Šiandien, interneto padedami, galime jaustis visažiniai, tačiau jis daug (jei ne viską) žino ir apie pačius informacijos ieškotojus. Štai pasitelkusi tam tikrus skaitmeninėje rinkodaroje naudojamus įrankius ir įvedusi raktažodį Davidas Lynchas, vienu paspaudimu sužinojau, kokios informacijos apie šį režisierių dažniausiai ieškoma Lietuvoje…
„Kokia buvo mirties priežastis?“, „nuo kurio filmo pradėti?“, „koks geriausias?“, „kas yra Lyncho dukra?“ „ką iš tikro reiškia Tvin Pyksas?“, „kokia buvo paskutinė žinutė?“ „ar Lynchas mirė medituodamas?“, „kur jis buvo, kai mirė?“, „kokie buvo paskutiniai Lyncho žodžiai?“, „koks Lyncho filmas laikomas geriausiu?“, „ar „Mėlynas aksomas“ yra baisus filmas?“, „apie ką iš tikrųjų yra „Malholando kelias“?, „ar Martinas Scorsese mėgsta Davidą Lynchą?“, „ar Lynchas „didis“ Japonijoje?“, „koks mėgstamiausias Lyncho maistas?“ ir pan.
Tai tik keletas guglo užklausų iš begalybės, jos tarytum sklinda iš tamsiausių paties D. Lyncho kūrybos kambarių su raudonomis užuolaidomis ir spragsinčia elektra. Ko mes iš tiesų ieškome? Galbūt paaiškinimo, kaip patekti į jo pasaulį, kuriame jis mus mokė klausytis tylos, matyti tekstūras, girdėti Angelo Badalamenti aidą ir susitaikyti su nepaaiškinamu. O gal patikinimo, kad klube „Silencio“ iš filmo „Malholando kelias“ prasideda tikrasis atsakymas. Netrukus LRT bus galima pamatyti beveik visus šio šįmet anapilin iškeliavusio režisieriaus filmus. Jei ir pasižiūrėsite visus, nebūtinai atrasite „teisingą“ interpretaciją, nes atsakymai niekada nebūna galutiniai – Lyncho kine klausimai yra gyvenimo prasmės kompasai. Žiūrėdami jo filmus tapsite bendraautoriais – įeisite, paklysite, tačiau galbūt sugrįšite pasikeitę ir kaip D. Lynchas kadaise ištarsite: mįslė veikia kaip magnetas – trauka kyla iš nežinomybės.
Vaikystė
Ne vienas psichoterapeutas pasakytų, kad mūsų asmenybės formavimuisi daug įtakos turi vaikystės patirtis. Štai pats D. Lynchas yra pasakojęs, kad jo klajokliškas gyvenimas (dėl tėvo profesijos) po vidurio Ameriką ir aplinkos stebėjimas tapo jo kūrybos esme. Gražūs priemiesčių namai, pienininkas, žydras dangus, vyšnių medžiai ir baltos aukštos tvoros nuo pat pradžių dar vaikui Davidui kėlė nerimą, kad po tvarkingu paviršiumi slypi kitoks pasaulis, kur po žalia žole knibžda raudonos skruzdėlės, o grožį lydi „laukinis skausmas ir irimas“.
Tą dvilypumą maitino ir 6-asis dešimtmetis – Elvis Presley ir rokenrolo gimimas, optimizmo nuojauta ir JFK inauguracija, sutapusi su Davido gimtadieniu (joje jis dalyvavo kaip skautų atstovas) bei medicininiai ir atominiai bandymai. Kaip pasakojo pats D. Lynchas, tuomet užtvankos įtrūko, ir viskas ėmė sunktis lauk. Net atsitiktiniai nerimo blyksniai, patirti pas senelius Brukline, kur vienas iš daugiabučio gyventojų kepdavo kiaušinį ant įkaitusio lygintuvo, virto kūrybiniu kuru būsimiems košmarams. Todėl jo filmuose nekaltieji autsaideriai vis mėgina suprasti, kas iš tiesų dedasi jų aplinkoje, bet vis prašauna pro šalį. Taigi iš savo vaikystės ir jaunystės vaizdinių, garsų ir paviršių D. Lynchas sukūrė visą estetiką: po blizgiais sluoksniais slypi klampi ir grėsminga teritorija, kur troškimas, geismas ir siaubas eina išvien, o suaugusiųjų pasaulis – tik dar viena dekoracija, kurią gali suardyti tik pats.
