Liko mažiau nei mėnuo iki Karolio Kaupinio režisuojamos premjeros Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiojoje salėje. Balandžio 10–12 dienomis jis pristatys spektaklį pagal savo pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, rašoma LNDT pranešime žiniasklaidai.
Kūrinyje vaizduojama grupė teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų. Viltis, kad laikiname pasaulyje įmanoma pasiekti amžiną laimę, kūrėjus po truputį įkalina pragaru virstančiame teatre – amžinai laikiname spektaklyje.
Spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ vaidina Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis, Nelė Savičenko, Šarūnas Rapolas Meliešius, Vaidilė Juozaitytė, Aistė Zabotkaitė ir Marius Čižauskas ir artėjant premjerai dalinasi mintimis apie kūrinį.
Kaip apibūdintumėte svarbiausią spektaklio temą?
Juozas Budraitis: Pastaruoju metu daugiausia galvoju apie tai, ką aš galėsiu įnešti į struktūrą to sudėtingo statinio, kuris Kaupinio ruošiamas. Spektaklis kuriamas skrupulingai, dėmesingai, jis turėtų veikti. Bet kai ieškai savęs pateisinimo toje egzistencijos terpėje, tai visą laiką neapleidžia mintys, kaip aš turėčiau šiame statiny egzistuoti.
Nelė Savičenko: Tema – teatras ir mirtis. Tarp šių dviejų sąvokų – gyvenimas ir meilė
Dainius Gavenonis: Gal laikas. Mums skirtas laikas. Bėgantis laikas gyvenime, o ypač teatre, neišvengiamai kelia klausimą – ką mes čia veikiame, kokia viso to prasmė? Turbūt nėra didesnių smėlio pilių statytojų kaip teatralai.
Aistė Zabotkaitė: Galiu atsakyti vienu žodžiu – gyvenimas.
Šarūnas Rapolas Meliešius: Kol spektaklis nebaigtas, sukonkretinti sunku. Man jis apie laikinumą arba žmones, bandančius priešintis pabaigai. Pjesės veiksmas vystosi teatre. Teatras – labai gera vieta laiko temai, nes čia kartais seni vaidina jaunus, jauni – senus, jaunas personažas vykstant spektakliui užauga, ir net tas pats spektaklis vienam žiūrovui gali atrodyti kaip kankynė, kuri trunka amžinybę, o kitam – toks džiaugsmas, kad pasižada darkart ateiti. Vaidiname toje pačioje scenoje, kurioje jau tūkstančiai aktorių vaidino ir, tikiuosi, dar tūkstančiai vaidins. Ir tikriausiai kiekvienas iš jų stengiasi būti ypatingas, geresnis nei jo mokytojai, o dar kita karta jaunųjų menininkų tų mokytojų net nežinos...
Ką galvojate apie mirtį?
Nelė Savičenko: Gal negalvočiau dažnai, bet mirtis nuolat save primena, pasiimdama artimuosius, kolegas, pažįstamus. Akademijoje, kurioje dėstau, sukaupta daugybė nuotraukų: vaidybos kursų studentai, baigimo metinių sukaktys... Žiūriu – kiek daug jau išėjusių! Bet šalia verda gyvenimas: jauni, trokštantys įgyti aktoriaus profesiją! Gyvenimas!..
Dainius Gavenonis: Mirtis, kokia dažna bebūtų, veikia pagal mums nežinomus dėsnius, todėl nepasiginčysi. Žmogus kol gyvas galvos apie mirtį. Mirties niekada nebūna per mažai, jos visada per daug, nes ji nepažini. Tai viena iš didžiausių paslapčių žmogaus gyvenime, todėl viena iš pagrindinių temų teatre.
Aistė Zabotkaitė: Šiaip negalvoju daug apie mirtį. Galbūt dėl to, kad nedažnai ir ne artimai su ja susitinku. Buvo metai, kai daug buvo mirties aplink. Bet gal esu per jauna ir per gyva, kad apie ją galvočiau? Atrodo, kad kažkokie saugikliai blokuoja šią temą. Gal baimė. Poetinėje plotmėje, meno formose fantazuoju apie ją. Sapnuoju. Bet labai abstrakčiai. Esu „mirus“ scenoje, ir ne kartą, tarp kitko...
Bet prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau vieną paskutinių scenų ir pamačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame kalba tokia aktorė. Jis bus ir spektaklyje, neišduosiu apie ką jis. Bet pravirkau. Negalėjau susilaikyti. Atrodo, kad atsakė į mano klausimus, kurių bijojau paklausti jau labai ilgai. Ir tas klausimas rūpi mums visiems. Tai kviečiu ateiti į spektaklį ir apie tai pagalvoti.
