Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė nesistebi, kodėl dažnai nesiskiriama turint labai blogus santykius. Skyrybos – tai kraštutinė situacija, kai tenka sau užduoti egzistencinių klausimų, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ tikina ji. Naujo psichoterapinio romano „Pakelk mane aukštai“ autorė nusprendė jame panagrinėti klampią skyrybų temą, o apskritai rašyti kilo poreikis iš meniškosios asmenybės dalies.
Kaip romano skaitymas gali tapti terapija? Kaip realiame gyvenime žmonės dirba su psichologais, kai sprendžia sunkumus, kylančius dėl skaudžių vaikystės patirčių, skyrybų ir kitų situacijų? Psichologę kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Giedrė Čiužaitė.
– Kas yra psichoterapinis romanas?
– Kai pamačiau šitą užrašą, kurį leidykla taip kūrybiškai užrašė, labai nustebau, galvojau, kas čia dabar toks – psichoterapinis romanas? Bet tada susimąsčiau: matyt, tai romanas, kuris parašytas psichoterapeuto. Daugelis gilių romanų yra psichologiniai, kad ir Dostojevskio – be galo gili psichologija. Bet psichoterapinis romanas turi tam tikrą dokumentikos momentą: jis parašytas žmogaus, kuris gerai žino reikalą, detales, yra išsistudijavęs ir atsakingas už tai, ką rašo.
Menininkai gali patys nueiti į psichoterapiją ar tuo pasidomėti ir paskui rašyti. Bet toks kūrinys labiau turės grožinę vertę, o šis vis dėlto turi ir pažinimo.
– Kodėl ėmėtės rašyti tokią knygą? Tai ne pirma knyga, bet kaip susiformavo šios poreikis?
– Ko gero, kaip ir ano romano poreikis. Tiesiog esu truputėlį psichologė, truputėlį menininkė. Visą vaikystę ketinau būti menininke, paskui kažkaip nusukau į mokslą. Matyt, jaučiu poreikį iš vidaus. Juk psichologas visą laiką tarnauja žmonėms, bando suprasti klientus, panaudoti mokslą. Saviraiškos tame labai nedaug: turi rasti optimaliausią strategiją, o ne gydyti pagal save. Gydysiu taip, kaip geriausiai išgyja.
Kai kurie mano klientai tokiose situacijose jaučiasi labai kraštutinai, dėl ko daugybė žmonių nesiskiria turėdami labai blogus santykius. Tipiškas žmogus nėra „egzistenciškas“, jis neprieina prie kraštutinio klausimo: ar aš tikrai gyvenu, kaip noriu?
Jaučiu tą, manau, daugelis psichologų jaučia, kad išeina tarnystės perviršis. Norisi, kad kažkur būtų pagal mane, išreikšta taip, kaip noriu. Grožinę knygą gali parašyti pagal save. Taip pat yra gana didelis psichoterapinių knygų poreikis – jų vis dar nėra labai daug.
Dar norėjau paliesti sudėtingą, klampią temą. Dažniau būna sėkmės istorijos, tarkime, scenos baimė, kai žmogus kaip iš filmo „Karaliaus kalba“ sunkiai, bet tą baimę pralaužia. O tokie dalykai, kaip nusivertinimas, depresija – jie daug dažniau sutinkami, bet daug rečiau aprašomi. Sunku tai aprašyti taip, kad būtų įdomus išsprendimas.
– Ant knygos viršelio rašoma: tai knyga apie moters psichologinę transformaciją, prasidedančią po išsiskyrimo. Skyrybų tema turbūt dažna ir jūsų terapiniame darbe.
– Santykių tema dažna ir tie santykiai, kai ateina klientai, dažniausiai būna labai apverktinoje padėtyje. Arba judame į jų lipdymą, arba judame į skyrybų pusę. Kai įvyksta skyrybos, pereinami visi etapai, bet bet kuriuo atveju tai labai egzistenciškas momentas, kai žmogus nebeturi esminių ramsčių, į ką atsiremti. Manoma, kad netekus artimo žmogaus pakliūvama į beorę erdvę be jokių orientyrų.
