Knygų serijoje „Keliautojai laiku“ pasirodė vokiečių komiksų autoriaus Mawil knyga „Kinderland. Vaikystė Rytų Berlyne“ (vertė Indrė Dalia Klimkaitė, „Aukso žuvys“, 2026). Tai vienas reikšmingiausių pastarųjų dešimtmečių vokiečių grafinių romanų, pasakojantis apie vaikystę Rytų Berlyne 1989 metais, prieš pat Berlyno sienos griūtį, rašoma leidyklos „Aukso žuvys“ pranešime žiniasklaidai.
Mawil (Markusas Witzelas, gim. 1976 m.) – garsus šiuolaikinių Vokietijos komiksų ir grafinių romanų kūrėjas. Gimė ir augo Rytų Berlyne, vėliau šią patirtį sėkmingai pritaikė kūryboje. Mawil išgarsėjo autobiografiškais komiksais, kuriuose kasdieniai, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi įvykiai virsta jautriomis istorijomis apie vaikystę, tapatybę ir socialinę aplinką. Švelnus humoras, empatiškas požiūris į veikėjus ir gebėjimas sudėtingus istorinius kontekstus perteikti per asmeninę patirtį – pagrindiniai Mawil kūrybos bruožai.
Tarptautinį pripažinimą komiksų autoriui pelnė grafinis romanas „Kinderland“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie berniuką Mirko ir jo klasės gyvenimą vėlyvojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR): draugystes, konfliktus, mokyklines taisykles, stalo teniso varžybas ir norą pritapti. Didžioji politika čia lieka fone, tačiau skaitytojas jaučia artėjančius pokyčius, kurie netrukus negrįžtamai pakeis pasaulį. Tai brendimo istorija apie laiką, kuris baigėsi, bet paliko gilų pėdsaką žmonių atmintyje.
Ką tik pasirodęs lietuviškas „Kinderland“ leidimas kviečia skaitytojus pažvelgti į 1989-uosius iš kitos Europos pusės vaiko akimis. Ta proga – interviu su autoriumi.
– „Kinderlandas“ pasakoja apie 1989 metus vaiko akimis. Kodėl Jums buvo svarbu pasirinkti būtent tokią perspektyvą, o ne suaugusiojo žvilgsnį į istorinius įvykius?
– VDR ilgą laiką buvo jautri tema. Aš pats joje gyvenau pirmuosius trylika metų. Kai leidėjas pasiūlė parašyti istoriją apie šį laikotarpį, man tai pasirodė pernelyg didelė ir sunki užduotis. Tuo metu kūriau pasakojimą apie stalo tenisą ir kolega pasiūlė abi temas sujungti. Taip, apsiribodamas anuometine naivia vaiko perspektyva, galėjau imtis šios rimtos temos gana neutraliai.
– Kiek pagrindinis veikėjas Mirkas yra autobiografinis? Ar piešdamas jį grįžote prie konkrečių vaikystės prisiminimų iš Rytų Berlyno?
– Mirkas yra būtent toks naivus vaikas, koks tuomet buvau aš. Jis dar nesupranta visų politinių ir socialinių dalykų. Vaikystėje nepatyriau jokių nuotykių, dažniausiai sėdėdavau namuose ir piešdavau, todėl, kad istorija būtų įdomesnė, Mirkui reikėjo bičiulio – išdaigininko Torsteno. Kadangi neketinau rašyti dar vienos knygos apie savo vaikystę, norėjosi sudėti viską, kas man tuomet atrodė tipiška ir jaudino.
Turiu labai gerą vizualinę atmintį, be to, išliko daug to meto nuotraukų. Buvo įdomu pasižiūrėti, kokie drabužiai ir vardai būdingi mūsų kartai. Nustebino, kad daugelis skaitytojų iš Vakarų Vokietijos sakė, jog socialinis gyvenimas mokyklos kieme buvo visiškai toks pat. Mirko kambarys ir Berlyno sienos griūties scena yra šimtaprocentinė autobiografija – būtent taip mes tai ir išgyvenome.
Visa kita – draugų nuotykių, miesto legendų ir apibendrinimų apie tai, kaip mes anuomet suvokėme dalykus, mišinys. Buvo gana paprasta, nes visi gyvenome tipiniuose daugiabučiuose, lankėme tas pačias mokyklas ir turėjome vienodus žaislus.
– Knygoje didžioji politika lieka fone. Ar manote, kad vaikai politinius pokyčius jaučia kitaip nei suaugusieji?
