Kurdama „Dulkes, kaulus ir stebuklus“, tarptautiniu mastu įvertintą meninį filmą, režisierė Aistė Žegulytė neteko artimųjų. Negailestingai smogė kovidas. Atsitiesti padėjo kelionės, kino kūryba ir bendruomenė. Atsitiesti ir suvokti žmogaus būties trapumą, nenutrūkstamą gyvybės ciklą. Iš akistatos su mirtimi, nykimu ir radosi naujasis filmas. Taip pat jis – odė mylimai profesijai, kino menui.
Užsienio auditorijai filmas pristatomas kitokiu pavadinimu – „Holy Destructors“. Tą „holy“ režisierė, sako, pasiskolinusi iš prancūzų kino garsenybės Leoso Caraxo „Holy Motors“ („Šventieji motorai“). Nes šis leido. Nes lankydamasis Lietuvoje pasakė: „Imkit iš manęs viską, man nieko negaila.“ Žodis „holy“ Aistei labai tiko religiniams filmo aspektams pabrėžti.
„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio IDFA konkursinėje programoje „Envision“ už geriausią režisūrą, o festivalyje „Juodosios naktys“ Taline išrinktas geriausiu dokumentiniu Baltijos šalių filmu. Kovo 9 dieną „Kino pavasaryje“ įvyko festivalinė filmo premjera. Nuo balandžio 10 dienos „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose.
Režisierė Aistė Žegulytė ir operatorius Vytautas Katkus – LRT.lt pašnekovai.
Duetas su avantiūristu
– Žiūrėdama tavo ilgametražį debiutą „Animus animalis“ (2018) lietuvių publika išmoko žodį „taksidermija“. Koks pagrindinis naujo filmo žodis?
A. Žegulytė: Mikroskopiniai grybai, biodestruktoriai – materija, kuri transformuojasi ir transformuoja mūsų pasaulio daiktus. Kartu jie tampa kaitos ir laiko metafora.
– Šie filmo „veikėjai“ akimi neįžiūrimi, tad, suprantama, kyla klausimas, kokia technika juos filmavote?
V. Katkus: Grybus filmavome mikroskopais arba makroobjektyvais. Neapsiėjome be mikologų, grybus tyrinėjančių mokslininkų, pagalbos. O žmones filmavome įprastu būdu.
Gali susidaryti įspūdis, kad naudojomės daugybe įmantrių filmavimo įrenginių. Tačiau tai tokia pati technika, kokią turi ir mikropasaulio tyrinėtojai.
A. Žegulytė: Visi mikroorganizmai, molekulės, elementariosios dalelės filmuojami taip pat – sustabdyto kadro technika (stop-motion). Tam tikru dažniu daromos nuotraukos, paskui kadrai sujungiami ir tampa judesiu, kinu, pritaikytu žmogaus regai.
Taip Edinburge buvo filmuojami grybai. Nelygu rūšis, vieni gali bręsti dvi (Pilobolus crystallinus), kiti – tris paras ar net savaitę (Penicillium vulpinum). Laikui imlus ir sudėtingas užsiėmimas.
Todėl į pagalbą pasitelkėme mokslininką mikologą Patricką Hickey. Paauglystėje jis buvo piromanas (nusišypso), paskiau pradėjo studijuoti chemiją, kol galiausiai perėjo į mikologiją. Grybus tyrinėja jau 30 metų – ir filmuoja, ir kultivuoja, ir išradimus daro. Toks žmogus išradėjas.
– Filmo pradžioje apskritame kadre matome archyvinį vaizdą – kažkokią šeimą. Akimirką pamaniau, ar to vaizdo tuoj nepakeis Georges`o Melies mėnulis su akin įstrigusia raketa. Taip neatsitiko, bet archyvinė nuoroda akivaizdi – jūs ne tik stebite gyvybės ir mirties kovą, bet ir išsakote pagarbą savajai profesijai – kino menui. Tiesa?
A. Žegulytė: Pirmiausia su Vytu pradėjome kalbėtis apie amžinybę. Svarstėme, kaip emociškai atskleisti, kad gyvybės ciklas kartojasi, kad pabaiga egzistuoja, bet tai tik stabtelėjimas, po jo prasideda kiti dalykai. Vytas pasiūlė visą filmą filmuoti apskritime. Tik vėliau supratome, kad tai juk mikroskopo metafora. Labai bijojome sprendimą pasakyti Uljanai (Kim, filmo prodiuserė – LRT.lt), bet kažkaip susikaupėme.
– Kodėl baiminotės?
A. Žegulytė: Nes tai rizikingas sprendimas.
Įžanginis filmo kadras – seniausias išlikęs judantis vaizdas kino istorijoje, galima sakyti, atgijusi fotografija. Ją 1888 metais Lidse (Jungtinė Karalystė) užfiksavo prancūzų išradėjas Louis Le Prince`as.
