorų ir žolynų auginimas ant palangės – visa tai vis labiau populiarėja. Vasaros derlių galima suvokti nebūtinai kaip daržo gėrybių užauginimą, bet ir kaip vasaros patirčių, nuotykių prisiminimą. Laisvadienis – universali proga skirtingoms kartoms susirinkti į vieną vietą, pašvęsti ir pasidžiaugti praėjusia vasara“, – mintimis dalijasi E. Braziulienė.
Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, jau dvidešimt pirmą kartą tradiciškai švenčiama Žolinė, čia atliepiamos senosios tradicijos, kurios patraukliai pateikiamos ir šių dienų žmogui. Šventės metu galima pamatyti tradicinių Žolinės puokščių parodas, naujai išgyventi visas tradicijas.