– Manau, kad vaikams iš esmės nėra labai svarbu, kokioje sistemoje jie auga. Jiems svarbiausia yra suaugusieji ir draugai, atmosfera mokykloje, kiek leidžiama žiūrėti televizoriaus ir kada pagaliau vėl gaus saldumynų. Torsteno personažas įkvėptas mano tuometinio geriausio draugo, kuris šiek tiek geriau suprato, kas vyksta suaugusiųjų pasaulyje, ir per jį kartais galima nujausti, apie ką suaugusieji šnabždasi.
– Lietuvos skaitytojams Rytų Berlyno kasdienybė gali atrodyti ir pažįstama, ir svetima. Kas, Jūsų manymu, buvo universalu visose Rytų bloko šalyse, o kas – specifiškai vokiška?
– Rytų bloko bendras bruožas – visi turėjo vienodai mažai. Egzistavo tam tikras gerovės lygis, tačiau nebuvo taip, kad keli žmonės turėtų gerokai daugiau už kitus, kas dažna šiandien. Reikėjo improvizuoti, o vaikai anksti išmokdavo, kad egzistuoja privati ir vieša nuomonė, kam galima sakyti, ką galvoji, o kam ne.
Rytų Vokietijoje, manau, susiklostė ir specifinė situacija. Pirma, mes galbūt buvome tipiškai vokiški tuo, kad ypač biurokratiškai ir rimtai įgyvendinome tokią politinę sistemą (kaip tai jau buvo nutikę nacizmo laikotarpiu – galbūt kitose šalyse socializmas galėjo būti interpretuojamas šiek tiek laisviau). Antra, šalia mūsų buvo Vakarų Vokietija – kita mūsų šalies versija, su kuria galėjome tiesiogiai lygintis ir matyti kaip siekiamybę labiau nei kitos Rytų Europos šalys.
– Ar buvo dalykų iš vaikystės, kuriuos kurdamas komiksą supratote iš naujo, jau kaip suaugęs žmogus?
– Geras klausimas. Dabar, kai pats turiu vaikų, turbūt galiu geriau suprasti, kaip ir kodėl mano tėvai elgėsi taip, kaip elgėsi. O šiandien, kai kapitalizmas tampa vis mažiau socialus, kai vis mažiau žmonių valdo vis daugiau, kai sprendimai, regis, nuolat priimami ekonomikos, o ne piliečių naudai.
– Kodėl pasirinkote grafinio romano formą papasakoti apie istorinį laikotarpį? Ką komiksas leidžia pasakyti kitaip nei romanas ar memuarai?
– Tiesiog galiu papasakoti šią istoriją tik komikso forma, ką moku šiek tiek geriau nei kiti. Esu didelis kino gerbėjas ir galbūt būčiau norėjęs sukurti filmą, tačiau pagalvojęs apie pinigus ir žmonių skaičių, reikalingą tokiam projektui, džiaugiuosi, kad komiksą sukurti yra gerokai paprasčiau. Čia viską galiu kontroliuoti pats: aktorius, kamerą, režisūrą, scenografiją ir t. t.
– Kaip, Jūsų nuomone, „Kinderland“ skaito jauni žmonės, neturintys asmeninių prisiminimų apie knygoje vaizduojamą gyvenimą?
– Juokinga, bet „Kinderland“ iš pradžių visai nebuvo sumanytas kaip knyga vaikams. Ji turėjo būti skirta mano kartos suaugusiesiems – tarsi prisiminimas: „Ar pameni, kokie juokingi buvo mūsų drabužiai, tas kvailas bilietų aparatas autobuse, kurį buvo galima apgauti, ir mūsų tipiniai posakiai…“ O šiandien ją daugiausia skaito vaikai. Todėl pabaigoje pridėjome ir žodynėlį. Man buvo svarbu pasakoti istoriją sąžiningai, nepadarant mūsų pačių „kietesnių“ nei iš tikrųjų buvome. Panašu, kad tai buvo priimta labai palankiai.
– Ką Jums reiškia, kad ši knyga bus skaitoma Lietuvoje, kuri irgi turi sudėtingą 20 a. istoriją?
– Labai džiaugiuosi, kad „Kinderland“ bus išleistas ir Lietuvoje. Esu ten buvęs keletą kartų ir labai norėčiau atvykti į knygos pristatymą. Vis dar jaučiu ryšį su buvusiomis „broliškomis šalimis“ dėl mūsų bendros praeities.
