Gėlynas – tai grožis, malonūs kvapai, bet ne tik. Sodininkystės konsultantė ir tinklaraščio „Aistringa sodininkė“ autorė Judita Jansonė teigia, kad pirmiausia, projektuojant gėlyną, pravartu sau atsakyti į klausimą, kodėl. Kodėl jis reikalingas ir ką jis suteiks aplinkai? Variantų daug – gėlynas gali suteikti privatumo, riboti dalį sklypo, kažką pridengti arba išryškinti.
J. Jansonė su šeima įsikūrusi standartiniame sodo sklype Vilniuje. Įsigijo jį apleistą, o šiandien čia veši keturi gėlynai, šeimininkės mieliau vadinami želdynais. Pirmąjį kūrė norėdama paslėpti valymo įrenginius ir iškart prisipažįsta apie padarytas klaidas: „Jeigu nori kažką gėlyne paslėpti, reikėtų to neakcentuoti. Kai pradėjau kurti, to nežinojau ir ant visų negražių dangčių sustačiau augalų vazonus, o dangčiai dar labiau išryškėjo. Dabar stengiuosi čia auginti kadagius, smilgas, paslėpti tai, kas negražu.“
Prie Jansonų pastatyto namo viename žemės kampe nuolat laikėsi drėgmė, po lietaus kaupėsi vanduo, taigi ten, pasak Juditos, gėlynas tapo puikia išeitimi išspręsti drėgmės problemą. Žemę Jansonai papildė smėliu ir žvyru ir užsodino dekoratyviais augalais.
Kitame kampe želdinys pakeitė stovėjusią komposto dėžę, pirmiausia matytą iš terasos ir namo valgomojo pusės.
„Matėm nykią tvorą ir komposto dėžę – tikrai nedžiugino. Be to, už tvoros matomi šiltnamiai ir seni statiniai. Čia nesodinau labai ryškių, akcentinių augalų, bet parinkome kelis medžius – jie sudaro žalią foną, kuris tarsi išsklaido tvoros vaizdą, nukreipia dėmesį nuo problematiškų taškų ir, be abejo, šiek tiek puošia. Priekyje pasodinome šiek tiek ryškesnių augalų, kurie koncentruoja žvilgsnį ten, kur nėra problemos ir patraukia žvilgsnį nuo tos vietos, kur yra problema“, – dalijasi J. Jansonė savo sklype įgyvendintais sprendimais.
Ketvirtajame jos namų želdyne, įkurtame prie tvoros nuo gatvės, po senomis vyšniomis, pamena prisodinusi daug dekoratyvių, margų gėlių, kurios po medžiais neaugo. Galiausiai gėlių teko atsisakyti, vietoj jų J. Jansonė pasodino senovinių aukštų hortenzijų – jos, tikina, puikiai užstoja gatvę ir vėją bei kuria dekoratyvų vaizdą.
Funkcija, teigia J. Jansonė, turėtų būti pirmasis dalykas planuojat gėlyną, o po jos ateina metas ir estetikai: „Tada jau atsiranda meninės išraiškos priemonės kaip bet kuriame mene – muzikoje, tapyboje ar dailėje. Mes galvojame apie kompoziciją, formą, ritmą ir kitus gražius dalykus. Pirmiausia turime pasirinkti formą ir gėlyno dydį.
Liūdniausiai atrodo, kai didelėje erdvėje sodyboje matome vidury pievos neaiškios formos, mažiuką gėlynuką. Be to, mažų gėlynų priežiūra yra daug sudėtingesnė nei didelių todėl, kad dideliuose augalai dengia vienas kitą, o žmogaus akis mato visumą. Piktžolių tikrai gali būti, bet jei yra aiškios, tvarkingos ribos ir masyvas, pirmiausia ir pamatai bendrą vaizdą, o smulkmenų neįžiūri. O jei būtų daug mažų gėlynėlių, tada matai kiekvieną smulkmeną ir tai rėžia akį, o įspūdžio atvykus į kiemą ar sodą nebematai.“
Pasak pašnekovės, net jei gėlynas kiek chaotiškas, jis gali atrodyti tvarkingai, jei bus aiškios ir tvarkingos jo ribos. Ji pati nenaudoja plastmasės bortelių, tvirtina, kad pakanka vieną kartą pavasarį paformuoti gėlynų ribas.
