2025-aisiais Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių, buvo minima dar viena mūsų šaliai svarbi sukaktis – Žydų mokslinio instituto YIVO šimtmetis. 1925 metais Vilniuje įsteigtas YIVO buvo pirmasis pasaulietinis Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, kuriame buvo renkama ir tyrinėjama medžiaga apie Europos ir pasaulio žydų istoriją ir kultūrą, jidiš kalbą, socialinį ir ekonominį žydų gyvenimą, rašoma bibliotekos atsiųstoje publikacijoje.
2025-aisiais minimas YIVO jubiliejus tapo puikia galimybe prieš aštuonerius metus Nacionalinėje bibliotekoje įkurtam Judaikos tyrimų centrui pasidalyti bibliotekoje saugomo YIVO archyvo tyrimų rezultatais, praplėsti ir pagilinti Lietuvos visuomenės žinias apie instituto veiklą Vilniuje 1925–1941 metais, jo reikšmę mūsų šalies ir pasaulio žydų mokslo ir kultūros istorijai.
Projekto „YIVO šimtmetis: ištakos, kelias, palikimas“ metu, remiantis Nacionalinėje bibliotekoje saugomais YIVO archyvais, buvo atlikti nauji dokumentinio paveldo tyrimai, o jų rezultatai pristatyti dokumentinėje to paties pavadinimo kaip ir pats projektas parodoje. Parodą lydėjo viešų paskaitų, kurias skaitė pasaulyje žinomi žydų kultūros ir istorijos tyrėjai, ciklas.
Į klausimus apie į pabaigą artėjančius YIVO šimtmečio renginius sutiko atsakyti Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė ir Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.
– Dalis išlikusių YIVO instituto archyvų šiuo metu yra saugoma keliose Lietuvos atminties institucijose: Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Kodėl būtent Lietuvos nacionalinė biblioteka ėmėsi įgyvendinti YIVO šimtmečio renginių programą?
J. Budriūnienė: Viena iš svarbių Nacionalinės bibliotekos veiklos dalių yra valstybei, jos kultūrai, istorijai svarbių datų aktualizavimas. Paprastai tai vykdome, pasitelkdami mūsų bibliotekoje saugomą dokumentinį paveldą, numatydami tas priemones, kurios geriausiai atlieptų visuomenės poreikį. Tai gali būti mokslinės konferencijos, viešos paskaitos, parodos, edukaciniai renginiai, diskusijos, videopasakojimai.
YIVO jubiliejinių metų laukėme, nes Nacionalinė biblioteka saugo itin reikšmingą 1925 metais Vilniuje įkurto žydų mokslo instituto YIVO archyvą, taip pat turime darbuotojus, jau daugelį metų tyrinėjančius archyvą ir žinančius, kokius, dar nesklaidytus jo puslapius atverti, kokias nežinomas istorijas papasakoti. Nors jau ir anksčiau esame rengę parodų, paskaitų, esame publikavę archyvinių šaltinių YIVO tematika, šie jubiliejiniai metai leido mums apmąstyti ir subrandinti naujas idėjas. Mums atrodė svarbu akcentuoti, kad YIVO nebuvo lokali, tik Vilniuje veikusi institucija, o globalus tinklas, jungęs daugelio pasaulio šalių mokslininkus, turėjęs didžiulį būrį rėmėjų. Šių metų YIVO šimtmečio renginių programa leido mums pateikti išsamų YIVO veiklų geografinį žemėlapį, nupiešti Vilnių kaip visų tų veiklų centrinę lokaciją.
– Gal galėtumėte apibendrinti YIVO šimto metų sukakčiai skirtų renginių programą.
J. Budriūnienė: Kadangi YIVO jubiliejui ruošėmės iš anksto, turėjome laiko apgalvoti programą, ieškoti finansavimo. Tiesa, jubiliejiniams metams jau prasidėjus, sulaukėme naujų iniciatyvų, siūlymų, kaip dar galėtume praturtinti programą, taigi, programa pildėsi.
Iš tokių norėčiau paminėti apskritojo stalo diskusiją „Žydų paveldas Lietuvoje: kas mus jungia, o kas skiria?“, kurioje dalyvavo istorikas, Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) Niujorke vykdomasis direktorius prof. Jonathanas Brentas, rašytojas, VšĮ „Litvakų kapinių katalogo MACEVA“ steigėjas Sergejus Kanovičius, Europos ir Lietuvos žydų kultūros istorijos tyrėja, Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, istorikas, Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. dr. Aurimas Švedas, renginį moderavo žymi žurnalistė iš Jungtinės Karalystės Rosie Goldsmith. Šį renginį organizavome kartu su Jungtinės Karalystės ambasada Lietuvoje ir Lietuvos kultūros institutu.