„Amerikana“
Vaikystėje ir paauglystėje stebėta ir sugerta aplinka suformavo D. Lyncho filmų pasaulį, dar vadinamą „amerikana“. Tai deformuotas sapnas, kuriame vyšnių pyragas ar juoda kava („Tvin Pyksas“) koegzistuoja šalia „Mėlyno aksomo“ žmogaus ausies, rastos išpuoselėtoje vejoje, o priemiesčio namų baltos tvorelės slepia nepažabotus laukinius troškimus. D. Lynchas siūlo alternatyvią Amerikos istoriją – slaptą jos naktinę pusę, kurią matė ir pats. Tokioje Amerikoje užmiesčių užkandinės turi neonines iškabas, per ją nusidriekę bekraščiai greitkeliai ir stovi moteliai, kuriuose galima pasiklysti kaip labirintuose. Elektra ir ugnis D. Lyncho pasaulyje – ne tik rekvizitai, o gyvas nervų tinklas, jėgos, jungiančios pasaulius; raudonos užuolaidos atitraukiamos ir „normalumas“ staiga virsta grotesku.
Tai amerikietiškoji gotika, kur kasdienybės ritualai – kava, pyrago gabaliukas, nedrąsūs pokalbiai – įgauna mitinę reikšmę, o žiūrovui vėl ir vėl primenama: tikrovė nėra tokia, kokia atrodo. Tokiose erdvėse D. Lyncho filmų herojai – dažnai nekaltieji autsaideriai – pradeda iniciacijos kelionę: iš paauglystės į tamsą, iš nostalgiškų 6–7 dešimtmečio melodijų į naktinius greitkelius ir motelius, kur troškimas ir siaubas eina išvien.
Kinas – kaip mūsų raidos etapai
Ne vienas D. Lyncho tyrinėtojas yra sakęs, kad režisieriaus kino pasaulis – daugiau nei kinas. Galbūt todėl, kad, pasak britų kino kritiko Samo Wigley, Lyncho filmai turi jungišką ryšį su mūsų pačių raidos etapais. Jau pirmajame ilgametražiame filme „Trintukas“ („Eraserhead“, 1977) simboliškai atsiskleidžia brendimo kančia ir susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu. Filme girdimas industrinis ūžesys tampa vidiniu brendimo triukšmu. Pagrindinis herojus Henris – lyg baikštus paauglys, kuris per staiga susiduria su tėvystės atsakomybėmis ir baimėmis, kurioms jo vaikiškas mąstymas dar nepasirengęs.
Kūdikio-monstro vaizdinys nėra tik siaubo triukas – tai atsakomybės, kūniškumo ir kaltės jausmai, žengiantys išvien su tėvystės fobijomis. Iš pradžių „Trintuką“ lydėjo nesėkmė: keli didieji festivaliai filmą atmetė kaip „per keistą“ ir „neparodomą“, o pirmosios peržiūros palikdavo salę sutrikusią. Proveržis atėjo ne raudonais kilimais, o naktinėse programose – juosta pateko į „vidurnakčio seansų“ repertuarą Los Andžele ir Niujorke, kur mėnesiais rinko pilnas sales ir virto kultiniu. Vėliau apie filmą su pagarba kalbėjo ir kolegos kūrėjai (Stanley Kubrickas pavadino savo mėgstamiausiu filmu), o D. Lyncho vardas buvo įrašytas į šiuolaikinio kino avangardą.
Antrajame D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ („The Elephant Man“, 1980) branda reiškia ne seksualinį pabudimą, o orumo ir savojo „aš“ suvokimą. Herojus Džonas Merikas, iš pradžių naudotas cirke kaip keistai deformuotas objektas, pamažu išsikovoja teisę tapti žmogumi. Jo kelionė į savąjį „aš“ – klasikinė iniciacija: viešumas, pažeminimas, pripažinimas, ir, galiausiai, – savarankiškas sprendimas atsigulti „kaip normaliam žmogui“, suvokiant to kainą. Meriko „brandos“ egzaminas – tai kantrus švelnumas, palyginti su minios žiaurumu. „Drambliažmogis“ buvo nominuotas net aštuoniems „Oskarams“.
Nors į LRT retrospektyvą „Kopa“ („Dune“, 1984) ir neįtraukta, o pats D. Lynchas laikė šį filmą didžiausia savo nesėkme, tačiau verta jį paminėti vien dėl nuoseklumo. Mat šioje adaptacijoje režisierius stengiasi ne tiek perteikti pasaulių ir galių kovas, o pagrindinio veikėjo būseną, kai šis atsiduria suaugusiųjų politinių intrigų ir išnaudojimo voratinklyje. Dykuma filme – ne tik peizažas: joje dingsta komfortas, užtat ji padovanoja „vizijas“ ir atsakomybės už kitus jausmą.