Aišku, žmogus žmogui nelygu. Jeigu jis labai stipri asmenybė, turi labai gerus ryšius su tėvais, dar kažkuo, gal jis paklius ne taip, bet tai gana kraštutinis dalykas. Kai kurie mano klientai tokiose situacijose jaučiasi labai kraštutinai, dėl ko daugybė žmonių nesiskiria turėdami labai blogus santykius.
Visi esame linkę užsikimšti darbais, santykiais, tipiškas žmogus nėra „egzistenciškas“, jis neprieina prie kraštutinio klausimo: ar aš tikrai gyvenu, kaip noriu? O čia esi įstumtas, taip viskas yra sujaukta, suardyta, kad turi būtinai atsakyti: kaip aš noriu? Nes nebėra, kaip tu nori.
– Knygos herojė bendrauja su psichologu, pati dirba šioje srityje. Atskleidžiama daug variantų, ką daryti tokioje situacijoje. Ar tie variantai, kurie aprašomi romane, yra ir jūsų pačios darbo metodai?
– Taip. Schemų terapija – viena iš kognityvinės terapijos trečios bangos rūšių. Ji labai gili, palyginti su šiaip kognityvine terapija, integruoja psichodinaminius, geštaltinius – patyriminės technikos dalykus, kai žmogus turi iš naujo tai išgyventi vaizduotėje truputį transo būsenoje. Kita vertus, tai turi tikslumo, kaip kognityvinė terapija. „Degu“ šita banga, man labai įdomu, visur tai taikau.
Dabar vaikus stengiamasi auginti labai atidžiai, tėvai labai šviečiasi augindami vaikus. Tai yra fantastika. Jeigu šita karta nebūtų taip pasipiktinusi tomis vaikystės traumomis, dabartinė karta nebūtų taip auginama.
– Ar tikite, kad visą laiką su savimi dirbdamas žmogus gali pasveikti po sudėtingų skyrybų?
– Dirbdamas su savimi tikrai gali, jeigu neįvyks dar kokių baisių dalykų. Maža ką, ir kūnas gali neatlaikyti per didelio streso. Bet žmonės retai visą laiką tikrai dirba su savimi. Tai retenybė, tuo labiau, vyresni žmonės. Jei žmonės prieš tai nėra dirbę su savimi, jie su savimi dirba labai sunkiai. Jeigu būdamas 50 metų pas psichoterapeutą atėjai pirmą kartą, labai sudėtinga padaryti gilius ar labai daug pokyčių.
– Klausimas dėl problemų, kurias veikėja atranda paskui. Labai daug kalbama apie vaikystės patirtis, traumas. Kartais šita 40–50-mečių karta kaltinama tuo, kad per daug bando kažko ieškoti savo vaikystėje. Žiūrėkite, užaugo kartos, kurios savo tėvų nekaltino ir jie užaugo turbūt laimingi. O jūs čia einate į vaikystę ir visą laiką rasite, kas dėl kažko kaltas.
– Dabar vaikus stengiamasi auginti labai atidžiai, tėvai labai šviečiasi augindami vaikus. Tai yra fantastika. Jeigu šita karta nebūtų taip pasipiktinusi tomis vaikystės traumomis, dabartinė karta nebūtų taip auginama.
Antras dalykas, šabloninis posakis, kad reikia rasti traumų ir apkaltinti tėvus. Psichoterapijoje nėra jokio tikslo apkaltinti. Netgi sakoma taip: jeigu žmogus, kad ir po skyrybų, per daug užsiciklina kaltindamas, labai ilgai sveiksta ir dar nepasveiksta. Kaltinimas niekur nenuveda, nes numeti atsakomybę nuo savęs – veda supratimas, kas buvo padaryta ne taip, nes tai, ko mama nepadarė ar padarė, reikia perdaryti pačiam su savimi. Kaltas ar nekaltas – nėra prasmės.
Visas pokalbis – rugsėjo 7 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