Nepaprastai džiugu, kad į kvietimą dalyvauti akademinio forumo renginiuose atsiliepė mokslininkai iš JAV, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Izraelio, pranešimą apie YIVO padalinį Argentinoje skaitė jo vadovė Silvia Hansman. Taip pat labai svarbu, kad išryškintas ir Vilniuje veikusio YIVO bendradarbiavimo su kitomis Lietuvos institucijomis dėmuo, šia tema paskaitą skaitė Lietuvos istorijos instituto mokslininkė dr. Julijana Andriejauskienė.
Surengėme unikalių, iki tol nerodytų dokumentinių artefaktų parodą, kurios atidarymo renginį praturtino muzikinė programa, parengta remiantis mūsų bibliotekoje saugomais YIVO muzikiniais archyvais, gausiai susirinkusius lankytojus pakvietėme patirti to meto Lietuvos žydų bendruomenės gastronominius skonius, išgirsti apie litvakų maisto kultūros istoriją.
Džiaugiuosi, kad programos renginiai pasiekė didelę tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių auditoriją. Mano kolegė, Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lempertienė sulaukė kvietimų ir su teminėmis paskaitomis apie YIVO dalyvavo renginiuose Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Už organizacinę pusę ir finansinę paramą esame dėkingi Lietuvos Respublikos atstovybėms tose šalyse, taip pat europarlamentaro Liudo Mažylio biurui.
– YIVO šimtmečio minėjimas bibliotekoje buvo pristatytas trimis kryptimis: paroda „YIVO šimtmetis: ištakos, kelias, palikimas“, viešų paskaitų ciklu ir tarptautine konferencija „YIVO Vilniuje ir pasaulyje“. Kaip jos viena kitą papildė, pagilino ir (ar) išplėtė YIVO temų lauką?
Lara Lempertienė: Paroda ne tik atvėrė visuomenei Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomų YIVO dokumentų įvairovę, bet ir praturtino ją rengusius judaikos tyrėjus. Akademinio forumo paskaitos pristatė YIVO istoriją iš kelių šalių mokslininkų perspektyvos, taip pat suteikė galimybę jauniems Lietuvos mokslininkams pristatyti savo tyrimus YIVO tema. Konferencija subūrė tikrą akademinių žydų studijų, konkrečiai – YIVO tyrėjų, žvaigždyną, konferencijų pranešimų pagrindu Nacionalinė biblioteka pasiūlė išleisti straipsnių rinkinį.
– Viešų paskaitų cikle pranešimus įvairiomis temomis skaitė net šeši vietos ir užsienio lektoriai. Kokiais pjūviais lektoriai pažiūrėjo į YIVO istoriją, jo veiklą Vilniuje?
L. Lempertienė: Kelias jų jau aptarė Jolanta Budriūnienė. Tarp paskaitų buvo ir vienas akademinis panelis, kuriame mokslininkai iš Lenkijos Kamilis Kijekas ir Malgorzata Litwinowicz labai įdomiai pristatė YIVO organizuotus žydų jaunimo autobiografijų konkursus ir į juos atsiųstus darbus. Garsūs istorikai Samuelis Kassowas ir Davidas Fishmanas kalbėjo apie Vilniaus YIVO tarpukarį, instituto veiklą Holokausto išvakarėse ir per Holokaustą, o jaunas Jungtinės Karalystės mokslininkas Williamas Pimlottas ir YIVO Argentinoje direktorė Silvia Hansman atskleidė šio instituto filialų ir palaikymo grupių tinklą Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
– Ar projektas pateikė staigmenų, atradimų? Gal – naujų faktų?
L. Lempertienė: Gana nemažai. Studijuojant dokumentus rengiant parodą bei netrukus pasirodysiančią laiškų antologiją, susidėliojo anksčiau gerokai fragmentiškiau įsivaizduota YIVO gyvavimo Vilniuje bei gausių instituto kontaktų mozaika.
– Kokio susidomėjimo sulaukė jau įvykę renginiai?
