Menininkė Nomeda Marčėnaitė įsitikinusi, kad jos per karantiną pradėta „PapaiŠėliojimų“ akcija žmonėms padėjo pajusti, kad gyvenimas nesustojo, ir net susidėlioti dienotvarkę. LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ ji pasakoja, kad „PapaiŠėliojimai“ prasidėjo visai netikėtai – vieną vakarą sūnui pasiūlius nupiešti piešinį pagal knygoje perskaitytą atsitiktinį sakinį.
Laidų vedėja ir kūrėja N. Marčėnaitė karantiną nusprendė leisti prasmingai ir spalvingai – subūrė entuziastus, karantino vakarus leidusius paišant.
„Ieškojome, kuo užsiimti, nes tiesioginiai darbai dėl suprantamų priežasčių kažkur nuplaukė. Atsirado laisvo laiko ir sūnus man vieną dieną sako: gal tu norėtumei sėsti su manimi kartu papaišyti pusvalandį? Jis ruošiasi stoti į Dailės akademiją, sakau: o, kaip įdomu! Šituo laikotarpiu – koks nuotykis! Sakau, gerai, sėdame prie stalo. Atsivertėme knygą, perskaitėme sakinį ir tai piešėme. Mums labai patiko, nufotografavome, įkėlėme į feisbuką“, – „PapaiŠėliojimų“ pradžią prisimena ji.
Jau po trijų piešimo vakarų prie jųdviejų ėmė jungtis žmonės iš viso pasaulio. Šiandien nuolatinių piešėjų, pasak N. Marčėnaitės, yra apie 50. Pati menininkė nėra praleidusi nė vieno „PapaiŠėliojimo“ nuo pat piešimo pradžios.
„Esmė tokia: nesvarbu profesija, amžius, požiūris, polinkiai – gali ateiti ir sužinojęs temą pusvalandį piešti, įkelti tai į komentarus. Geroji dalis – matyt, mums labai trūko kontakto, palaikymo, – prasidėdavo komentarai ir [tęsdavosi] iki vidurnakčio. Išėjo pozityvumo uraganas – ir juokinga, ir smagu, išryškėjo filosofai, humoristai, realistai, siurrealistai, simbolistai – ko tik neatsirado. Vaikai, suaugę, medikai, rašytojai, plaukų stilistai – ko tik tarp mūsų nėra“, – tvirtina akcijos iniciatorė.
„Papaišėlioti“ N. Marčėnaitės sekėjai rinkdavosi nuo 19 val. Kovo viduryje tai buvo tinkamas laikas kūrybai, nes jau būdavo tamsu, tačiau atėjus vasarai susibūrimo laikas koregavosi: dabar tema skelbiama jau 18 val., o žmonės savo piešinius įkelia tada, kada gali.
Šitas visas reikalas, aptarimai, tikslus laikas buvo reikalingas tam, kad susiformuotų dienos stuburas, atspirties taškas... Buvo daug sutrikusių žmonių, jūs nustebtumėte perskaitę jų komentarus. Jie pradėjo formuoti savo dienotvarkę pagal „PapaiŠėliojimus“, atsirado daugiau užtikrintumo dėl to, kad kažkas vyksta.
„Labai demokratiška situacija – pas mus viskas galima. Dabar yra tokių, kurie įkelia kitą dieną, sako: labai gera tema, šia tema irgi turiu nuomonę. Terapijos esmė – procesas, ne rezultatas, bet jų visų piešiniai pasidarė „kieti“: susiformavo ir stiliai, jie tapo atpažįstami... Jau žinau, kas ką nupaišė“, – pasakoja menininkė.
Galiausiai „papaišėliotojai“ nusprendė iš „virtualybės“ persikelti į realybę. Anot N. Marčėnaitės, natūraliai kilo noras vieniems kitus pažinti gyvai, tad birželio 6 d. Trakų Vokės dvare buvo surengta vienos dienos „papaišėliotojų“ piešinių paroda.
„Šitas visas reikalas, aptarimai, tikslus laikas buvo reikalingas tam, kad susiformuotų dienos stuburas, atspirties taškas... Buvo daug sutrikusių žmonių, jūs nustebtumėte perskaitę jų komentarus. Jie pradėjo formuoti savo dienotvarkę pagal „PapaiŠėliojimus“, atsirado daugiau užtikrintumo dėl to, kad kažkas vyksta“, – įsitikinusi pašnekovė.
N. Marčėnaitė džiaugiasi, kad tam, jog žmonės susiburtų „PapaiŠėliojimams“, jau jos pačios nebereikia. Kūrėja tiki, kad susiformavo bendruomenė, kuri jau gali burtis savarankiškai ir kuri tikrai bursis „papaišėlioti“ ir po karantino.
Plačiau – birželio 4 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