Po visiškos nesėkmės su „Kopa“, D. Lynchas vėl grįžta prie savojo „amerikanos“ pasaulio ir sukuria „Mėlyną aksomą“ („Blue Velvet“, 1986). Šis filmas pagaliau tiesiai šviesiai meta klausimą ant lėkštutės: kas slypi už tobulo mažo Amerikos miestelio fasado, kur nuves išpuoselėtoje žalioje vejoje rasta žmogaus ausis? Jaunatviškas pagrindinio veikėjo Džefrio smalsumas ir romantiškas idealizmas suaugusiųjų pasaulyje gali tapti šiurkščia brandos pamoka. Tokiame pasaulyje ribos tarp gėrio ir blogio tirpsta, o kuo labiau klausysies ir norėsi suprasti brutalaus smurto ir geismo ištakas, tuo garsiau po idealia veja knibždės skruzdėlės.
Filme tarytum pasakojama klasikinė Edipo istorija, tačiau režisierius ją ironizuojančiai kraipo, lyg teigdamas, kad už „laimingų pabaigų“ slypi nesibaigiantis nerimas. Galiausiai šiame filme atsiranda paskutinė lynčiško pasaulio dėlionės dalis – Angelo Badalamenti muzika, kuri kaskart primena, kad D. Lyncho kiną reikia patirti, o ne suprasti, nes kompozitoriaus muzika veikia kaip pasąmonės balsas. Be to, savo filmų-sapnų paradoksalumą paprastai paaiškino ir pats režisierius: Amerika yra tokia – nekalta, naivi, bet kartu joje slypi siaubas ir ligos…
„Laukinė širdis“ („Wild at Heart“, 1990) – tai tarytum Ozo šalies burtininko susapnuotas košmaras. Pagrindiniai veikėjai Seiloras (akt. Nicolas Cage`as) ir Lula (akt. Laura Dern) – su paaugliškomis širdimis, tačiau suaugusiųjų žaizdomis – skrieja už horizonto besidriekiančiais Amerikos greitkeliais. Pati L. Dern herojė vienu metu apibūdina pasaulį, kuriame gyvena – laukinis širdyje ir keistas paviršiuje: tame pasaulyje du įsimylėjėliai bėga nuo prievartos, manipuliacijų ir paranojos, o tiksliau – nuo brandos. Pastaroji šiame filme – tai pasirinkimo akimirka: ar įmanoma likti romantiku ir gyventi iliuzijoje, žinant, kiek smurto esama ne tik aplink, bet ir viduje? D. Lynchas tarytum teigia, kad bręsti reiškia ne rasti gražų ir tvarkingą kelią, o susitarti su savo vidine tamsa. Šis filmas pagaliau pelnė D. Lynchui „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose.
Po to sekė neįtikėtino populiarumo sulaukęs „Tvin Pykso“ serialas ir neįtikėtinai daug ką nuvylęs filmas „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ („Twin Peaks: Fire Walk with Me“, 1992). Tačiau 1997-aisiais D. Lynchas grįžta su filmu „Pamirštas greitkelis“ („Lost Highway“), kuris, pasak jo, po idealistinių vizijų, dužusios širdies profesiškai (ankstesnio filmo nesėkmė) nuleido jį ant žemės ir privertė susitaikyti su realybe, o kartu prasidėjo ir kitas raidos etapas – nusivylimų bei išbandymų metas. Kai kritikai nulinčiavo „Tvin Pyksą: ugnie, sek paskui mane“, o Lynchas ėmėsi „Greitkelio“, paklaustas, ar nebijo rizikuoti, atsakė: „Kai esi gatvėje pargriautas ir spardomas, lieka tik kilti aukštyn.“
„Pamirštas greitkelis“ dar kartą patvirtina, ką D. Lynchas yra sakęs anksčiau – „laimingų pabaigų“ nebūna, o geismas ir vaizduotė gali sudeginti mus pačius, jei pasiduosi pavydui ir norui kontroliuoti. Romantika tamsiame Amerikos greitkelyje degeneruoja iki Mobijaus kilpos, o pavydas ir kaltė tampa aklaviete, nes troškimas nėra tas pats, kas turėjimas. Turbūt neatsitiktinai filmo reklaminėje kampanijoje skambėjo apibūdinimas „psichogeninė fuga“, o A. Badalamenti garso takelį kūrė su Prahos orkestru, kad „Rytų Europos liūdesys persismelktų į muziką“.
Po tokio niūraus, net pikto „Pamiršto greitkelio“, kai, pasak kai kurių kritikų, D. Lynchas norėjo pasirodyti esąs „kietas“ režisierius, pasirodo „Tikra istorija“ („The Straight Story“, 1999) – tarsi švelnioji, „poetinė ir lyrinė“ režisieriaus visatos pusė: skaidri, judanti lėtai, be paslaptingų užuominų. Tikra 73-ejų Alvino Straighto istorija – 300 mylių kelionė žoliapjove pas sergantį brolį – čia virsta meditacija apie amžių, trapumą ir atleidimą.
