Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja dr. Kristina Luna Dolinina – ne tik mokslininkė, bet ir profesionali šokėja, gyvenanti tarp Lietuvos ir Indijos. LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“ – pokalbis apie naujausią jos šokio performansą „fragments“. Pašnekovę kalbina Donatas Šukelis.
– Spalio 22 dieną Vilniaus universiteto Teatro salėje pristatėte naujausią projektą „fragments“. Tai – meninis performansas ir mokslinis tyrimas apie kūno atmintį, priklausymą ir praradimus. Koks tai projektas?
– Įvyko savotiškas eksperimentas – į akademinę universiteto erdvę atkeliavo šokio projektas. Man šių dviejų, indų požiūriu, visai neskirtingų, bet mūsų požiūriu labai skirtingų, dalykų sujungimas yra labai svarbus. Įvyko šokio projektas ir diskusija, kurios metu buvo aptarti probleminiai pjūviai. Apie šį šokį skirtingose Indijos bendruomenėse išeivijoje atlikau lauko tyrimą. Visa informacija, kurią Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Pietų Afrikoje gavau pokalbiuose su šokėjais ir kitais tyrėjais, gražiai įsiliejo į šokio projektą.
Man tai – labai svarbus projektas. Pati būdama Indijos klasikinio meno atlikėja, gyvendama tarp Lietuvos ir Indijos savo įkūnyta patirtimi dažnai jaučiu tuos fragmentus, kultūrinius pluoštus, kurie tarsi susipina, kartais konfliktuoja, kartais gražiai susigyvena, kartais kelia klausimų.
– Tai buvo mokslinis tyrimas, tapęs performansu. Kaip į vieną kūrinį sujungėte mokslą ir meną?
– Visas šokio projekto konceptualizavimas buvo pagrįstas mano pačios ilgamete praktika, doktorantūros tyrimu, podoktorantūros tyrimu skirtingose pasaulio lokacijose. Pavyzdžiui, miesto garsuose girdimi žodžiai buvo iš pokalbių su šokėjais. Tai – jų išsakytos mintys apie pasimetimą, namų neradimą, kūno susvetimėjimą, vienišumą, neatitikimą tarp tradicijos ir šiuolaikinio gyvenimo lūkesčių. Visa tai atsispindėjo šokyje, muzikoje, judesio kalboje. Buvo pabandyta atskleisti tą ganėtinai sudėtingą klasikinio meno išgyvenimą skirtingose erdvėse.
– Ar tiesa, kad indiški šokiai kiekvienu judesiu gali pasakoti istoriją, kad kiekvienas judesys yra simbolis?
– Taip. Iš tiesų, visi Pietų Azijos menai turi labai stiprų naratyvinį elementą, istorijos pasakojimas visuomet yra pirmoje vietoje. Emocija, kurią išgyvena atlikėjas ir atitinkamai žiūrovas, yra pasiekiama skirtingais lygmenimis: per muziką, vaizdą, makiažą, apsirengimą, judesį, žodžius. Yra skirtingi perteikimo lygiai, kurie padeda formuoti visą istoriją. Be abejo, tame yra labai konkretūs elementai, pavyzdžiui, gestai – tai, ką mes vadiname hasta mudra. Vienu delnu galime parodyti daug skirtingų dalykų, o kai prasideda gestų amplitudė, galima papasakoti visas istorijas. Yra kanonas, kurį turi išmokti, bet toliau – meninė interpretacija. Šita gestų kalba, kaip ir meninė kalba, yra ganėtinai universali. Ji gimė žmoguje, ji yra suprantama žmogui.
– Kaip jūs susidomėjote šitais šokiais ir kaip prasidėjo jūsų kelias?
– Visiškai atsitiktinai. Sakyčiau, kad tai yra likimas. Niekada negalvojau, kad būsiu Indijoje ir kad šoksiu šituos šokius. Visą laiką domėjausi teatru. Man patiko šokti, bet tuo metu Lietuvoje neradau kažko, kas tiktų mano kūnui ar mano charakteriui. Studijavau kalbą ir visai netyčia pradėjau studijuoti hindi kalbą. Gavusi stipendiją nuvažiavau į Centrinį hindi kalbos institutą Agroje. Po kelerių metų gavau stipendiją studijuoti magistro laipsnį „Jawaharlal Nehru“ universitete, Delyje. Tuo metu jau žinojau, kas yra tie šokiai. Matyt, mano pasąmonėje visi veiksmai, net kalbos ir literatūros studijos buvo tarsi stumiamos noro pažinti šokį. Kai atvykau į Delį, jau žinojau, ką noriu daryti. Susiradau mokytoją, pradėjau studijuoti vieną stilių, įstojau į institutą, kur pradėjau studijuoti kitą stilių. Nuo tada prasidėjo mano kelionė šokio pasaulyje.
– Žinau, kad Vilniaus universitete dėstote hindi kalbą ir literatūrą. Ar tarp jūsų studentų yra žmonių, kurie taip pat atsitiktinai pradėjo studijuoti, kaip ir jūs?
– Aš manau, kad yra. Kažkas ateina tikrai žinodamas, kad nori, kažkas juos traukia. Yra žmonių, kurie patenka atsitiktinai, kuriems buvo įdomu pabandyti indologiją ar Pietų Azijos studijas, bet jie lieka, nes patinka. Labai geros studijos.
– O jus iš karto sužavėjo hindi kalba, kai jos pradėjote mokytis?
– Taip, man kalba patiko. Patiko jos skambėjimas, ji nėra labai sudėtinga. Galbūt reikia šiek tiek palaužyti rankas ir kojas, kol išmoksti raštą, nes jis nėra mums įprastas. Pati kalba yra skambi, labai daug kultūrinio sluoksnio, daug žodyno. Man kalba labai daug kuo padėjo: suprasti žmones, susidraugauti su žmonėmis, suprasti ir pažinti šokį. Juolab kad šokis turi tą turinį, kuris labai susijęs su sanskrito ir šiuolaikine hindi literatūra. Kalba – tiltas į kultūrą.
– Ar tiesa, kad lietuvių ir indų kalba turi panašumų? Ar buvo lengva ją mokytis?
– Išties, kai kurie žodžiai turi visiškai vienodas indoeuropiečių šaknis. Taip išėjo, kad lietuvių kalboje jų yra begalė. Be to, lietuvių kalbos fonetinis skambesys, švelnumas priartina mus prie sanskrito.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
