„Labai svarbu, kad ugdytum savyje pagarbą kitam, meilę kitam, artimo meilę“, – yra sakiusi literatūrologė, teatrologė, žmogaus teisių aktyvistė, viešoji intelektualė Irena Veisaitė (1928–2020).
Kaune gimusi moteris nacių okupacijos metais neteko abiejų tėvų. Vėliau kalėjo Kauno gete, iš kurio paauglei pavyko pabėgti. I. Veisaitė visą gyvenimą paskyrė atsakomybės ir tolerancijos idėjų sklaidai, skatino dialogą tarp skirtingų kultūrų bei puoselėjo jų bendrystę.
Skleidė meilę, o ne pyktį
Iš Kauno geto pabėgusiai I. Veisaitei laikiną prieglobstį suteikė lietuvių šeima. Baigusi germanistiką Maskvoje, I. Veisaitė grįžo į Lietuvą, kur dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, o po Nepriklausomybės atkūrimo siekė stiprinti pilietinę visuomenę, drauge su bendraminčiais įsteigė „Atviros Lietuvos“ fondą.
LRT PLIUS laidoje „Legendos. Šiandien ir visados“ I. Veisaitė pasakojo niekuomet nenorėjusi keršyti jai blogą padariusiems žmonėms, nes kerštas tik daugina blogį.
„Tu eini tuo keliu, kuriuo ėjo tas žmogus, kuris suklydo savo gyvenimo kelyje. Man atrodo, kad tai eina gal iš meilės žmonėms, gal iš supratimo, kažkokių vertybių, (...) bet aš niekada nejutau net mažiausio poreikio kam nors keršyti. Man atrodo, kad, jeigu galima ką nors padaryti, tai tik per meilę, ne per pyktį“, – kalbėjo literatūrologė.
I. Veisaitė prisiminė, kad, kai gyveno Kauno gete, ją susirado Juozo Strimaičio ir Onutės Bagdonavičiūtės-Strimaitienės šeima. Tada iš Kauno geto I. Veisaitę nuvežė į Vilnių pas O. Bagdonavičiūtės-Strimaitienės brolį chirurgą Praną Bagdonavičių.
„Pagyvenau kelis mėnesius, paskui ten pasidarė pavojinga. Tada man surado vietą, nes mane visą laiką Strimaičiai globojo, pas tokią pulkininko žmoną ponią Mariją Meškauskienę. Paskui Strimaičių šeima, matyt, pakalbėjo su amžinatilsį ponia Ladigiene ir ji sutiko mane priglausti“, – sakė I. Veisaitė.
Ji pasakojo, kad nuo pat pirmos dienos pasijuto turinti motiną.
Man atrodo, kad, jeigu galima ką nors padaryti, tai tik per meilę, ne per pyktį.
I. Veisaitė
„Jau pirmą vakarą man mamytė įdėjo truputį daugiau skrylių nei savo vaikams. Tai aš vos neapsiverkiau prie stalo, todėl, kad nebuvau prie to pratusi. Paskui man parodė vietą, tam tamsiam kambarėly, kur anksčiau miegojo jos sūnus Linas, ir aš atsiguliau, ir mamytė visus vaikus pabučiavo. Marytė su Jone kitam kambary miegojo, ir atėjo manęs pabučiuoti. Tai man buvo visiškas šokas, aš pradėjau baisiai verkti. Mamytė klausia: kodėl aš verkiu, kas nors ne taip? O man labai baisu, kai, nežinai už ką, tu lyg ir pasidarai kažkokia raupsuotoji. Man net buvo keista, kaip buvo galima mane pabučiuoti“, – pasakojo moteris.
„Aš tikėjau, kad galima pakeist pasaulį“
I. Veisaitė teigė turėjusi daugybę progų emigruoti, bet moteris jautė, kad turi gyventi gimtinėje. Ji tikėjo, kad Lietuvoje gimė neatsitiktinai.