Mums buvo svarbu filmą pradėti nuo pirmųjų kino kadrų, kuriuos – tada kaip mūsų buvimą, o dabar jau kaip prisiminimą – užfiksavo kinematografas. Tas kasdienybės akimirkas po daugelio metų kinas atgaivina ir mirtis tą akimirką tampa reliatyvi. Nostalgija persmelkia mūsų filmą.
– Judu esate kino duetas, kartu kūrėte „Animus animalis“, dabar – vėl. Kaip pasiskirstote „pareigomis“?
A. Žegulytė: Vytas yra avantiūristas, ir aš jam pritariu (juokiasi).
– Kas pagrindiniai filmo veikėjai? Mokslininkai, tiriantys palaikus, restauratoriai? Kas dar?
A. Žegulytė: Labai paprastai – tiesiog kaulai, paveikslai ir stebuklai. (Nusišypso.) Ir viskas gali pavirsti į dulkes. Dažniausiai taip ir būna. Bet paskui kas nors nauja iš jų išauga.
Pirmiausia su Vytu pradėjome kalbėtis apie amžinybę.
A. Žegulytė
Atsakyčiau taip: yra žmonės, kurie restauruoja meną, – per jį galime atrasti praeitį, prisiminimus; yra mokslininkai, kurie archeologiškai restauruoja palaikus iš kriptų ir rūsių. Paveikslai dažniausiai yra iš bažnyčių – stebuklingos senovinės vietos. Viską susieja grybai, jie tarsi mėgina tą materiją suvalgyti. O žmogus priešinasi, kovoja, jam svarbu viską išsaugoti, atitolinti mirtį.
– Dėl palaikų kaip ir aišku, bet ar tie patys mikroorganizmai doroja ir paveikslus, meno kūrinius?
A. Žegulytė: Taip. Olga Ščit-Latonienė, viena filmo veikėjų, vatos tamponėliais nuo paveikslų surenka grybų sporas, užaugina lėkštutėje ir taip nustato jų rūšį. Mane sužavėjo (todėl ir atėjau į Prano Gudyno restauravimo centrą), kad grybai slepiasi ant paveikslų lyg praeitis. Toks praeities sluoksnis, dulkėmis nugulantis paviršių. Tenka jį nuvalyti, pasiekti tą praeitį ir žiūrėti į paveikslėlius iš praeities.
Grybų laiku
– Kur filmas buvo filmuojamas?
A. Žegulytė: Keliavome į Europą, nes juk iš ten visais laikais į Lietuvą sklido kultūra. Pirmiausia lankėmės Prancūzijoje, senoje viduramžių bažnytėlėje Burgundijoje filmavome 14 amžiaus freską „Danse macabre“. Ji yra penkių metrų aukštyje, Vytui teko kabarotis ant drebančių pastolių.
Edinburge (Škotijoje) filmuoti grybai. Ispanijoje, Valjadolide, nufilmuota Didžioji savaitė (Semana Santa). Nuvykome ten, nes tame krašte labai stipri katalikybė.
V. Katkus: Didžioji savaitė švenčiama visoje Ispanijoje, bet Valjadolide ir Sevilijoje ji masiškiausia.
A. Žegulytė: Mums buvo svarbu įsijausti į tos bendruomenės ritualus ir kaip per juos išgyvenamas santykis su mirtimi. Šie dalykai dabar nyksta, rituališkumo atsisakome, esame individualistai, o ten buvome priimti į broliją, pajutome labai stiprų bendruomenės jausmą. Savaitę skyrėme susipažinti, paskui kartu dalyvavome procesijose. Jautėsi praeitis, viduramžiai, susitelkimas į ritualą, kai žmogus atitolsta nuo materialių dalykų. Ritualai padeda suprasti, priimti, išgyventi daugelį dalykų.
Atšventėme Semana Santa, ji fragmentiškai atsidūrė filme kaip tam tikras kultūrų susimaišymas. Ta konfesija atkeliauja į Lietuvą, čia „apauga pelėsiu“, tampa lietuviška, kvepianti medžiais. (Šypsosi.)
V. Katkus: Dar yra du kadrai iš Šveicarijos.
A. Žegulytė: Iš kalnų.
V. Katkus: Ten daugiausia filmavome visai kitą dalyką, kuris į filmą nepateko.
A. Žegulytė: Bus kitame. Galime atskleisti, kad nagrinėsime dalelių fizikos temą.
V. Katkus: Filmavome CERN`e (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija – LRT.lt). Iš tos kelionės panaudojome tik du kadrus. Su būsimo filmo personažais ėjome į žygį po kalnus.
A. Žegulytė: Su dalelių fizikais broliais dvyniais.
– Higsu ir Bozonu?
