Klounas ir pianistas Judas yra pasamdomas sukurti melodiją naujai Izraelio nacionalinei dainai. Tai Izraelio kino kūrėjo, Paryžiuje gyvenančio Nadavo Lapido muzikinė drama „Taip“, kurios pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Tėvynę Izraelį kūrėjas apibūdina kaip jį iš proto varančią, bet intymiais ryšiais su juo susaistytą šalį. Savo kūryboje N. Lapidas tyrinėja šį vidinį susipriešinimą, kurį jaučia kartu mylėdamas ir nekęsdamas gimtinės.
Nors Lietuvoje buvo parodyti visi N. Lapido ilgametražiai filmai, penktasis „Taip“ sulaukė prieštaringų reakcijų. Ypač kritikuotas faktas, kad filmą rėmė „Izraelio kino fondas“.
Į tai reaguodama, Lietuvoje filmą platinanti kino leidybos kompanija „Taip toliau“ atsakė: „<...> finansavimas buvo skirtas prieš 2023 m. spalio 7 d. ir po šių įvykių bei neadekvataus Izraelio valdžios atsako scenarijus buvo perrašytas. Izraelio kino fondo finansavimas sudaro mažą filmo biudžeto dalį, iš esmės tai yra prancūziškas filmas. Jį platina Prancūzijos kompanija „Les films du losagne“, iš kurios ir pirkome filmą platinimui. Tad jokios „Taip toliau“ lėšos nepasiekė Izraelio valstybinių institucijų.
Be to, daugelis Izraelyje nebenorėjo su režisieriumi dirbti ir prisidėti prie tokio kritiško filmo kūrimo. Šiuo konkrečiu atveju mums svarbiau buvo prisidėti prie palaikymo šiam kūrėjui ir jo drąsai nuosekliai (nuo pat pirmųjų filmų) kritikuoti savo šalies vykdomą politiką ir smurtą.“
Mūsų su N. Lapidu pokalbis įvyko jam vos nusileidus Vilniaus oro uoste, dar prieš šią kritikos filmo platinimui Lietuvoje bangą. Interviu metu su N. Lapidu pakalbėjome apie jo ryšį su Lietuva – kino kūrėjo senelis iš tėčio pusės buvo litvakas, – ir meilės-neapykantos santykį su gimtuoju Izraeliu.
– Prieš pokalbį užsiminėte, kad tai pirmasis jūsų vizitas Lietuvoje, be to, kartu atvyksta ir jūsų tėvas. Kokie jūsų planai, kol būsite čia kartu?
– Mano senelis – mano tėvo tėvas – gimė Vilniuje. Jis čia mokėsi. Kai jis ir jo brolis buvo dar labai jauni, maždaug trečiojo dešimtmečio pabaigoje ar ketvirtojo pradžioje, jie emigravo į Izraelį. Likusi šeima pasiliko ir buvo nužudyta per Holokaustą.
Nuo vaikystės augau klausydamas pasakojimų apie senelį, o vėliau ir apie tėvą, apie šį lietuvišką paveldą – daugiausia mane lydėjo pasakojimai apie Vilnių, trumpi vietų ir akimirkų aprašymai. Bet čia niekada nebuvau. Kartą buvau pakviestas atvykti, bet tą žiemą Europa buvo užšalusi – temperatūra siekė -30 °C – todėl kelionė neįvyko.
Tai mano pirmas kartas čia. Tėvas taip pat atvyksta. Bandysime ieškoti praeities – prarastos praeities – rasti tai, kas dar liko.
– Kaip tą darysite? Ar turite planą?
– Tėvas žino daugiau nei aš. Jis pasiruošė – žino, kur gimė jo tėvas, kur buvo namas, viską. Manau, tiesiog vaikščiosime ir žiūrėsime. Bandysime istorijas susieti su tikros vietos vaizdais. Tai bus jaudinantis patyrimas.
– Lietuvos santykis su žydų istorija, Izraeliu ir antisemitizmu yra sudėtingas. Koks jūsų požiūris į šiuolaikinę Lietuvą ir jos ryšį su visu tuo?