Juozas Budraitis: Apie mirtį labai gražiai rašė Julianas Barnesas. Knygoje „Nėra ko bijoti“, remdamasis garsių žmonių mintimis, jis aprašo mirties egzistavimą. Žmogus turi su mirtimi gyventi, pratintis prie jos. Kai jo paklausė, ar jis tiki, atsakymas buvo: „Ne, netikiu, bet man Dievo trūksta.“ Tada jam buvo 60 metų. Jis labai gražiai aprašo, kaip Michelis de Montaigne’is svajojo numirti kopūstų lauke, bet numirė tada, kai gulėjo lovoje, atėjo kunigas, laimino, o jis tuo metu ir užgeso. Barnesas parašė nemažai puikių kūrinių. Šiuo metu jam 80 metų, pasirodė jo dar viena knyga, nors jis labai serga.
Yra toks prancūzų poetas Jules’is Renard’as, kuris ciniškai į mirtį žiūrėjo. Jį daug cituoja tas pats Barnesas. Kiek žmonių, tiek atspalvių. Ir kiekvienas mirtį priima vis kitaip.
Kai esame jauni, mes labai toli nuo mirties. Ji mums negresia. Bet ji su kiekviena diena pamažu sėlina, jos šešėlis vis artėja, didėja, jis vis daugiau ant tavęs užslenka. Pradžioje nuo kojų ir nagų, vėliau vis aukščiau aukščiau... Plinta, plinta, ir tu pajauti, kad esi jos glėbyje ir tu turi su ja šnekėtis. Ji bet kada gali tave paimti ir paguldyti. Kaip kad kažkas sakė, jog pati mirtis nebaisi, baisu tas mirties procesas.
Aš turiu gulėti, kentėti, laukti ar nelaukti... Ir man baisiausias dalykas – atsidurti ligoninėje ir gulėti badomam adatų, tarp įvairių kvėpavimo vamzdelių ir pan. Manau, kad tada sąmonė atsijungia, tu jau nebegalvoji apie savo gijimą. Tokios mintys jau neegzistuoja. Bet pats baisiausias dalykas sąmoningam ir pakankamai sveikam žmogui – pats išnykimas. Nieko nelieka. Ir tai – natūralu, taip turi būti. Rodos, tai supranti, bet vis tiek nesupranti.
Šarūnas Rapolas Meliešius: Stengiuosi labiau galvoti apie gyvenimą, tačiau mintys apie mirtį neišvengiamos. Apie susitaikymą su mirtimi dar negaliu kalbėti, nes susitaikymo nepasiekiau – ir tuo džiaugiuosi. Man atrodo, kad baimė mirti skatina daug ką nuveikti, patirti, neiššvaistyti laiko. Kol kas šis variklis mane nuvedė prie patirčių, kurių jokiu būdu nenorėčiau pakeisti.
Kuo ypatingas darbas su režisieriumi Karoliu Kaupiniu?
Šarūnas Rapolas Meliešius: Mane žavi ir įkvepia režisieriaus pagarba ir pastabumas žmogui. Jis dirba nuoširdžiai ir daug, o šalia tokių žmonių gera būti.
Nelė Savičenko: Karolis Kaupinis turi labai stiprią gyvenimišką poziciją, principus, o dirbdamas su aktoriais jis yra dėmesingas, jautrus. Tai reta.
Juozas Budraitis: Su juo labai įdomu, jis jaučia, ką nori pasakyti, įdiegti, įgyvendinti. Karolis – labai jautrus žmogus, kuris stebi kiekvieną krustelėjimą ir bando į savo konstrukciją įtraukti kiekvieną elementarų žmogaus judesį, mintį. Jis bando registruoti esmę, esančią čia ir dabar. Man svarbu nenuvilti jo kaip žmogaus. Man patinka, kaip jis pats save per mus realizuoja, sudeda į visumą, kurią jaučia ir mato. Man įdomu, kad jis nė vieno grubaus, egoistiško ar įžeidžiančio žodžio nėra aktoriams pasakęs. Kaupinis labai myli žmogų.
Dainius Gavenonis: Karolis Kaupinis – drąsus, tiesus ir atviras žmogus. Kaip režisierius, jis labai gerai žino, apie ką nori kalbėti teatre šiandien. Klausimas tiktai – kaip? Kokiomis priemonėmis? Todėl, kol jis neiščiupinės teatro kaip Šv. Tomas žaizdos, kol nesupras, iš ko tai padaryta, tol nepatikės, tol nenusiramins.
Aistė Zabotkaitė: Visų pirma Karolis yra tiesiog labai įdomus žmogus. Protingas, jautrus, sąmojingas, turi gerą humoro jausmą. Su juo labai įdomu kalbėtis. Tai jo pirmasis spektaklis teatre, todėl jis plačiai atsimerkęs ir įtempęs ausis. Labai nori. Tas nebėra taip dažna teatre. Jam labai įdomus teatro mechanizmas, ir patį procesą jis organizuoja labai detaliai, jautriai, grynai. Ir dar jis yra ir teksto autorius, todėl visada labai įdomu suprasti, kas yra už teksto. Tai aktoriui atveria dar vieną plotmę kūrybai, fantazijai.