V. Katkus: (Juokiasi.) Filmui panaudojome kadrą su šungrybiu.
A. Žegulytė: Kitas kadras yra žvaigždės virš CERN`o. Higsas ir Bozonas (šypteli) tyrinėja praeitį, žiūri į žvaigždes ir stengiasi suprasti, kaip apskritai atsirado materija. Šiuos dalykus nagrinėsime kitame savo filme. Tąkart visą naktį praleidome kalnuose, klausėmės žvėrių, mėginome neužsnūsti, pakalnėje visu grožiu matėme CERN`ą ir pamėginome žvaigždes nufilmuoti, galima sakyti, grybų laiku, panašiu greičiu.
Čia V. Katkui teko atsisveikinti, pokalbį toliau tęsėme su A. Žegulyte.
– Tada jau grįžote į Lietuvą?
– Taip, iš pradžių Vilniaus universiteto Medicinos fakultete filmavome Jonušo Radvilos ir naujagimio Stepono Radvilos palaikų restauravimą. Jie galiausiai sugrįžta į Kėdainius, Radvilų miestą.
Filmavome ir dviejų vyskupų – Juozapo Arnulfo Giedraičio ir Simono Giedraičio – palaikų restauravimą. Šie yra iš Varnių, buvo mumifikuoti ir palaidoti tarp dviejų Lietuvos sukilimų.
Taip pat įamžinome, kaip Prano Gudyno centro restauratorė Janina Bilotienė restauruoja Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslą, priklausantį Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikai. Paveikslo atnaujinimo procesas truko net 7 metus. Dar filme matoma Vladislovo Neveravičiaus „Šv. Marija Magdalietė“, nufilmuota Vilniaus paveikslų galerijoje atliekant rutininį mikrobiomo tyrimą.
Berlyne filmavome viduramžių paveikslus. Telkėmės specialiai į juos, nes tais laikais žmogaus santykis su atvaizdais buvo kitoks, paveikslai laikyti kone stebuklingais. Priešingai nei šiandien, žmogaus sukurtų atvaizdų pasaulyje buvo labai nedaug, tad mėginome pajusti, koks galėjo būti jų poveikis viduramžių žmogui. Kiek jis matė natūros ir kiek – kultūros? Dabar nuolat esame bombarduojami atvaizdais, tad reikia tik įsivaizduoti tą įspūdį, kurį anais laikais keldavo retai matomas, kasdienėje aplinkoje beveik nepasitaikantis dailės kūrinys.
Kovidas palietė šeimą
– Štai jau antras filmas, kai judu su Vytautu gilinatės į mirties paslaptį. Dabarties žmogus vengia šios temos, nenori matyti ir mąstyti savo laikinumo.
– Pavadinčiau tai gyvenimo ciklo stebėjimu. Suprantama, mirtis yra labai reikšmingas taškas tame rate, tačiau ne mažiau svarbu ir gimimas, augimas, nykimas, ir... vėl iš naujo. Kitaip nei filme „Animus animalis“, kur aiškinausi, kas yra tas susitingęs laiko tarpsnis, ta nejudanti poza, čia priešingai – norėjosi pabrėžti, kad gyvybės ciklas nesustoja, jis eina ir praeina. Man pačiai buvo svarbu prisiliesti prie mirties neišvengiamybės, juolab kad ją dabar išstumiame.
Restauravimas, prisilietimas prie praeities ir mėginimas išsaugoti, kas mums brangu, irgi yra reikšminga, nes taip tarsi nenukertame savo praeities, nesame tik „čia ir dabar“, o matome save toje kartotinumų grandinėje. Viskas nepaliaujamai teka...
– Kaip suprantu, į filmo kūrimo procesą įsiterpė kovido pandemija. Krekenavos bažnyčioje matome medicinines kaukes dėvinčius lankytojus. Ar kovidas jums netapo kliuviniu?
– Jis sutrukdė kai ką nufilmuoti, stabdė patį procesą. Palietė ir mano šeimą. Per pandemiją turėjau atsisveikinti su brangiais artimaisiais, asmeniškai patyriau žmogaus būties trapumą. Netikėjau, kad tokiu būdu teks išsiskirti. Iš pradžių su seneliu, tada – su tėčiu. Visiškai netikėtai, nes buvo dar nesenas žmogus. Galiausiai – su močiute.
Man pačiai buvo svarbu prisiliesti prie mirties neišvengiamybės, juolab kad ją dabar išstumiame.
A. Žegulytė
Tačiau filmo kūrimas man labai padėjo įsisąmoninti gyvybės ciklą. Vis tiek žmogus juda, eina ir išgyvena visas netektis. Reikia bendruomenės palaikymo, reikia kultūros, kad kažkaip rituališkai išgyventume praradimus. Galbūt dėl to filme atsirado ir Valjadolidas, ir daug kitų kultūrinių dalykų. Man atrodo, šiuolaikinėje visuomenėje labai trūksta ritualų, nustūmėme juos į paribius kaip tam tikrą atgyveną. Vis dėlto jie nepaprastai svarbūs.