Pasirinkta forma, aiškios ribos ir tuomet, kaip sako pašnekovė, laikas namų darbams – pasidomėti kad ir internete, koks gėlynų stilius artimas – romantiškas, minimalistinis ar dar kitoks. Ir netapti augalų kolekcininku, kaip kad pati Judita prisipažįsta buvusi:„ Kažkas atidavė gėlę, tokios neturiu, imu! Oi, kokia graži gėlytė medelyne! Ir visko pirkau po vieną, po du, net negalvodama, kur sodinsiu, – kad tik turėčiau kuo daugiau. Dabar visas tas savo klaidas taisau, aišku, tai labai įdomu. Augalų tikrai nebeliko tiek daug.“
Renkantis augalų spalvas, Judita taip pat ragina prisiminti minimalistinį požiūrį ir tai, kad žalia irgi yra spalva. Gėlynui, tvirtina pašnekovė, užtenka dviejų, labai norint – trijų spalvų ir toliau verta derinti jų atspalvius: „Turi būti daug tų pačių augalų ir tada gėlynai atrodo harmoningai ir stilingai. Be abejo įgavus patirties, galima ir daugiau augalų rinktis – 7 ar 20 rūšių, bet labai svarbu netapti augalų kolekcininku. Nebent tikrai yra tikslas turėti kolekcijas. Bet jei tikslas – harmoninga, raminanti aplinka, tai tikrai nereikia kolekcijų. Renkantis augalus svarbus atsikartojimas – jei nupirkau melsvę, tai tebūnie jos 5-7 ir jei yra ne vienas želdinys, jos turėtų atsikartoti.“
Pašnekovė pataria, kad gėlynuose svarbios ir atsikartojančios formos. Jos pirmasis gėlynas – apvalus, tad ir vėliau natūraliai norėjosi būtent apvalių formų, taip atsirado apvalūs buksmedžiai, karklas, dekoratyviniai česnakai. J. Jansonė augalų atsikartojimą ir ritmą lygina su muzika bei tikina – besikartojančios formos suteikia tvarkos, atsipalaidavimo ir harmonijos pojūtį.
Dar vienas pašnekovės patarimas – išnaudoti ir vertikalią erdvę – sodinti visžalius krūmus ir medelius, tuomet gėlynas neatrodys plokščias: „ Pavyzdžiui, rododendras, pušaitės – jos suteikia struktūros, išnaudoja bendrą erdvę ir sukuria darnią kompoziciją. Be abejo, kartais plokštieji gėlynai tampa sprendimu, bet manau, kad jei tai yra vienintelis arba vienas iš kelių želdinių, būtinai pirmiausia reikėtų pasisodinti struktūrinius augalus – krūmą, medį. Pagalvoti, kaip atrodys gėlynas ne tik vasarą, bet ir žiemą, rudenį, kad jis būtų gražus visais metų laikais. Kas bus žalia, kai nukris lapai, kokie galbūt liks struktūriniai augalai ar gražūs kotai, kamienai, šakos, spygliai – tie dalykai, kurie suteikia gėlynui tūrio ir struktūros visais metų laikais.“
Augalus, pataria pašnekovė, būtina rinktis pagal jų augimo sąlygas – ar jie šviesiamėgiai, ar tamsiamėgiai. Svarbus ir gruntas – ne viskas auga smėlyje ir molyje. O kad mažiau reikėtų ravėti, J. Jansonė kloja mulčą ir sodina augalus tankiai. Tikina – vienintelis rimtas ravėjimas reikalingas pavasarį, o vėliau – tik išraunant vos vieną kitą piktžolę.