– Žinau neaiškią Lietuvos praeitį ir skausmingą žydų istoriją. Daug apie tai girdėjau. Kaip sakiau, visa mano senelio šeima, išskyrus jį ir jo jaunesnįjį brolį, nužudyta čia.
Mano teta – tėčio sesuo – rado laiškus, kuriuos senelis rašė savo seseriai, likusiai ir galiausiai nužudytai Vilniuje. Šie laiškai neįtikėtini: poetiški, bet konkretūs trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vilniaus kasdienio gyvenimo aprašymai. Juos skaitydamas pamažu matai, kaip gimsta fašistinis monstras, kol praryja ją ir visą šeimą.
Taip, girdėjau daug baisių istorijų. Ir žinau, kad Vilnius buvo didžiulis žydiškosios minties centras, svarbus intelektualinis centras – ir visa tai buvo sunaikinta.
Lietuvos santykiai su Izraeliu šiandien... Sąžiningai sakau, negaliu įsivaizduoti, kad jie būtų sudėtingesni nei mano paties santykiai su Izraeliu. Nesiruošiu čia sėdėti ir ginti Izraelį. Dėl savo filmų nuolat keliauju, ir visur – ypač Europoje – žmonės nori kalbėti apie Izraelį, antisemitizmą, nacių palikimą. Vokietijoje vyksiančiame susitikime kalbėsime apie tai, kaip šalis sprendžia šias problemas.
Ten pasakysiu tai, kas, tikiu, galioja ir Lietuvai: jei kas nors užsienyje rūpinasi Izraeliu arba jaučia kaltę dėl istorijos, išreikšti tai galima neremiant Izraelio Vyriausybės šiandien daromų nusikaltimų. Šaliai nepadėsi suteikdamas jai nebaudžiamumą.
Tai kaip draugystė. Jei turi alkoholiką draugą, jam nepadėsi kasdien siųsdamas viskio. Jam padėsite, jei pastatysite veidrodį priešais jo veidą. Net, o galbūt ypač, kai tiesa nemaloni.
Tiksliai nežinau, kokius santykius su Izraeliu šiandien puoselėja Lietuva. Bet geriausias būdas rūpintis Izraeliu – būti su juo žiauriai atviram. Mano nuomone, mano šalis vis labiau praranda moralę ir žmogiškumą.
– Šis meilės ir neapykantos Izraeliui santykis stipriai jaučiamas jūsų filmuose. Ar taip rodote meilę tėvynei – būdamas sąžiningas ir kritiškas tuo pat metu?
– Taip, sąžiningumas yra vienas iš elementų.
Kalbant nuoširdžiai, viena priežasčių, kodėl dabar gyvenu Paryžiuje, yra ta, kad Izraelis mane tiesiogine prasme varė iš proto. Išvažiavau prieš ketverius metus. Kartais galvoju apie Irano kino kūrėjus. Jiems režimas yra priešas. Vieną dieną jis žlugs, žmonės atgaus laisvę. Izraelio kino kūrėjams viskas sudėtingiau. Problema – ne tik Vyriausybė, ne tik Netanyahu, ne tik armija. Kažkas negerai kolektyvinėje Izraelio sieloje.
Tautos pereina šiuos istorinius etapus, Izraelis dabar tokiame etape. Mano filmai bando įsigilinti į tą kolektyvinę sielą. Jie labai politiški ir kartu visiškai nepolitiški. Bučinys ryte, pusryčiai, šokiai, meilės žaidimai, išvykos į paplūdimį – visa tai gali būti labai politiška. Žmonės apie politiką kalba pačiais intymiausiais būdais.
Mano filmuose viskas susipynę: chaosas, spalvos, muzika, intymumas, nes, mano nuomone, tiesa yra visur. Ir taip, juose galite pajusti mano verdančią sielą. Kai galvoju apie Izraelį, jaučiu didžiulį atstūmimą ir... ne meilę, bet intymumą.