L. Lempertienė: YIVO šimtmečio svarbą mūsų šaliai pabrėžė Lietuvos Respublikos Seimas, šią datą įtraukęs į 2025 metų minėtinų datų sąrašą. Ši sukaktis buvo minima ir daugelio pasaulio kultūros institucijų. Toks dėmesys YIVO temai padėjo Nacionalinėje bibliotekoje parengti plačią YIVO renginių programą įtraukiant svarbius, noriai bendradarbiauti sutikusius Lietuvos ir užsienio partnerius: YIVO Institute for Jewish Research Niujorke, Fundacion IWO Buenos Airėse, Lietuvos kultūros ir užsienio reikalų ministerijas, Lietuvos ambasadas Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje, Jungtinės Karalystės ambasadą Lietuvoje, Lenkijos institutą Vilniuje, Vilniaus universitetą ir kitus.
J. Budriūnienė: Mūsų projekto tikslas buvo pasiekti kuo didesnę ir įvairesnę auditoriją. Manau, kad mums tai pasisekė. YIVO šimtmečiui skirtą parodą jau aplankė šimtai pavienių asmenų, organizuojamos grupių ekskursijos su kuratore, edukacijos moksleiviams, sulaukėme bičiulių, kolegų iš kitų atminties institucijų, mokslinių konferencijų dalyvių. O juk jubiliejiniai metai dar nepasibaigė – YIVO šimtmečiui skirta paroda bus eksponuojama iki metų pabaigos.
– Projekte dalyvavo nemažas būrys partnerių. Koks buvo jų indėlis į YIVO šimtmečiui skirtų renginių programą?
J. Budriūnienė: Mūsų programa išties buvo turtinga rėmėjų ir partnerių. Džiaugiamės gavę dalinį Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos kultūros ministerijos finansavimą, sulaukėme finansinės paramos iš Jungtinės Karalystės ambasados Lietuvoje, Lenkijos instituto Lietuvoje, mūsų renginių partneriais tapo nuolatinis mūsų bičiulis Žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke, Žydų istorijos institutas Varšuvoje. Gražūs ryšiai užsimezgė ir su YIVO institutu Buenos Airėse, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, bendradarbiavome su Lietuvos kultūros institutu, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Vilniaus miesto savivaldybe. Savo ruožtu, Nacionalinė biblioteka buvo Vilniaus universiteto organizuotos tarptautinės konferencijos „YIVO Vilniuje ir pasaulyje“ partneris.
– Kokią išliekamąją YIVO sukakčiai skirtų renginių vertę matote?
J. Budriūnienė: Galime išskirti keletą dalykų. Pirmiausia, tai informacinės žinios apie YIVO sustiprinimas tose visuomenės grupėse, kuriose Lietuvos žydų kultūrinis paveldas iki šiol buvo mažai pažintas. Kitas aspektas yra išliekantys ženklai. Čia noriu minėti mūsų sėkmingą projektą su „Lietuvos paštu“ ir YIVO metams skirto jubiliejinio pašto ženklo sukūrimą ir išleidimą. Na ir, žinoma, publikacijos bei YIVO temai dedikuotos knygos, kurios yra vertos atskiro paminėjimo.
Šiemet Nacionalinė biblioteka išvertė ir išleido didelio susidomėjimo sulaukusią žinomos JAV istorikės Cecile Kuznitz monografiją „YIVO ir moderniosios žydų kultūros kūrimas“, o šių metų gale pasirodys dar viena knyga – mūsų bibliotekos kolegų lietuvių ir anglų kalbomis parengta YIVO laiškų antologija.
– Ar, pasibaigus projektui, pasikeitė jūsų požiūris į YIVO istoriją Vilniuje? Kokių naujų temų, susijusių su šia organizacija, norėtumėte imtis ateityje?
L. Lempertienė: Aš visiškai „susigyvenau“ su YIVO, pajutau emocinį ryšį su jame dirbusiais žmonėmis. Jaučiu, kad ir pasibaigus jubiliejiniams metams, YIVO tema liks mano ir mano kolegų akiratyje: jau esame suplanavę išleisti išplėstinį parodos „YIVO šimtmetis: ištakos, kelias, palikimas“ katalogą, YIVO globėjo Cemacho Šabado autobiografijos vertimą į lietuvių kalbą, paspartinti mūsų turimų YIVO dokumentų katalogavimą ir jų viešinimą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
