Antradienį Kaune, o šiandien visos Lietuvos kino ekranuose pristatomas naujas Romo Zabarausko detektyvinis filmas „Aktyvistas“. Jis žiūrovus pasitinka nepatogia žinute: „Jie norės, kad užsimerktum.“ Apie radikalėjantį pasaulį ir premjerinį jaudulį kalbame su režisieriumi R. Zabarausku.
– Kodėl filmas pasitinka mus tokia žinute?
– Yra trys šūkio variacijos: homofobai, politikai ir pati LGBT+ bendruomenė norės, kad užsimerktum. Aš nesu pagrindinis žmogus, kuriantis reklaminę filmo kampaniją, bet man patinka, kad ji atskleidžia filmo kitoniškumą. Mes nenorėjome dar vieno auklėjančio, humanistinę žinutę siunčiančio filmo. Tokių meno kūrinių šiandien yra labai daug ir tai jau šiek tiek visiems pabodę. Norisi akcentuoti, kad mūsų kūrinys yra intelektuali pramoga, provokuojanti skirtingas visuomenės puses.
– Kritikos strėlės filme lekia ir į pačios LGBT+ bendruomenės pusę…
– Visi mes esame žmonės – su skirtingomis vertybėmis, ydomis, klaidomis ir svajonėmis, visai nesvarbu, kokia mūsų tapatybė. Iš tiesų šis filmas net ir nėra apie LGBT+ bendruomenę ar aktyvizmą – tai tik fonas, kontekstas, bet filme atskleidžiamos bendražmogiškos žmogaus dvilypumo ir pilietiškumo temos, o tikslas visų pirma – geras laikas kine. Man labai patinka, kad filmo veikėjai – dviprasmiški ir įvairiapusiški. Tai nėra melancholiškas ir nostalgiškas filmas, kur veikėjai tik vaikšto prie jūros ir mąsto apie gyvenimą... Ne, čia veikėjai pykstasi, myli, skaudina ir sugeba keistis – tiek į gerąją pusę, tiek ir į blogąją.
– „Aktyviste“ kalbate apie neapykantos kurstymą, homofobiją ir nepakantų tikros visuomenės dalies požiūrį į LGBT+ bendruomenę ir jos keliamus klausimus. Pirmuose filmo kadruose mus pasitinka nepakantumo banga. Ar tuo norite pasakyti, kad visuomenėje dar jaučiamas pasipriešinimas?
– Tas kontekstas, kurį nagrinėja filmas, yra dvejopas – tarptautinis ir vietinis. Viena vertus, jis nagrinėja lietuvišką realybę, kurioje vis dar nemažai siužeto linijų primins visuomenei tam tikrus įvykius, dalis kurių įvyko jau po to, kai mes parašėme scenarijų. Tai ir šeimų maršas, ir Kauno LGBT+ eitynės Kaune. Jos buvo sustabdytos prie fontano agresyviai nusiteikusių protestuotojų. Na, ir žinome, kad prieš savaitę buvo išdaužti langai „Kreivių“ festivalio būstinėje. Tai šviežias įvykis, kuris dar turės būti tiriamas, bet primena, kad yra priešiškai nusiteikusių žmonių.
O tarptautiniame kontekste, iš vienos pusės matome posūkį į radikalią dešinę – tai Donaldo Trumpo perrinkimas, „Alternatyva Vokietijai“, Marie Le Pen „Nacionalinis sambūris“ Prancūzijoje. Nacionalistinių partijų jėgos auga ir visuomenėje yra daug susipriešinimo. Yra dvi ryškios vertybinės stovyklos, kurios gana radikaliai formuoja savo požiūrį, bet nemaža dalis visuomenės savo nuostatomis ir intuicija yra kažkur per vidurį. Ir yra fenomenas tos kraštutinės dešinės netikėtų sąjungininkų. Prancūzijos „Nacionalinio sambūrio“ vienas lyderių – Sébastienas Chenu – gyvena su savo partneriu, nepaisant to, kad partija nepritaria vienos lyties santuokai. Vokietijoje viena iš lyderių Alice Weidel gyvena su partnere iš Šri Lankos ir augina kartu vaiką, nors tam taip pat prieštarauja partijos politika.
Mane labai domina ta šiuolaikinė realybė. Esame neretai pratę „nurašyti“ kraštutinės dešinės ideologus ir aktyvistus kaip radikalus, tačiau jie labai šiuolaikiškai perteikia savo idėjas ir jų raiškos spektras yra įvairus. Tą norėjau parodyti ir filme, nes tikrai tikiu, kad, tik geriau supratę veikimo principus, galėsime prasmingai dalyvauti idėjų kovoje.
Prieš savaitę pribloškė žinia apie Charlie Kirko, kurį irgi galima priskirti dešinės aktyvistams, nužudymą. „Aktyvistas“ prasideda mestu akmeniu į aktyvistą ir jo nužudymu. Nors filmo peripetijos kitos, ir aktyvistas – priešingų pažiūrų, tai parodo smurto įsiveržimą į šiuolaikinę mūsų kultūrą, realybę ne vien Lietuvoje. Turint minty, kad mes jį vystome nuo 2018 metų, tai matome jame ir tam tikro įžvalgumo į priekį. Deja, mano filmas yra pakankamai aktualus.