Kuo šis spektaklis išsiskirs dabartiniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare?
Dainius Gavenonis: Turbūt bus ypatingas viskuo: ir dramaturgija, ir vaidmenimis, ir režisūra, ir požiūriu į teatrą. Nieko panašaus dar nebuvo. O ar mums pavyks, premjera parodys.
Aistė Zabotkaitė: Pirmiausia savo forma. Teatras teatre. Spektaklis apie kuriamą spektaklį. Aktoriai, vaidinantys žmones, kurie yra kaip ir jie patys, bet gyvena kitus gyvenimus, tikri, bet kažkokiame meta lygmenyje. Antra – tai yra spektaklis, skirtas būtent teatrui, talpinantis savyje daug Lietuvos teatro ir būtent konkretaus mūsų teatro istorijos. Jame daug dokumentinės medžiagos. O trečia – tai yra kūrinys apie mus. Apie mus plačiąja prasme, ne tik apie teatro bendruomenę, bet apie mūsų gyvenimus, kuriuose iš esmės yra daug teatro.
Juozas Budraitis: Klasikiniame teatre yra žiūrovai, yra artistai. Eidavome klausyti, kaip kalba Stepas Jukna, Henrikas Kurauskas. Žinojome visą spektaklio judėjimo trajektoriją, veiksmo chronologiją... Viskas buvo labai aišku. Dabar teatras yra toks, kad sunku suprasti, kodėl taip viskas pasikeitė. Aktoriai nebekalba be mikrofono. Repetuojant kai kurie taip tyliai, natūraliai šneka, lyg kalbėdami su savimi. Tarytum šnabždėtų. Nesu retrogradas, bet suku suprasti, kur link teatras dabar juda. Ne visai sutinku su žmonėmis, kurie sako, kad dabar teatras blogas. Tikrai taip nėra. Dabar teatre gali jaudinti patys keisčiausi dalykai.
Nelė Savičenko: Spektaklis kalba apie nepaprastai trumpą spektaklių gyvenimo laiką, aktorystės trumpą laiką. Momentinis buvimas, lyg meteoritas, sušvinta ir išnyksta. Jei nepamatei, joks pasakojimas neperteiks įspūdžio. Tai ryškiai juntama režisieriaus surinktoje vaizdo medžiagoje.
Kuo remiatės, kurdami vaidmenis šiame spektaklyje?
Dainius Gavenonis: Kai perskaičiau šitą Kaupinio pjesę, supratau, kad beveik neturiu galimybės nepriimti šito pasiūlymo. Pažiūrėję spektaklį suprasite. O šiaip, visada remiuosi tais pačiais receptoriais – profesine ir asmenine patirtimi.
Juozas Budraitis: Kaip bebūtų, vis tiek savo gyvenimo gabalą susiejau su šiuo spektakliu, kuriame noriu būti. Esu tas senas žmogus, kuriam liepia gulėti ir gulėti. Nors nemėgstu trečiaeilių vaidmenų, bet čia liepia gulėti ir guliu. Be abejo, dabar vyksta seno žmogaus savianalizė – juda tam tikra kryptimi. Pavyzdžiui, aš nustebau gavęs režisieriaus asistentės laišką, kuriame prašoma suderinti ateinančio gruodžio spektaklių datas. Tik nusijuokiau...
Nelė Savičenko: Mano vaidmuo visiškai paremtas dokumentine vaizdo medžiaga. O toliau – jau kaip seksis.
Aistė Zabotkaitė: Nesiremiu niekuo. Remiuosi nebent į save ir partnerius-kūrėjus, į medžiagą, duotas aplinkybes, temas. Fantazuoju medžiagą, stengiuosi ją suprasti ir ieškoti būdų ją įveiksminti, išjausti. Stengiuosi surasti, kas man – Aistei, žmogui – yra svarbu ir surasti erdvės tą pasakyti. Pripildyti spektaklį savo jausmo, savo prasmės. Nes medžiaga tam labai palanki. Ji apie mus. Apie mūsų visų gyvenimus ir laimės paieškas.
Šių veikėjų scenarijus mes visi išgyvename vienaip ar kitaip. Dalyvauju procese ne tik kaip aktorė, kurianti savo vaidmenį. Man svarbu, kaip sukurti šią Karolio parašytą pjesę scenoje. Visi kiekvieną dieną aktyviai dalyvaujame, kurdami paveikslą po paveikslo, jungdami juos kartu. Mano galva, mes labiau kuriame ne vaidmenis, o visi kartu stengiamės papasakoti istoriją.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
