Filmas „Grąžink ją atgal“ pavadintas taip, tarsi būtų romantinė komedija, tačiau ką nors romantiško arba juokingo jame vargiai rasite. Tai vienas ryškiausių metų siaubo filmų ir vos tik prasidėjęs jis panardina į tragediją. Atsargiai, išduodu užuomazgą: pagrindiniai veikėjai Endis ir jo silpnaregė sesė Paiper grįžta namo iš mokyklos ir randa tėvą mirusį.
Mamos ir kitų giminaičių jie neturi, todėl, kol sulauks pilnametystės, turės būti prižiūrimi atitinkamų institucijų. Endžiui po trijų mėnesių sukaks aštuoniolika ir jis galės bandyti tapti legaliu sesės globėju, tačiau iki tol jam gali tekti kraustytis į globos namus. Tuo metu Paiper nusišypso sėkmė. Priimti ją pas save nori buvusi ilgametė socialinės rūpybos darbuotoja Laura.
Laura puiki: rūpestinga, linksma, be to, dėmesinga ir patyrusi psichologė. Viskas būtų tobula, jei ne vienas keistas sutapimas. Neseniai dėl nelaimingo atsitikimo mirė jos dukra Keitė, o Paiper beveik viskuo – amžiumi, kūno sudėjimu, plaukų spalva, netgi negalia – neįtikėtinai ją primena.
Laura nuolat pabrėžia mergaičių panašumą ir iškart pradeda elgtis su Paiper kaip su dukra. O štai Endį, nė už ką nenorėjusį išsiskirti su sese ir įsiprašiusį kartu, demonstratyviai ignoruoja. Be to, pasirodo, jos namuose gyvena dar vienas vaikas – tylusis Oliveris. Jis kažkodėl dažniausiai laikomas užrakintas savo kambaryje.
Jauni ir alkani autoriai dar jaučia poreikį išsiskirti ir įsiminti, o kartu ir išsikovoti bei užimti savęs vertą nišą. Laimė, bent jau šio filmo atveju, norai atitinka talentą ir sugebėjimus.
Kūrėjai tarsi patys ilgai negali apsispręsti, kas gi vis dėlto yra pagrindinis filmo veikėjas. Intuityviai atrodo, kad „Grąžink ją atgal“ yra Paiper istorija. Tai ji yra pagrindinis filmo įvykių katalizatorius, jos prielankumas pamažu tampa svarbiausiu Endžio ir Loros konkurencijos objektu. Tačiau ilgainiui pasakojimas komplikuojasi. Kuriam laikui dėmesio centre atsiduria Endis, jo santykiai su mirusiu tėvu, jam vis labiau atsiveriantis, paslapčių kupinas paskirtos globėjos namų pasaulis.
Ilgainiui vis daugiau svorio pradeda įgauti pačios Lauros emocinė kelionė. Pirmame veiksme ji dar akivaizdžiai funkcionuoja kaip antagonistė, maloni, bet velniškai pavojinga, nuolat po šilta šypsena slepianti kraują stingdantį, desperatišką ryžtą. Tačiau pamažu, ne tik pagal scenaristų sumanymą, bet ir dėl ją suvaidinusios aktorės Sally Hawkins nepriekaištingai atlikto darbo ji tampa jei ne simpatiška, tai bent jau verta nuoširdžios užuojautos.
Lemtingą akimirką kūrėjams nereikia nieko rodyti. Visą darbą už juos jau būna atlikusi žiūrovų vaizduotė.
Galiausiai kiekvienas iš šių spėjimų pasirodo esąs teisingas. Kad ir kokie skirtingi būtų Paiper, Endis ir Laura, juos sieja fundamentaliai panaši patirtis. Kiekvienas jų buvo paliestas mirties, jos sužeistas ir suformuotas. Ir dabar kiekvienas turi rasti savo būdą gyventi toliau.
Nebanali, žanrui neprivaloma filmo struktūra pirmiausiai liudija jo režisierių, australų brolių dvynių Danny ir Michaelo Philippou kūrybines ambicijas. „Grąžink ją atgal“ – tik antras jų ilgametražis filmas, todėl veržlumo ir originalumo jame natūraliai gerokai daugiau nei kartais sugeba demonstruoti patyrę grandai. Jauni ir alkani autoriai dar jaučia poreikį išsiskirti ir įsiminti, o kartu ir išsikovoti bei užimti savęs vertą nišą. Laimė, bent jau šio filmo atveju, norai atitinka talentą ir sugebėjimus.