– O kuo intymumas skiriasi nuo meilės?
– Net nesu tikras, ar mums reikia mylėti šalis. Turėtume mylėti žmones, jei norime. Šalys nėra meilės objektas. Ar myliu Izraelį? Nežinau. Bet Tel Avive, kur užaugau, yra kampelių, kuriuos dievinu, nes ten patyriau gražių dalykų. Gal tai meilė, gal tai tiesiog gilus pažinimas.
Kai esu Izraelyje, jaučiu nepaprastą artumą – tai, ko niekur kitur nejaučiu. O kai vieta, kuri tave pripildo artumu, yra ir vieta, kuri tave varo iš proto... Na, tada kuri tokius filmus kaip mano.
– Kai būnate Paryžiuje ar kur nors kitur užsienyje, ar dėl šių sudėtingų santykių slopinate izraelietišką tapatybę?
– Žinoma. Paradoksalu, bet niekada nesijaučiau toks izraelietis kaip Paryžiuje. Izraelyje visi aplink tave tokie patys kaip tu, todėl to nepastebi. Užsienyje izraelietiškumas staiga išsiveržia – per tavo kalbą, elgesį, išsilavinimą.
Kartais jaučiuosi kaip Rozmari filme „Rozmari kūdikis“: demonas yra mano viduje. Izraelietiška siela nėra tik demonas, bet ją visada nešiojiesi su savimi. Jei maniau, kad skrydis į Paryžių padės man nuo to pabėgti, klydau.
Izraelis yra ypatingas atvejis: idėja, tapusi valstybe. Tai primena komunizmo ideologiją: pirmiausia buvo teorija, tada aplink ją susiformavo valstybė. Ketinimai buvo puikūs, bet rezultatas tragiškas.
Ten pasakysiu tai, kas, tikiu, galioja ir Lietuvai: jei kas nors užsienyje rūpinasi Izraeliu arba jaučia kaltę dėl istorijos, išreikšti tai galima neremiant Izraelio Vyriausybės šiandien daromų nusikaltimų.
15 metų keliauju su savo filmais po pasaulį ir per šį laiką supratau, kad tai nėra filmai apie Izraelį. Izraelį pasirinkau kaip langą, mano filmai yra intymumo ir neapykantos šokis, jie yra apie pasaulį – apie žmones, kurie bando suprasti, kas jie yra už savo tautybės ribų, bando ką nors sulaužyti, kad kitas galėtų atgimti.
Filme „Taip“ matome visuomenės vulgarumą, kvailumą, pinigų ir galios garbinimą – tai pasaulis, kur švelnumui ir menui nėra vietos. Manau, tai apibūdina 90 proc. šiandieninio pasaulio, galbūt net Lietuvą. Visuomenė, kurioje jautrios sielos traiškomos, kurioje menininkas nebėra mitologinė ar seksuali figūra, o tiesiog stengiasi rasti sau vietą.
– Sakėte, kad jūsų filmai itin politiški ir drauge visai nepolitiški. Esat kritikavęs kai kuriuos Holivudo filmus už tai, kad jie politines problemas, skaudžius istorinius įvykius vaizduoja per atstumą ir estetizuoja. Kokia jūsų pozicija dėl skausmingų ar istorinių temų depolitizavimo ir tų istorijų pavertimo patrauklesnėmis platesnei auditorijai?
– Klasikinis politinis kinas, rimti europiniai filmai, kurie politines temas vysto su didžiule rimtimi, bandydami ugdyti sąmoningumą, man nuobodūs. Mano filmai su tuo neturi nieko bendra. Jie laukiniai, nesuvaldyti. Pusę laiko žmonės dainuoja ir šoka su ekstravagantiškais kostiumais. Mano filmų herojai yra pankai.