Juokas ištinka savaime
– Panašius dalykus, tik šiuolaikinio meno strategijomis, tyrinėja ir kitas lietuvių duetas „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda).
– Tai nesusiję, bet labai juos jaučiu. Apskritai atogrąža į nematomas mikrokultūras svarbi, nes tai turėtų pakeisti žmogaus požiūrį – visas kultūras priimti kaip sau lygias, nesureikšminti savęs, o labiau pajausti, tyrinėti, suprasti, kad esi tik šio pasaulio dalis. „Pakui Hardware“ labai gerai suprantu. Tos idėjos, matyt, tvyro ore, tik į jas žvelgiame truputį skirtingai.
– Negalima nepastebėti ir nepaminėti reikšmingo tavo filmų bruožo – humoro. Tos linksminančios situacijos ištinka savaime ar jų ieškote sąmoningai?
– Ištinka savaime. Čia atsiskleidžia Vytauto jautrumas šiems dalykams ir sugebėjimas išlaukti. Man atrodo, humoras suteikia paprastumo ir vilties. Tad mudu su Vytautu jo ieškome.
– Humoras palengvina paties kūrinio suvokimą, tiesa?
– Taip. Gal tik nenorėčiau teigti, kad filmas labai sunkus. Tačiau kai pasakai, kad amžinybė kvepia pelėsiu, iškart pasirodo šypsena. (Pasirodo šypsena.) Humoro reikia, kai nori žiūrėti į kaulus.
– Keistas dalykas: liežuvis nesiverčia sakyti, kad „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ yra dokumentika. Kaip pati apibūdintum filmo žanrą?
– Tai meninis filmas. Jis tarsi apgaubia mus, ir pradedame kelionę, susitinkame su personažais restauratoriais, kurie mums suteikia vilties, pasijuokiame tam tikrose situacijose, kur jie dėl ko nors išgyvena, paskiau jiems pavyksta – tada šypsomės drauge. Kas nors laidojama, kas nors švenčia gimtadienius ir galiausiai liekame amžinybėje su grybais. Tad tai meninė kelionė.
Nuotykiai tikrovėje
– Kaip jautiesi būdama prestižinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio (IDFA) geriausia režisierė?
– Aišku, tai didžiausias džiaugsmas, bet nesijaučiu kuo nors ypatinga. Labiau jaučiuosi apsupta nuostabių žmonių. Tai operatorius Vytautas Katkus, montažo režisierius Danielius Kokanauskis, kompozitorius Gediminas Jokubka, nuostabios prodiuserės – Uljana Kim, patikėjusi išprotėjusia grybų istorija, ir Migla Butkutė.
Jaučiuosi kaip tie grybai hifai, tarp nuostabių žmonių slankiojantys, grybaujantys, pasiklystantys, tada ką nors randantys, apsidžiaugiantys ir švenčiantys kartu su visais. (Juokiasi.) Labiau jaučiu, kad „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ yra komandinis kūrinys, ir geriausia režisiere buvau pripažinta tik todėl, kad sutikau tuos nuostabius žmones. Ne todėl, kad ką nors ypatinga padariau.
– Kaip pasirinkai dokumentiką? Kas buvo tavo mokytojai?
– Pirmieji mano kino mokytojai buvo Janina Lapinskaitė ir Algimantas Puipa, Valentinas Masalskis, dokumentikos – Audrius Stonys. Į kino studijas stojau žinodama, kad darysiu dokumentiką. Norėjau stebėti ir ieškoti nuotykių tikrovėje, pasaulį konstruoti iš jų, o ne režisuoti savo galvoje.
Prieš tai studijavau fotografiją, vaizdai man buvo labai svarbūs. Supratau, kad statiško vaizdo man negana, noriu istorijos, tėkmės, judesio. Įspūdį darė Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Šarūno Barto kūryba. Galinga plejada, turbūt jos nuopelnu dokumentinį kiną ir studijuoju čia, Lietuvoje. Reikėtų džiaugtis, kad turime būtent poetinį, metaforinį kiną. Tai – privilegija.
– Su „Skalvijos“ kino akademija nebuvai susijusi?
– Ne, nes esu iš Panevėžio, ten lankiau dailės mokyklą, ji man labai padėjo maištingos paauglystės metais. Galėjau per vaizdus dalytis svarbiomis emocijomis, išgyvenimais, patirti bendrystės jausmą. Šiaip man labai svarbu, kad mano filmus žiūrintys žmonės tampa mano bendrakūrėjais. Sėdi, išgyvena kūrybos aktą ir kuria savo istoriją.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
