Puokštės tik iš džiovintų gėlių, paveikslai iš stabilizuotų samanų, kompozicijos iš randamų gamtoje medžiagų – nestandartinę floristikos kryptį pasirinkusi druskininkietė Rūta Kazakevičienė teigia tai daranti ir dėl ekologijos. Floristės teigimu, pasaulyje tūkstančiai tonų nenuperkamų šviežių gėlių tiesiog išmetama, todėl jai norisi kurti tvariau.
Pats metas rinkti kankorėžius, jei norėsis jų kalėdiniam vainikui ar kitoms žiemos puošmenoms – tokį patarimą pirmiausia duoda druskininkietė Rūta Kazakevičienė, išsiruošusi į Druskininkų miškus. Pataria rinkti šviesios rudos spalvos kankorėžius ir nelaukti rudens, kai tuomet rastos šios gamtinės medžiagos puošmenose išsilaikytų trumpiau.
R. Kazakevičienė gimė ir augo kaime netoli Druskininkų, į šį miestą grįžo ir po teisės studijų Vilniuje, o kitur nei šalia gamtos savęs nebeįsivaizduoja. Anot pašnekovės, Lietuvos gamta – jai gražiausia, keturi metų laikai – fantastiški: „Mano visa vaikystė pievose, miškuose, uogaujant, grybaujant. Aišku, kai esi vaikas, negalvoji apie gamtos grožį, tiesiog ji yra artima. Bet kai užaugi, kai pakeliauji kitur, kai išvažiuoji į studijas į kokį nors betoninį miestą ir sugrįžti bei pamatai, kad iš tikrųjų yra labai gražu.“
Druskininkietė šypsosi iš miško niekada tuščiomis negrįžtanti – pintinė ir kišenės prisipildo ir gilių, įdomesnių šakų, medžių žievių ar smilgų. Renka viską, ką galima sudžiovinti, išlaikyti ir panaudoti dekorui. Kurti, piešti, komponuoti iš tų pačių gamtinių medžiagų R. Kazakevičienei patiko nuo vaikystės, ji mokėsi meno mokykloje. Tiesa, vėliau ilgą laiką polinkis į menus buvo nustumtas į šalį dėl kitų mokslų.
Apsigyvenusi Druskininkuose moteris jau kelerius metus užsiima, kaip pati sako, nestandartine floristika – ji nekuria iš skintų šviežių gėlių ir įvardija labai pragmatišką priežastį – jos tiesiog laikosi labai trumpai: „Puokštė pabūna savaitę ar net trumpiau ir papuola į šiukšlyną, o pinigai išleisti milžiniški. Esu už tai, kad grožis išsilaikytų ilgiau. Gal kartais galvojame, kad džiovintos gėlės – nieko įdomaus, nieko gero, bet pažiūrėkite, kiek yra visokių augalų iš viso pasaulio. Jie gali išsilaikyti ir metus, ir dvejus, ir daugiau.“
Dar viena floristikos iš džiovintų augalų priežastis pašnekovei – tvarumas. Sako, dažniausiai šviežios gėlės pakuojamos į plastiką, o tūkstančiai tonų, jų nepanaudotų, tiesiog išmetama. Augalų džiovinimo subtilybių R. Kazakevičienei teko mokytis iš savo pačios patirties – sako, eini, nusiskini, džiovini ir stebi, kaip išsilaiko.
Tiesa, pradėjo kurti nuo kalėdinių vainikų ir pamena rinkdama giles bei kankorėžius supratusi, kiek gamtoje esama įvairovės, kurią galima panaudoti namų dekoravimui. Kūrė pirmiausia sau, tada pažįstamiems, dar surengė kūrybines dirbtuves ir taip veikla įsibėgėjo.
