„Žmonija sukasi cikle: griovimas, atstatymas, žudymas, gimdymas. Tai yra tam tikra beprasmybė. Ir vienintelė prasmė lieka kūryba“, – sako aktorius, teatro pedagogas, buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, šiemet atšventęs 75-erių metų jubiliejų. Prisiminimai apie aktorystę, kelią į politiką ir požiūris į kūrybą – LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
– Galbūt menininko misija yra per savo patirtį kalbėti taip, kad surezonuotų visam stadionui?
– Tada ir atsiranda visa esmė, kam menininkas yra. Jeigu jis sugeba generuoti, ką nors sujungti, tai ne veltui tos tavo kančios, kai nepasiseka, visokios skriaudos. Jeigu pasiseka, tai atsiperka. Keletą kartų atsipirko.
– Čia jūs apie savo patirtį?
– Taip. „Meilė ir mirtis Veronoje“ mes jautėme iš salės ateinant kažką tokio... Čia, aišku, reikia nusilenkti Kęstučiui Antanėliui, tiems laikams. Tai buvo reikalinga to meto kartai, visiems, ir jauniems, ir pagyvenusiems. Buvo kažkaip pataikyta ir taip tikra. Nieks nevaidino genijų, visi tik arė suprakaitavę.
Tie stovėjimai per naktis prie bilietų kasos. Ten buvo klubas: vėliau teatras jau nerakindavo fojė, kur kasos, žmonės ten miegodavo, grodavo gitara, rūkydavo, buteliuką atsinešdavo. Net sovietinis saugumas nieko nesakė, kadangi ten buvo nepaprasta taikos oazė. Šimtas žmonių taikiai išbūdavo per naktį, nieko neįvykdavo, nebuvo prie ko prisikabinti. Tiesiog jautėme, kad mūsų reikia.
– Kiek menininkui svarbu jausti, kad jis yra reikalingas?
– Labai svarbu. Jeigu tavęs niekas nežiūri ar niekas neskaito, tai kam tada? Pats sau?
– Turite režisierių, kurie jums yra scenos dievai?
– Dievų aš neturiu išvis. Pagoniškų nežinau, o šitų neturiu. Tai nežinau, ką ir sakyti.
– Esate aktorius ir buvęs kultūros ministras. Nesigailite, kad nuėjote į politiką?
– Nė truputėlio.
– Pirmas jūsų bandymas buvo 1993 metais. Įkūrėte „Duonos valgytojų“ partiją, bandėte net į prezidentus eiti.
– Ir to nesigailiu. Tik gailiuosi, kad komandos nebuvo. Galėjome drąsiau, daugiau padaryti. Visiems kandidatams tada buvo skirta eterio laiko televizijoje, debatai, kurie mums vėliau keistai nuplaukė.
– Kas jums toptelėjo, kad sugalvojote eiti į prezidentus?
– Toptelėjo ne man. Buvo toks nedidelis laikraštis „Pirmadienis“. Jo redaktorius Linas Medelis paskambino man važiuojant teatro autobusu iš Kauno į Vilnių po spektaklio. O aš tuo metu nemačiau nė vieno žmogaus, kuris galėtų būti prezidentu. Vienintelis, kuris galėjo tuo metu tapti prezidentu ir žmonės be jokių klausimų būtų jį parėmę, buvo Arvydas Sabonis. Sabas būtų pasakęs „noriu“ ir visi būtų pasakę „būk“.
Man atrodo, čia būtų buvusi tikroji politika, visos tautos autoritetas. Visiškai nesvarbu, ar krepšininkas, ar žvejys, bet tai būtų buvusi visos tautos parama. Ne partiniai, ne verslo klanai, ką mes dabar matome labai stambiais gabalais šitame kare Ukrainoje. Ką tas vargšas [Donaldas] Trumpas? Pas jį ateina bičiuliai, paskambina, sako, „man reikia ličio kasyklų Ukrainoje, daryk“.
Vienintelis, kuris galėjo tuo metu tapti prezidentu ir žmonės be jokių klausimų būtų jį parėmę, buvo Arvydas Sabonis.
Tada aš galvojau: „Nagi, paišdykaujam.“ Galvojau, visi valgome, „Duonos valgytojų“ partija visus suvienys. Turėjome visai neblogą renginį Sereikiškių parke: kalėme kuolą į žemę ir sakėme, kad čia stovės.
– Kuolas?
– Nesvarbu, kas. „Čia stovės“ – politinė tezė. Gal Lietuva, gal kuolas. Politikoje gi nereikia iki galo visko pasakyti, ar ne? Bet nebuvo komandos, nebuvo su kuo pasitarti. Nors žmonės stengėsi, kaip galėjo. Pavyzdžiui, atvarė seną zaporožietį vietoje limuzino.
– Dabar šitą jūsų pasirodymą performansu pavadintų.
– Tikrai, taip ir buvo, nebuvo tikrų ketinimų. Apsilankėme blyninėje, nes kur daugiau eiti valgytojų partijai? Iš tikrųjų, mėgėjiškai padarėme, tada viską užraukėme. Kas suprato, kas ne.
– Bet po 15 metų atėjote į politiką rimtai.
– Gal rimtai, bet vėlgi be komandos. Bet nesigailiu, nes buvo palaidotos mano paskutinės iliuzijos apie kažkokią garbingą politiką ar partinę sistemą. Ji korumpuota lygiai taip pat, kaip ir dinastinis dalykas. Čia ateina, grumiasi mažesnės dinastijos, keli skorpionai viename inde.
– O dabar keičiasi kas nors?
– Tikrai ne, tiesiog labiau apsinuogina. Subrandinamas naujas konfliktas, tada – naujas atstatymas, pinigai sukasi. Politika yra tik kabutės. Žmonija sukasi cikle: griovimas, atstatymas, žudymas, gimdymas. Tai yra tam tikra beprasmybė. Ir vienintelė prasmė lieka kūryba. Žmogus kuria ir statydamas ūkį, ir vaikus augindamas. Tik tas griovimas, ar tikrai jis mums reikalingas?
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