„Reiškia, aš turiu būt šitoj žemėj, aš jaučiu jos trauką. Ir aš myliu tuos žmones, su kuriais gyvenu. Aš labai dažnai pagalvoju, juk, jeigu aš būčiau daktarė arba inžinierė, tai man būtų vis tiek, ar aš statau Afrikoj, ar Amerikoj, ar Lietuvoj. Aš esu kultūros žmogus, jeigu būčiau inžinierė ar gydytoja, būtų ne vis tiek. Man norisi kalbėti su savo žmonėmis“, – kalbėjo literatūrologė.
Taip pat intelektualė pabrėžė lietuvių ir žydų santykių svarbą.
„Man labai rūpėjo, kad žydai, pavyzdžiui, neužsikrėstų neapykanta, todėl, kad, jeigu mes neapkęsime, reiškia, mes paklusom Hitleriui ir Stalinui. Jeigu neapykanta gimdo neapykantą, kerštas gimdo kerštą, nebus niekad galo kraujo praliejimui“, – mintimis dalijosi moteris.
I. Veisaitės akimis, pasaulis nėra tik geras ar blogas – jame yra visko, o taip pat pats gėris ir blogis yra pačiame žmoguje.
„Labai svarbu, kad ugdytum savyje pagarbą kitam, meilę kitam, artimo meilę. Visa tai, kas pasakyta Dešimties Dievo įsakymų. Ir tai, ką sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Visa tai man skiepijo jau mano tėvai – visada sakydavo: „Tu turi gerbt kiekvieną žmogų. Tu turi rasti bendrą kalbą su kiekvienu žmogum. Tu neturi galvot, kad visi turi būt kaip tu.“ Taip pat man įdiegė tokį tiesos troškimą“, – teigė I. Veisaitė.
Anot jos, blogą darantys žmonės kartais galvoja, kad šie daro gerą.
„Aš tikėjau, kad galima pakeisti pasaulį, tikrai tikėjau. Norėjau likt gyva tam, kad pasakyčiau pasauliui, kas čia įvyko. Aš tikėjau, kad tai niekad nepasikartos, kad tai yra kažkas nežmoniško. Yra tos blogio šaknys žmoguje: valdžios troškimas, ambicijos, pagrindinių vertybių nesilaikymas. Pagrindinių vertybių, kuriom žmogus turi vadovautis gyvenime“, – mintimis dalijosi intelektualė.
Nutraukė dėstymą ir atsidėjo „Atviros Lietuvos“ fondui
Kultūros istorikas, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Aurimas Švedas teigia, kad I. Veisaitės tėvai – Izidorius ir Sofija – priklausė Kauno miesto visuomenės elitui.
Aš tikėjau, kad galima pakeisti pasaulį, tikrai tikėjau.
I. Veisaitė
„Izidorius buvo verslininkas, o jo išrinktoji buvo moteris, apie kurią Irena visada atsiliepdavo tiek su didžiule šiluma, tiek jai būdavo svarbu pabrėžti, piešiant mamos portretą, jos išsilavinimą, jos platų akiratį, jos susidomėjimą psichoanalize, jos norą vykti į įvairius Europos universitetus klausyti ją dominančių profesorių paskaitų“, – pasakoja A. Švedas.
Kultūros istorikas pastebi, kad, nors I. Veisaitės tėvas buvo turtingas, bet nusprendė leisti dukrą į mokyklą, kurioje mokėsi ir pasiturinčių žmonių, ir proletarų vaikai. I. Veisaitė, kaip sako A. Švedas, šį tėčio sprendimą visuomet prisimindavo su dėkingumu.
„Taip ji pamatė gyvenimo įvairovę, labai daugiaveidį Kauną ir suprato, kad ne visi vaikai gimsta su sidabro šaukštu burnoje. Jos labai greitai laukė didžiuliai išbandymai – 1941-ieji, Antrasis pasaulinis karas, naciai okupuoja Lietuvą ir Irenos mama nužudoma“, – pasakoja mokslininkas.
A. Švedas sako, kad, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, I. Veisaitė aktyviai prisidėjo prie „Atviros Lietuvos“ fondo įkūrimo. Anot istoriko, iki 1996-ųjų I. Veisaitė dėstė universitete, bet galop nusprendė visas jėgas paskirti „Atviros Lietuvos“ fondo vadovavimui.
Istorikas svarsto, kad I. Veisaitės antra santuoka byloja drąsų žingsnį skirtis bei sukurti kitą šeimą.