Per daug myliu kiną, kad jį susiaurinčiau iki politinio įrankio. Kai apsižvalgau aplink, visur jaučiu chaosą, triukšmą. Man nepatinka filmai, kurie slepia tą chaosą, kurie žmogui siūlo ramybę, saugumą ir atsipalaidavimą, kai pasaulis dega. Jie rodo tai, kas 20 000 km nutolę nuo realaus pasaulio. Žaviuosi menininkais, kurie, pamatę ugnį, į ją šoka. Manau, daugelyje šiandienos filmų trūksta tiesos.
– Kurdamas šį filmą, buvote boikotuojamas, kai kurie Izraelio aktoriai ir filmavimo komanda atsisakė su jumis dirbti, kaltino, kad esate pernelyg nepatriotiškas. Ar randate bendraminčių menininkų, palaikančių jus? Nes atrodo, kad Izraelio kino arenoje esate gana vienišas.
– Būti vienišam – gana gera būsena menininkui. Nenoriu priklausyti jokiai stovyklai. Nenoriu kurti „kairiojo sparno filmų“, net jei asmeniškai esu kairiųjų pažiūrų. Jei mano filmas kada nors būtų rodomas partijos, už kurią balsuoju, politiniame mitinge, tai man reikštų pralaimėjimą.
Filmą „Taip“ kurti buvo beveik neįmanoma. Filmavome karo sąlygomis – krito bombos, sprogo raketos. Vienu metu keliavome Gazos link, kuo arčiau priartėjome, tuo garsiau sprogo bombos, tuo tamsesnius dūmus matėme. Filmas tapo dar aktualesnis, bet dar sunkiau įgyvendinamas.
Technikai ir aktoriai atsisakė kurti šį filmą. Kai kurie priešinosi jo atsiradimui, o daugelis tiesiog bijojo. Autoritarėjančioje valdžioje žmonės tampa atsargūs. Telefone vis dar turiu žinutę iš žymaus aktoriaus, kuris rašė: „Jau daug metų svajoju dirbti su tavimi. Ar galėtum pagalvoti apie šio filmo kūrimą po dešimties metų?“
Tačiau tie, kurie dirbo prie šio filmo, sukūrė kai ką nepaprasto – tai, kas pranoksta kiną. Kai vyksta katastrofa, kai įvyksta baisiausia nelaimė mūsų ir Palestinos istorijoje, jei atsisakome kurti, kokia tada kino prasmė? Kai stovėjome ant kalvos, iš kurios matėsi deganti Gaza, ore tvyrojo sunkiai apibūdinamas jausmas.
– Ar aktoriai, kurie sutiko dirbti su jumis, susidūrė su skaudžiomis pasekmėmis?
– Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius buvo suimtas prieš daugiau nei mėnesį. Ketvirtą valandą ryto trys detektyvai atvyko į jo namus, išvežė į policijos nuovadą, konfiskavo telefoną ir kompiuterį. Oficiali priežastis buvo jo „Facebooke“ paskelbtas eilėraštis, kuris tariamai „skatina terorizmą“. Tikrai absurdiška. Tai įvyko Izraelyje vykusios kino apdovanojimų ceremonijos naktį.
Po šių įvykių supratau, kad drąsių žmonių vis dar yra, bet drąsa tapo rečiausia savybe pasaulyje.
– Galiausiai, man įstrigo viena filme nuskambėjusi mintis: „Niekas nesupranta, ką reiškia būti izraeliečiu.“ Ar sutinkate su tuo?
– Tai sudėtingas klausimas, bet taip, sutinku. Užaugome labai keistai, specifiškai – su istorija, baime, kariuomene. Vaikystėje svajojau apie nuotykius kariuomenėje. Valstybė tave taip auklėja. Kai mane paėmė į kariuomenę, man buvo 18 metų, norėjau būti herojus, kaubojus, Johnas Wayne’as.
Užaugi su visa ta sumaištimi galvoje: pavojumi, vyriškumu, nuotykių troškimu. Bet tai nėra pasiteisinimas tam, ką darome šiandien, tikrai ne. Bet toks auklėjimas šiek tiek paaiškina šiandieninę Izraelio visuomenę. Todėl negalima asmeninės tragedijos paversti kitų žmonių, tautų tragedija.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
