Pirmadienio vakarą į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą plūdo garbingų svečių minia. Čia įvyko režisierės Giedrės Žickytės filmo „Irena“ premjera apie iškilią ir nepamirštamą Irenos Veisaitės asmenybę.
Tie, kas pažinojo I. Veisaitę, jos šviesą linki patirti kiekvienam.
„Su Irena vis matydavomės įvairiuose renginiuose, o man bekuriant filmą apie Romainą Gary paaiškėjo, kad ji gyvena tame name, kur gyveno jis. Tad Irena pasikvietė mane į svečius. Kiek bendrų temų atradome! Ji visus pažinojo ir apie visus turėjo nuomonę – išimtinai gerą. O jei apie ką nors turėdavo prastesnę, ją tiesiog nutylėdavo. Buvau nustebinta, kiek žmonių jai skambina telefonu, kaip visi veržiasi užsukti į svečius – visi būrėsi aplink ją ir pas ją, – prisimena Edita Mildažytė. – Jei reikėtų apie Ireną pasakyti tik vieną žodį, tai – „šviesa“. Ištari „Irena“ ir nušvinta. Tai buvo žmogus – šviesa.“
„Jautei, kad jai rūpi“
Aktorė Aldona Vilutytė, viename interviu perskaičiusi, kad I. Veisaitė jau prastai mato ir nebegali skaityti, pasisiūlė jai skaityti. „Mes susitikdavome jos namuose, gerdavome arbatą, ir aš jai skaitydavau. Tarp skaitymų kalbėdavomės ir viską aptarinėdavome, kartais atrodydavo, kad ji ir jos namai yra centras visko, kas vyksta tą dieną. Skambindavo daug žmonių, ji sekė naujienas, jai rūpėjo daug dalykų – ji aistringai ir smalsiai gyveno dabartimi ir buvo reikalinga.“
„Irena užpildė manyje kažkokią tuštumą, atrodė, kad pagaliau įvyko tai, ko trūko, ko labai laukiau, – prisimena A. Vilutytė. – Ji turėjo didžiulę dovaną – su ja būdamas jautei, kad jai rūpi, esi svarbus, kad ji tikrai domisi ir klauso tavęs. Gavau iš Irenos, kiek spėjau ir kiek mokėjau priimti. Mokiausi iš jos nelikti abejinga, turėti savo nuomonę bei poziciją, būti atsakinga ir nebijoti. Turiu daug žymiai jaunesnių už save draugų, studentų, daugelis jų irgi tapo mano draugais. Norėčiau, kad taip, kaip aš jaučiausi šalia Irenos, kad ir jie šalia manęs jaustųsi – svarbūs, įdomūs, reikalingi ir mylimi tokie, kokie yra, vieninteliai ir nepakartojami, ir kad jie rūpi.“
„Irenos širdis buvo beribė“
Fotografės Neringos Rekašiūtės pažintis su I. Veisaite prasidėjo nuo laiško – noras jai parašyti kilo perskaičius Aurimo Švedo parašytą jos biografiją. „Taip prasidėjo mūsų draugystė. Sakau draugystė, nes Irenos širdis buvo beribė ir plati kaip vandenynas, joje tilpo visi, kuriems su ja buvo pakeliui. Su Irena jaučiausi pamatyta, nebijojau būti pažeidžiama. Žiūriu į vieną mudviejų nuotrauką, kurioje aš kvailioju, o Irena stebi mane priimančiai, atvirai. Nors Irenos erudicija buvo neišsemiama, tiesiog begalinė, tačiau mane ji labiausiai veikė ne savo intelektu, bet savo pavyzdžiu, gyvenimu, vidine šviesa. Savo žmogiškumu.“
„Atsimenu, kai vienąsyk ji ištraukė man parodyt juodai baltas jos ir vyro nuotraukas. Irena jose buvo tokia įsimylėjusi, besišypsanti ir laiminga, jog atrodė, lyg jiedu su vyru skrieja tame monochrominiame praeities pasaulyje, o jų tarpusavio jausmas toks stiprus, kad sunkiasi iš praeities į dabartį, tiesiai į mane ir mano vidų. Irena tada paklausė manęs „Ar tu irgi taip jautiesi?“ Aš taip nesijaučiau, bet ji man tuomet priminė, jog kiekvienas esame nusipelnęs meilės – tikros, skaisčios, galingos ir transformuojančios. Tereikia atverti širdį ir žengti į nežinią, pasitikint savimi ir tikint pasauliu. Ir tikrai, šiandien aš laiminga. Ačiū tau, Irena, jog neleidai man tada užverti širdies“, – sako N. Rekašiūtė.
