„Tėvas Stanislovas net ir į tuos, kurie atėmė sau gyvybę, žiūrėdavo su labai gilia užuojauta“, – pastebi kino režisierius Audrius Stonys, sykiu prisimenantis 1989-uosius, kai kūrė savo diplominį darbą apie kapucinų vienuolį ir kunigą. Tuo metu kapucinų vienuolis brolis Vincentas Tamošauskas mano, kad lietuvių tauta nėra pakankamai įvertinusi Tėvo Stanislovo (1918–2005) tarnystės.
Tremtis tėvo Stanislovo neišgąsdino
Tėvas Stanislovas, kurio tikrasis vardas yra Algirdas Mykolas Dobrovolskis, gimė 1918 metais Radviliškyje. 1936-aisiais baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją įstojo į Plungės mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną ir po ketverių metų buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Baigęs teologijos studijas Kauno tarpdiacezinėje kunigų seminarijoje 1944-aisiais jis buvo įšventintas į kunigus ir tapo tėvu Stanislovu.
1948-aisiais tėvas Stanislovas apkaltintas antisovietine propaganda, todėl suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti griežto režimo lageryje Intoje. 1956-aisiais paleistas grįžo į Lietuvą, tačiau po metų vėl buvo areštuotas už antivalstybines pažiūras ir įkalintas lageryje Vorkutoje.
Grįžęs į Lietuvą toliau buvo sekamas sovietų saugumo, iškeliamas į mažiausias ir skurdžiausias to meto Lietuvos parapijas. Nuo 1966-ųjų 24 metus tėvas Stanislovas tarnavo Paberžėje, kuri daugeliui tapo dvasiniu prieglobsčiu. Šis kuklus vienuolis tapo moraliniu autoritetu ir dvasiniu ramsčiu ištisoms tautoms, apie jį iki šiol pasakojamos legendos.
Kapucinų vienuolis brolis Vincentas Tamošauskas pasakoja, kad būsimo vienuolio Stanislovo tėvas turėjo gerą darbą ir buvo pasiturintis žmogus. Būsimas dvasininkas gyveno inteligentų šeimoje, bet anksti neteko mamos. Jo tėvas į savo sūnų investavo daug lėšų ir tikėjosi, kad šis paveldės turtą. Visgi A. M. Dobrovolskis įstojo į kapucinų vienuolyną, o dėl šio sprendimo tėvas net uždraudė namuose minėti jo vardą.
Prisimindamas susitikimą su tėvu Stanislovu, kapucinų vienuolis pabrėžia pamatęs šio žmogaus tikrumą.
„Neturtingumas, paprastumas, autentiško buvimo grožis. Nenupudruota, neišdailinta – supratau, kad čia yra kažkas tikro“, – patirtį prisimena brolis V. Tamošauskas.
Kapucinų vienuolis sako, kad tėvas Stanislovas neišsigando sužinojęs, jog jo laukia tremtis į Sibirą. Jo akimis lietuvių tauta nėra pakankamai įvertinusi ir suvokusi šio dvasininko tarnystės indėlio.
Dvasininkas mylėjo atstumtuosius
Kino režisierius Audrius Stonys, 1989-aisiais kūręs savo diplominį filmą apie tėvą Stanislovą, prisimena, kad tuo metu daugelis kalbėjo apie skaudžias tremties į Sibirą patirtis.
„Kas kitas galėtų geriau papasakoti apie tremties košmarus, visus baisumus, kuriuos teko patirti, nei žmogus, kuris du kartus buvo ištremtas, dirbo anglies [šachtose], buvo priverstas vergiškai dirbti anglies šachtose“, – kalba kino režisierius.
A. Stonys neslepia, kad jį patį nustebino, kai pokalbio su dvasininku metu išgirdo, kokius žmones šis sutiko Sibire ir kaip jam buvo gera bendrauti.
Neįsivaizduoju, kaip gali nepasikeisti, susidūręs su tokia begaline šviesa, sklindančia iš to žmogaus.
„Žmogus siunčiamas į anglies šachtas, bet jis pasakojo, koks buvo nuostabus skambėjimas šiose šachtose“, – komentuoja menininkas.
Anot kino režisieriaus, tėvas Stanislovas į gyvenimą žiūrėjo su didžiuliu gailestingumu. Galbūt net ir okupacinės valdžios saugumiečių širdyse, susidūrus su kapucinų vienuoliu, turėjo įvykti svarbus pokytis?
„Neįsivaizduoju, kaip gali nepasikeisti, susidūręs su tokia begaline šviesa, sklindančia iš to žmogaus“, – priduria laidos pašnekovas.
Be to, menininkas pastebi, kad tėvas Stanislovas vienas laikydavo šv. Mišias už pasiklydusius, pamirštus, apleistus ir už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia.
„Žinau, pagal Bažnyčios kanonus, savižudžiai neturėtų būti laidojami bendrose kapinėse, bet tėvas Stanislovas net ir į tuos, kurie atėmė sau gyvybę, žiūrėdavo su labai gilia užuojauta ir bandydavo juos suprasti“, – mintimis dalijasi A. Stonys.
Tapo kapucinų vienuoliu iš noro pakeisti pasaulį
Kėdainių krašto muziejaus darbuotoja Regina Galvanauskienė pasakoja, kad tėvas Stanislovas dar būdamas septynerių įsitikino, kad tik vienuolis gali esmingai pakeisti kito žmogaus gyvenimą.
Anot jos, tėvas Stanislovas turėjo retorikos dovaną bei tikėjo, kad gali padėti žmonėms. „Jis jautė, kad šitą gali duoti žmonėms, kurie karo metais [buvo] pasimetę“, – kalba laidos pašnekovė.
R. Galvanauskienė pasakoja, kad tėvas Stanislovas skatino žmones nepaklusti okupacinei valdžiai, saugoti lietuvybę. Tėvas Stanislovas mokėjo uždegti žmones, kurie gausiai rinkosi į bažnyčias klausyti jo pamokslų. Dėl šios priežasties saugumiečiai susidomėjo dvasininku, kuris, jų akimis, kalbėjo erezijas.
„Galima daug pasakoti, kaip jį visi Sibire mylėjo, kaip jis padėjo tiems, kurie keikiasi, eidavo į pačias sunkiausias vietas, kur kasyklose galėjo užgriūti, kad tik visokiems kriminaliniams nusikaltėliams, kurie paskutiniais žodžiais keikdavosi, būtų lengviau“, – pasakoja Kėdainių krašto muziejaus darbuotoja.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