„Žinoma, ji sumokėjo didžiulę kainą, nes jos dukra išvyko. Irena visą laiką jautė ilgesį ir širdgėlą dėl to, kad ją ir jos dukrą atskyrė geležinė siena, geležinė uždanga. Tai visiškai ne metafora – ji išsiskyrė su dukra, nežinodama, ar kada nors dar pasimatys. Ir, žinoma, Irena ir Alina nutolo viena nuo kitos“, – sako kultūros istorikas.
Jis teigia, kad gražiausias šios širdgėlos ir liūdesio apibūdinimas yra I. Veisaitės dukrai skirtas kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys, kuriuo menininkas bandė paguosti dukros besiilginčią mamą.
Veisaitė užtarė ją išdavusį studentą
OKT ryšiams su užsieniu vadybininkė Audra Žukaitytė atkreipia dėmesį, jog I. Veisaitė visada sakydavo, kad ši neatsimena nė vieno blogo žmogaus veido, bet prisimena kiekvieną gerą žmogaus veidą.
„Ji irgi kartodavo, kad nužudyti šimto žmonių užtenka vieno žmogaus su automatu ar šautuvu, o išgelbėti vieną gyvybę kartais prireikia ir šimto žmonių. Ir ji labai vertino šitą dalyką. Jai buvo labai svarbu, kad atsirastų Vilniuje žydų gelbėtojų paminklas – iki šiol jo nėra, labai tikiuosi, kad kada nors jis atsiras“, – kalba A. Žukaitytė.
Ji sako, kad I. Veisaitė per savo gyvenimą patyrė ir itin skaudžių išdavysčių.
„Per savo 40 metų prisimenu turbūt dvi [išdavystes]. Viena jai buvo ypač skaudi. Tai buvo jos studentas, kuris turbūt buvo sukurstytas instituto valdžios, kuri labai nemėgo Irenos, juk ji buvo labai nesovietinis žmogus, labai skyrėsi, studentai ją labai mylėjo“, – pasakoja buvusi I. Veisaitės studentė.
Jai buvo labai svarbu, kad atsirastų Vilniuje žydų gelbėtojų paminklas – iki šiol jo nėra, labai tikiuosi, kad kada nors jis atsiras.
A. Žukaitytė.
Anot A. Žukaitytės, tąsyk I. Veisaitė buvo viešai apkaltinta, kad per mažai dėmesio skiria lietuvių dramaturgams ir lietuvių teatrui.
„Tada susirinko visi esami studentai, buvę studentai, ir nepavyko Irenos nei išmesti, nei jai pakenkti. Bet kas man įstrigo – ji prašė visų neminėti šito žmogaus vardo, ji sakė: „Jis yra jaunas žmogus, ir gal jis supras, kad jis buvo tiesiog panaudotas. Gal supras, kad pasielgė netinkamai. Nepasmerkim jo, neminėkim jo vardo viešai“, – pasakoja laidos pašnekovė.
Teatro režisierius Gintaras Varnas sako prisimenantis I. Veisaitę kaip vieną iš kelių dėstytojų, kurie tarsi „įspaudė įspaudą“.
„Jos paskaitos buvo gilios, įdomios, ji mėgino išaiškinti tiem jauniem žmonėm, kurie tuo metu turbūt galvojo apie kažkokius mitingus, kas yra „Faustas“, kas yra „Hamletas“. Kodėl taip yra ir taip toliau. Visus šituos klasikinės literatūros pamatus padėjo. Dabar to jau nebėra ir to kurso niekas nebedėsto – mes buvome pirmieji ir paskutiniai“, – prisimena menininkas.
Režisieriaus akimis, „Atviros Lietuvos“ fondas turėjo didžiulę reikšmę Lietuvos kultūrai, menui, edukacijai, studentijai, o ypač vertimų programai – „Atviros Lietuvos“ knyga.
„Jie vertė visa tai, ko sovietmečiu nevertė, negalėjo versti, neleido. Žodžiu, filosofijos, sociologijos, politikos – to lauko svarbiausių knygų. Ir tai yra daugiausia jos nuopelnas“, – pabrėžia G. Varnas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