Beveik visi įsimintiniausi filmo sprendimai žaidžia su matymo kategorija. Ką tik minėjau, kad skirtingais laikotarpiais „Grąžink ją atgal“ tarytum fokusuojasi į skirtingus personažus. Šie perspektyvos pokyčiai ne tik suteikia pasakojimui papildomos dinamikos. Jie padeda perteikti subjektyvų konkrečių veikėjų pasaulio suvokimą, o matymas tvirtai susiejamas su žinojimu.
„Grąžink ją atgal“ puikiai susitvarko ir su pagrindine žanro užduotimi: jį neabejotinai nejauku žiūrėti. Ką jau ten, filme buvo bent kelios scenos, kai turėjau iš anksto nusiteikti, kad nepasiduočiau norui patraukti žvilgsnį nuo ekrano.
Tai, ką regi vienas, dažnai lieka nematoma kitam. Kažko nematantis arba nepamatęs veikėjas kur kas lengviau manipuliuojamas, kartais net tiesiogiai priklausomas nuo kitų valios. Atitinkamai, svarbūs ir santykius apibrėžiantys įvykiai virsta įnirtingos interpretacijų kovos lauku ir esminiu konfliktų šaltiniu.
„Grąžink ją atgal“ puikiai susitvarko ir su pagrindine žanro užduotimi: jį neabejotinai nejauku žiūrėti. Ką jau ten, filme buvo bent kelios scenos, kai turėjau iš anksto nusiteikti, kad nepasiduočiau norui patraukti žvilgsnį nuo ekrano.
Nors, tiesą pasakius, net ir tokia strategija nebūtų padėjusi. Atspindėdamas ir atkartodamas Paiper negalią, filmo operatorius dažnai sąmoningai palieka didžiausią nerimą keliančius elementus už žiūrovų regos lauko. Tokiomis akimirkomis viršų pradeda imti garso dizainas, o mes verčiami susidaryti įspūdį apie tai, kas vyksta, tik iš vaizdų ir garsų nuotrupų. Kitaip tariant, lemtingą akimirką kūrėjams nereikia nieko rodyti. Visą darbą už juos jau būna atlikusi žiūrovų vaizduotė.
Yra ir mažiau pavykusių sumanymų. Pavyzdžiui, vienas lengviausiai pastebimų vizualiųjų filmo „Grąžink ją atgal“ leitmotyvų yra apskritimas. Į vaizdų sekas nuolat įterpiamos apyrankės, dušo galvutės, baseinai, akys ir kiti objektai, judesiai, daugiau ar mažiau abstrakčios apvalios formos. Iš pradžių tai tėra gana subtilios, nors ir primygtinai pabrėžiamos užuominos. Tačiau ilgainiui jos kaupiasi ir dauginasi, pradeda užimti vis daugiau filmo erdvės, kol, galiausiai, pasislėpti nuo jų pasidaro beveik neįmanoma.
Meluočiau, jei pasakyčiau, kad visa tai tėra savitikslės stilistinės grožybės. Ne, šių figūrų išskyrimas tiesiogiai padiktuotas ir motyvuotas filmo turinio. Jos vis primena, kad kiekvienas filmo veikėjas daugiau ar mažiau tiesiogine prasme yra patekęs į savotiškus mirties ir gedulo spąstus, atribotas nuo likusio pasaulio, sukasi uždarame rate. Vis dėlto, kad ir kaip sukau galvą, taip ir nesugebėjau sugalvoti, kurių galų autoriams prireikė tokio akivaizdaus jų pertekliaus. Apskritimo simbolika filme yra reikšminga, tačiau ribota, o nuolatinis jos griebimasis, regis, tik ryškina šios metaforos tiesmukumą.
Kažin, ar kartais ne tuo pasireiškia pagrindinis skirtumas tarp įprastų, pramoginių siaubo filmų ir jų moderniųjų pusbrolių, užsienyje pramintų „pakylėtais“? Ši etiketė sutartinai naudojama norint išskirti rimtesnius žanrinius kūrinius iš begalės komercinių atrakcionų. Vis įsitikinu, kad tokia priešprieša galiojo gal prieš dešimtmetį, žanrui tik pradėjusi atsinaujinti. Šiandien dažniau liekame su kitu kraštutinumu: paviršutiniškas gąsdinimas be rimtesnio tikslo virsta deklaratyviu moralizavimu be gilesnių įžvalgų.
