Rugpjūčio pabaigoje dirigentė Giedrė Šlekytė debiutavo prestižinėje „Hollywood Bowl“ scenoje su vienu stipriausių pasaulyje orkestrų, Los Andželo filharmonijos orkestru, ir pasidalijo įspūdžiais su portalu LRT.lt. Tarptautinės sėkmės sulaukusi muzikė sako niekada nepamirštanti, kad yra lietuvė, o pastaruoju metu svajojanti apie namuką su pianinu nuošaliame gamtos kampelyje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rugpjūčio 26 dieną G. Šlekytė debiutavo „Hollywood Bowl“ scenoje su Los Andželo filharmonijos orkestru, atlikdama Ludwigo van Beethoveno kūrinių programą.
- Ji koncertavo kartu su pianistu neregiu Nobuyuki Tsujii.
- Nors jau 17 metų negyvena Lietuvoje, G. Šlekytė vis dar vadina Vilnių namais.
- Dirigentė pripažįsta, kad jaučia misiją globaliu mastu didinti susidomėjimą Lietuvos muzika ir kūrėjais.
- Anot pašnekovės, svarbiausia su klausytoju užmegzti ryšį, o pati žinutė priklauso nuo atliekamo kūrinio ir situacijos.
– Jūsų batutai paklūsta vis daugiau pasaulio orkestrų: nuo Vienos ir Londono iki Dalaso ir Tokijo. Šiemet taip pat turėjote gausybę projektų ir debiutų, o rugpjūčio 26 dieną „Hollywood Bowl“ scenoje debiutavote su Los Andželo filharmonijos orkestru, atlikdama Ludwigo van Beethoveno kūrinių programą. Papasakokite apie pasirodymą. Kaip sekėsi? Kokios emocijos ir lūkesčiai lydėjo?
– Tai buvo išties įspūdinga sezono pradžia. Legendinis „Hollywood Bowl“ po atviru dangumi talpina daugiau nei 17 000 žiūrovų, visi tokios pakilios nuotaikos, šiltas Kalifornijos vakaras – atmosfera magiška. Los Andželo filharmonijos orkestras laikomas vienu stipriausių pasaulyje, koncertavome kartu su japonų pianistu Nobuyuki Tsujii, atlikome nuostabią muziką – įspūdžiai neišdildomi ir labai pozityvūs.
– Fortepijono žvaigždė N. Tsujii – neregys. O dirigentas juk kaip tik komunikuoja gestais. Kokia tai buvo patirtis?
– Labai įkvepianti. Esu susižavėjusi Nobuyuki, kuris lyg iš naujo apibrėžia, kas yra įmanoma ir kas yra komunikacija muzikoje. Nuostabus atlikėjas. Muzikoje klausymas vienam kito šiaip ar taip yra svarbiausia. Prisimenu, kartą žiūrėjau tokį eksperimentą: du smuikininkai pirma grojo kartu vienas kito nematydami, o paskui vienas kito negirdėdami. Pastaruoju atveju muzikavimas kartu buvo žymiai sunkesnis!
– Jau 17 metų gyvenate ne Lietuvoje. Dabar namais vadinate Klagenfurtą, pietų Austrijos miestą. Kaip jums svarbu nenutolti nuo Lietuvos publikos ir scenos?
– Esu jau gana giliai įleidusi šaknis Austrijoje, mėgstu vietinę kultūrą ir mentalitetą, jaučiuosi gerai integravusis. Bet vis tik taip lengvai manęs Lietuva neatsikratys! (Juokiasi.) Niekada nepamirštu, kad esu lietuvė, ir Vilnių taip pat neabejodama vadinu namais. O nenutolti nuo publikos ir scenos galima tik vienu būdu – kuo dažniau į ją grįžtant. Beje, artimiausias projektas kaip tik Vilniuje. Tai bus gala koncertas Edgaro Montvido jubiliejaus proga kartu su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru <...>.
– Neretai esate vadinama lietuvių muzikos ambasadore – matyt, prie to prisidėjo ir jūsų kartu su Mirga Gražinyte-Tyla įrašytas Ramintos Šerkšnytės muzikos albumas, išleistas prestižinės tarptautinės įrašų kompanijos „Deutsche Grammophon“. Ar manote, kad turite tam tikrą misiją globaliu mastu didinti susidomėjimą Lietuvos muzika ir kūrėjais?
– Ši misija manyje yra tarsi genetiškai užprogramuota. Ir atsakomybė, lydinti šią misiją, visada yra greta. Nesvarbu, kiek jaučiuosi europiete ar pasaulio piliete, vis tiek aš automatiškai atstovauju ne tik Lietuvos muzikai, o apskritai Lietuvai.
Niekada nepamirštu, kad esu lietuvė, ir Vilnių taip pat neabejodama vadinu namais.
– Kokią žinutę jums svarbiausia perteikti klausytojui?
– Svarbiausia užmegzti ryšį, o pati žinutė priklauso nuo atliekamo kūrinio ir situacijos. Ryšys, kuris užsimezga per koncertą, toli gražu nėra vien tarp atlikėjų ir publikos. Tai universalus tarpžmogiškasis ryšys, jungiantis mus tiek su kūrėjais (kurie galbūt gyveno prieš kelis šimtmečius), tiek su asmeniu penkiomis eilėmis toliau, kuris išgyvena panašų jausmą, tiek su asmeniu, kurį prisiminėme ar pamiršome koncerto metu.
– Apie ką dabar svajojate? Kokie jūsų ateities planai?
– Pastaruoju metu svajoju apie namuką su pianinu nuošaliame gamtos kampelyje, kur galėčiau tiek giliai dirbti, tiek giliai ilsėtis.
– Kokį patarimą duotumėte jauniesiems dirigentams, svajojantiems apie sėkmingą karjerą šiame lauke?
– Pirma – mažiau klausyti žmonių, kurie tavimi netiki. Antra – būti tuo žmogumi, kuris tiki kitais, taigi, kurio verta daugiau klausyti. Trečia – pasikliauti procesu. Ketvirta – repertuaras įgyjamas puslapis po puslapio. Penkta – visada geriau būti unikaliu savimi nei vidutiniška kieno nors kopija.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