„Tai buvo aukštos erudicijos ir inteligencijos žmogus“
Komunikacijos specialistė Daiva Lialytė I. Veisaitę prisimena kaip vieną įsimintiniausių dėstytojų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Konservatorijoje). „Gerbiama Irena mūsų kursui dėstė užsienio literatūros istoriją ir aš ją įsiminiau visam gyvenimui. Kaip gražiai ji pasakojo apie meilės istorijas literatūroje! Pamenu net jos laikyseną per paskaitas – energinga, pakylėta, žibančiomis akimis. Irena tada buvo maždaug tokio amžiaus, kokio aš esu dabar. Man, tuometinei dar visiškai žaliai 19-metei paliko didžiulį įspūdį, kaip gražiai apie meilę kalba brandi moteris.“
„Baigus studijas visuomet būdavo labai gera sutikti Ireną – man didelė garbė, kad ji mane prisimindavo, vis pasikeisdavome pora žodžių. Tai buvo labai aukštos erudicijos ir inteligencijos žmogus. O Irenos atlaidumas, tolerancija ir dosni širdis, nepaisant sudėtingos jos gyvenimo istorijos – įkvepiantys. Tokius sunkumus patyrę žmonės kartais tampa kerštingi, kandūs ir ciniški. O ji savo gerą širdį, atlaidumą ir skaidrumą skleidė mums visiems. Pasiėmiau tai iš jos visam gyvenimui ir labai linkiu tai pasiimti mums visiems kaip tautai, prisimenant šviesaus atminimo Ireną, skaitant Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“ ir žiūrint Giedrės Žickytės filmą „Irena“, – kviečia D. Lialytė.
Apie filmą „Ireną“
Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
„Simboliška, kad paskutinis mano susitikimas su Irena buvo susijęs su „Šuoliu“, – prisimena G. Žickytė. – Buvo prasidėjusi pandemija, tad, saugodami Ireną, sustabdėme filmavimus. Neilgai trukus įvyko „Šuolio“ premjera, filmas daug keliavo per pasaulį, o Irena labai džiaugėsi kiekvienu jo apdovanojimu. Paskambinusi man vis sakydavo, kaip labai norėtų pamatyti filmą.“
„Nacionalinė premjera buvo suplanuota tik kitų metų rudenį. Galvojau, kaip galėčiau jį anksčiau parodyti Irenai. Nerimavau, kad kompiuterio ekrano gali nepakakti, nes silpo Irenos regėjimas. O kino teatrai vis dar buvo uždaryti, pandemija nesitraukė. Todėl sutarėme, kad tuo metu kino teatrui „Pasaka“ vadovavusi Andrė Balžekienė atrakins kino teatrą tik Irenai ir jos dukrai Alinai – tam, kad mūsų visų taip mylima Irena galėtų išvysti „Šuolį“ dideliame ekrane“, – pasakoja režisierė.
„Irena vėliau pasakojo, kokį didelį įspūdį jai paliko filmas, ir sakė norinti Simui Kudirkai perduoti kokią dovanėlę. Sutarėme, kad aprimus pandemijai, atvažiuosiu paimti tos dovanėlės, – prisimena G. Žickytė. – Tačiau tai buvo mano paskutinis gyvas susitikimas su Irena – vėliau iki jos mirties kalbėjomės tik telefonu. Kadangi buvo pandemija, tąkart po seanso ją saugodama nebeapsikabinau – iš tolo ištiesėme rankas viena į kitą. Iki šiol tai prisimenu.“
Režisierė džiaugiasi šio privataus kino seanso metu spėjusi I. Veisaitei parodyti ir kelias scenas iš kitą savaitę Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Irena“. „Man buvo svarbu Irenai atskleisti, kaip tuo metu dirbome su jos istorija, tad dideliame ekrane jai parodžiau 15 minučių filmuotos medžiagos: jos gimtadienį su ta daugybe ją mylinčių žmonių skambučių, jos susitikimą su kompozitoriumi Arvo Pärt Estijoje. Tai buvo labai simboliškas kino seansas.“
Filmas „Irena“ Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 24 d.
I. Veisaitė (1928–2020) – Lietuvos intelektualė, teatrologė, profesorė, žmogaus teisių gynėja ir visuomenininkė.
Holokaustą išgyvenusi žydų kilmės lietuvė, ji visą gyvenimą skyrė kultūriniam dialogui, švietimui ir demokratinių vertybių puoselėjimui. Daug metų dėstė vokiečių literatūrą ir teatro istoriją, aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame ir pilietiniame gyvenime.
Veisaitė buvo viena iš Atviros Lietuvos fondo įkūrėjų ir ilgametė jo vadovė. Ji garsėjo savo gebėjimu telkti skirtingas visuomenės grupes, skatinti kritinį mąstymą ir ugdyti toleranciją.
Tarptautiniu mastu ji buvo pripažinta už indėlį į kultūrinį supratimą tarp Rytų ir Vakarų, už ką 2012 m. apdovanota Goethe’s medaliu – vienu svarbiausių Vokietijos kultūrinių apdovanojimų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