Paklaustas, ar tik nenusprendė „išvalyti paletės“, D. Lynchas atsakė, kad suvokė, jog niekada neverta užverti durų kad ir filmams, skirtiems visiems, tačiau vidinė sumaištis niekur nedingo – jis primena, jog „švelnumas gali būti toks pat abstraktus kaip beprotybė“. Ne vienas žiūrovas tikėjosi, kad filme „tuoj nutiks kažkas labai blogo“, tačiau kelias čia – ne pabėgimas, o sugrįžimas į save: „amerikana“ kaip sapnas – kukurūzų laukai, užkandinės, motelių neonas ir žvaigždėtas dangus, po kuriuo, D. Lyncho tikėjimu, „mes vis dar tokie pat kaip vaikystėje“.
1999-aisiais pasirodęs „Malholando kelias“ turbūt turi ne vieną gerbėjų klubą kaip ir „Tvin Pyksas“, o kaskart žiūrint filmą galima atrasti arba pamatyti ką nors nauja – viskas priklauso nuo žiūrovo brandos ir žiūrėjimo kampo. Šįkart veikėju tampa ir Lyncho „įsivaikintas“ Los Andželas – „svajonių fabrikas“ ir kapinės vienu metu. Šiame filme apskritai nebeįmanoma atskirti, kur baigiasi sapnas ir prasideda realybė, o kiekviena užuomina veikia kaip dirgiklis žiūrovo vidiniam detektyvui.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai amneziją patyrusios fatališkos moters ir naivios atvykėlės meilės istorija, tačiau tai ir pasakojimas apie patį kiną, kuris iškreipia mūsų bandymus su(si)kurti „teisingą“ gyvenimo versiją. Ir kuo giliau žengsi, tuo skaudžiau pajausi, kad mėlynas raktas atrakina ne dėžutę, o tave patį – troškimų, pavydo ir atminties labirintą. Filme naktiniai kanjonai, neoninės užkandinės, baseinų mėlis, Malholando kelio posūkiai – „svajonių fabriko“ topografija, kurioje kiekvienas posūkis virsta galimybe pasiklysti. Tai meilės laiškas ir kartu „nuodinga dovana“ miestui, kuris augina iliuziją ir su malonumu ją suvalgo.
Jei D. Lynchą kaip asmenybę lygintume su pačiu kinu ir jo branda, tuomet paskutinis jo ilgametražis filmas „Vidaus imperija“ („Inland Empire“, 2006) galėtų būti apibūdinamas kaip vidutinio amžiaus krizė, kai ima trūkinėti tapatybė, kyla egzistencinių klausimų, pavyzdžiui, kodėl, kam, ar tikrai? Tai triptikas apie moterį (akt. Laura Dern) ir jos atvaizdus, kurie vienas kitą praryja: vaidmuo ryja aktorę, aktorė ryja vaidmenį, o Holivudo sapnas ryja abu. Šioje tamsioje, beformėje zonoje D. Lynchas leidžia išnirti grynam jausmui: L. Dern veidas tampa ekranu, ant kurio išrašyta baimė, gėda, įniršis ir išlaisvinantis juokas – lyg priminimas, kad, net suirus siužetui, kažkur giliai nervuose vis dar tebeplaka širdis.
Taigi kodėl D. Lyncho kinas ir atstumia, ir baugina, bet kartu traukia kaip magnetas? Mano atsakymas, kuris tėra vienas iš milijoninių versijų, būtų maždaug toks: jo kinas vienu metu maitina mūsų siužetinį apetitą ir jį išmuša iš vėžių. Mėlynas aksomas, raudonos lūpos, teatrinės užuolaidos atitraukiamos tam, kad duotų ir atimtų. D. Lyncho kine negalioja saugios žiūrėjimo taisyklės ir nebeįmanoma patogiai laikytis ciniškos distancijos, nes tai, ką matai ir girdi, tave „sugeria“ bei verčia kliautis tik intuicija ir jausmais. Tai vojeristinis paslapčių kinas: norime žiūrėti, bet žiūrėdami jaučiamės stebimi; norime aiškių pabaigų, bet jos sąmoningai atstumiamos. Būtent ši įtampa tarp gundančios ikonografijos ir smurto, tarp naratyvo ir abstrakcijos, tarp pažado ir jo atėmimo lemia, kad D. Lyncho kinas pasiliks mumyse dar ilgai ekranui užtemus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