Dabar tarp floristės darbų – ir paveikslai, sudėlioti iš stabilizuotų samanų. Šia technika susižavėjo vienoje įstaigoje išvydusi didžiulę samanų sieną ir ėmė kurti pati: „Sužinojau, kad tai yra stabilizuotos samanos. Daugelis žino miegančias rožes, tai samanos yra taip pat užkonservuotos, išmirkytos glicerine ir šiek tiek padažytos, dėl to išlieka purios, minkštos, galima gniaužyti kaip kempinę, jos išlaiko savo formą. Išsilaiko ilgai, sakoma, kad 7–10 metų. Joms nereikia nei vandens, nei priežiūros. Tinka ir vonios kambaryje, kur kartais norisi žalumos, gėlių, tačiau langų nėra ir niekas neauga.“
Pašnekovė šypsosi – sausuolius renkanti ne tik savuose miškuose, bet ir kai vieši užsienyje – kelionės kompanionai žino, kad ji dažniausiai užtrunka prie įdomesnių medžių ar kitų augalų. Kartais turguje prekeivių išprašo gėlių, kurias jau ruošiamasi išmesti: „Kai atostogavome Madeiroje, vaikščiojome gėlių ir vaisių turguje, pamačiau protėjas, kurios jau buvo nurašytos. Prašiau, kad parduotų man šias gėles, sakė – ne, jos nebešviežios, negaliu jums duoti.
Sakau, man reikia jų tokių. Ir iš tiesų – grožis, užtenka vieno žiedo į vazą ir namuose atsiranda labai gražus akcentas. Taip pat ir banksija – viena moteris sakė, kad jai reikia tos megztos gėlės. Ji iš tiesų kaip megzta, kaip kailiukas, puikiai išsilaiko.“
Šiuo metu interjere, pasak pašnekovės, populiaru smilgų dekoras – į vazą pakanka pamerkti jas kelias masyvias. Lietuvos pievose taip pat galima prisirinkti smulkesnių smilgų. Norint, kad jos išliktų žalsvo atspalvio, floristė pataria rinkti vegetacijos pradžioje, vėliau jos tampa rusvos.
„Mes vadiname smilgomis, bet iš tikrųjų tai yra miglinių šeimos augalai, jų yra apie 120 rūšių, kiekviena turi savo pavadinimą. Yra purių kaip debesėlis, yra pailgų, dar daugybė visokių rūšių, jas galima ir apipukšti, ir padažyti“, – apie renkamus augalus pasakoja druskininkietė.
Turintiems galimybę ji pataria prisiskinti ir susidžiovinti kviečių, rugių, avižų. Taisyklė galioja ta pati kaip ir smilgoms – norint žalio atspalvio augalų, verta skinti kuo anksčiau. Pievose liepą ir rugpjūtį floristė pataria paieškoti smiltyninių šlamučių, šie savo spalvą išlaiko visus metus. Taip pat ir levandos, raudonėliai, augantys darželiuose.
Dar kermėkai, kurie bene dažniausiai naudojami džiovinti: „Tikrai turguje galima rasti nusipirkti, jie būna spalvoti ir labai gerai išlaiko spalvą. Dar darželiniai šlamučiai, vadinami saulutėmis. Pievose man pavyko rasti ir bandrenį, visiems labai patinka jo bumbuliukai. Gražūs, bet labai badosi, tai rinkti sunku.“
Beje, net ir kankorėžių R. Kazakevičienė pataria paieškoti įvairesnių. Jie praverčia kalėdiniams vainikams ar kitoms žiemos dekoracijoms: „Aišku, visi žinome pušų ir eglių. Bet yra ir nemažai maumedžių, jų mažyčiai kankorėžiai krenta visus metus. Lietuvoje auga ir kitokių pušų rūšių, dažnai prie miesto teritorijų, sanatorijų kaip Druskininkuose – ten ir kankorėžiai kitokie. Rudenį reikia rinkti giles, jų irgi būna įvairių formų, vienos pailgos, kitos stambios.“
Iš gamtinių medžiagų kurianti R. Kazakevičienė teigia, kad plastiko ir dirbtinumo gyvenime ir taip daug, o natūralūs akcentai namams suteikia gamtos pojūtį. O formų, faktūrų ir spalvų įvairovės apstu – tereikia paieškoti ir pamatyti.