– Filmo siužetas sukasi Kaune ir pirmoji premjera įvyko būtent ten. Ar sąmoningai rinkotės Kauną?
– Pradėjęs vystyti projektą, jau žinojau, kad Kaunas taps Europos kultūros sostine – tai buvo komunikuojama gana iš anksto. Buvo įdomu pažvelgti į Kauną kitaip – ne per tą reklaminį fasadą, o kiek iš kitos perspektyvos. Kitas dalykas yra Šilainiai. Šiame rajone praleidau dalį paauglystės, nes mano seneliai buvo laikinai ten persikraustę, ir aš pas juos važiuodavau. Man tikrai paliko įspūdį ta brutalistinė architektūra. Šilainių gatvės, iš abiejų pusių išsirikiavę pastatai labai tiko film noir estetikai, kurios klasika šiek tiek įkvėpė. Ji atspindi mažą žmogų dideliame, grėsmingame mieste.
Na, ir dėl siužeto posūkių filmas tiesiog negalėjo vykti Vilniuje, bet negalėjo vykti ir visai mažame miestelyje.
– Kokius išskirtinius filmo bruožus įvardintumėte?
– Nepaisant filme atskleistų sudėtingų kontekstų ir temų, „Aktyvistas“ yra šventė akims. Tai nėra filmas, kuris siekia atskleisti buitinį realizmą ar lengvai jį romantizuoti. Ne. Tai yra filmas, kuriuo siekiame sukurti ryškią estetiką tiek vaizdu, teik mizanscena, aktorių judėjimu kadre, grimu, kostiumais, nebijodami ryškių spalvų, nebijodami vaizdu atskleisti vidines veikėjų būsenas ir suteikti užuominų į tai, kas laukia toliau siužete. Noriu tai pabrėžti, nes kai realybė yra tokia sudėtinga, aš tikiu, kad kine ją norisi patirti ir suvokti kitaip. To tikrai gali tikėtis žiūrovai.
– Ar sunku suburti aktorius tokios tematikos filmui?
– Žinoma, yra aktorių, kurie atsisako dalyvauti atrankoje, nenori vaidinti personažų, kurie yra dviejų vyrų poroje. Iš kitos pusės, yra labai daug aktorių, kurie šio fakto nesureikšmina. Nes tai – tik viena iš personažo asmenybės dalių. Tai nebuvo didžiulis iššūkis.
– Ar galutiniame variante esate patenkintas aktorių komanda, kūrybiniu kolektyvu?
– Apskritai, labai džiaugiuosi kūrybinėmis partnerystėmis. Tai jau ketvirtas mano filmas, nufilmuotas su operatoriumi Narvydu Naujaliu, su kitais komandos nariais dirbame jau ne pirmą kartą.
Žinoma, Robertas Petraitis buvo didelis atradimas – mes jį pasirinkome 2021 metais, kai jis dar nebuvo nusifilmavęs „Pietinio kronikose“. Jau tada maniau, kad jis taps kino žvaigžde. Jis paskubėjo ja tapt prieš mūsų premjerą.
Svarbūs ir skirtingi Vaclovo Gumuliausko, Simo Kuliešiaus, Teklės Baroti vaidmenys. Labai džiaugiuosi, kad ir mažos rolės filme yra ryškios – Redita Dominaitytė, Lukas Malinauskas, Kristina Savickytė, Elžbieta Latėnaitė tikrai sukūrė įdomius vaidmenis.
Man darbas su aktoriais yra svarbiausia režisūros dalis ir viena iš atramų kine. Todėl mano filmai išsiskiria stambiu planu, dialogo paprastumu.
– Ar jaučiate jaudulį prieš premjerą?
– Pirmą kartą mano filmo pasaulinė premjera vyksta būtent Lietuvoje. Visada būdavo, kad iš pradžių pristatau užsienyje, sulaukiu tam tikrų reakcijų ir tarsi jau žinau, ko tikėtis. O dabar startuojam Lietuvoje, tai labai smalsu, kokios bus pirmosios žiūrovų reakcijos. Manau, kad „Aktyvistas“ turi potencialą pasiekti plačią žiūrovų auditoriją. Tikiuosi, kad mano ilgametės pastangos ir išmoktos pamokos pasiteisins dabar.
– Žinau, kad po filmo premjeros Jūsų laukia dar viena „premjera“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Įstojau į kino doktorantūrą, kurios tema – Jono Meko tikrovės reprezentacija, su konkrečia idėja parašyti vaidybinio serialo scenarijų apie jo gyvenimą. Tą darau su „Jono Meko Estate“ vadovo, kūrėjo sūnaus Sebastiano leidimu. Ta idėja tikrai ambicinga ir tikiuosi, kad doktorantūra padės ją nuosekliai įgyvendinti. Nors pastatymas bus galimas tik po doktorantūros, labiau gero dešimtmečio perspektyvoje, džiaugiuosi šia įdomia patirtimi.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
