Rusijoje – ieškoma nusikaltėlė, Europos Sąjungoje – Metų žmogus, Estijoje – Narvos tvirtovės muziejaus direktorė. Tai Marija Smorževskich-Smirnova. Jos iniciatyva kasmet gegužės devintąją ant muziejaus sienos pakabinamas į Rusiją, Ivangorodo miestą, atsuktas plakatas su užrašu „Putinas – karo nusikaltėlis“.
– Esate išrinkta Europos metų žmogumi. Tačiau taip pat esate Rusijos ieškoma nusikaltėlė. Paaiškinkite plačiau.
– Žinote, tai visiškai absurdiška istorija. Šiemet sausį iš spaudos sužinojau, kad Maskvos Basmano rajono teismas mane suėmė už akių. Buvau apkaltinta, berods, melagingų žinių skleidimu apie Rusijos armiją. Sužinojau, kad nuo praėjusių metų vasaros Rusija man paskelbė federalinę paiešką.
Įsivaizduojate, kokia absurdiška situacija? Estijos pilietis, Europos Sąjungos gyventojas, areštuotas už akių rajoninio Maskvos Basmano teismo. Tai ne kas kita, kaip bandymas įbauginti: pažiūrėkite, mums pasiekiamas bet kuris jūsų gyventojas.
Mes negalime pasiduoti baimei, nes gąsdinimo politika – viena iš dabartinės Rusijos vykdomo hibridinio karo formų.
Tai manipuliacijos, kurios tik dar kartą patvirtina Rusijos vykdomas represijas prieš kultūros veikėjus. Prisiminkime, kaip plataus masto karo pradžioje Rusijoje areštuodavo vien už baltą popieriaus lapą su penkiomis žvaigždutėmis, kuriomis užšifruotas žodis „karas“. Žodis „karas“ tapo tabu, tai buvo vadinama specialia karine operacija. Mes nebijome dalykų vadinti tikraisiais vardais.
O sprendimas mane areštuoti už akių susijęs su tuo, kad kasmet gegužės devintąją, kai Rusija iš kito upės kranto, vos už šimto vieno metro, mums organizuoja propagandinius karo dainų koncertus, mes ant bokšto sienos pakabiname didžiulį plakatą. Jame labai aiški žinia: Putinas – karo nusikaltėlis. Šiemet truputį pakeitėme plakatą. Parašėme Putleris. Tai reiškia Putiną ir Hitlerį viename.
Nereikia bijoti įvardyti dalykų tikraisiais vardais. Tai, jog Rusija sako, kad neva nepastebi, ignoruoja, nesureikšmina – yra priešingai. Mano arešto faktas rodo, kad plakatas juos siutina.
– Ar reikalavo nuimti, skambino, rašė jums iš kitos pusės, kai pamatė plakatą?
– O taip, aišku. Gi ir čia vyksta karas. Kai pirmąsyk pakabinome plakatą, Rusijos pasieniečiai išėjo ant tilto, kad mūsų pasieniečiams perduotų protesto notą ir pareikalavo nuimti plakatą. Tačiau mūsų pasieniečiai paaiškino, kad pas mus demokratija. O muziejus – nepriklausoma institucija, nepavaldi policijai ar pasienio tarnybai.
Mes manome, kad kultūra negali nepastebėti karo. Istoriniu aspektu mums karas yra kur kas daugiau nei tik geopolitikos reiškinys. Karas tai tragedija, kuri vyksta dabartiniu istorijos momentu, vyksta prieš mūsų akis. Jau ketvirtus metus. Todėl mes negalime tylėti. Jei tylėsime, vadinasi, pritarsime arba būsime abejingi. Šito mes sau negalime leisti.
Manau, kad tai buvo įvertinta, kai mane pasiūlė į Metų europiečio nominaciją. Tiek pati nominacija, tiek vėliau ir titulas man buvo didžiulė staigmena. Pajutau aktyvų daugybės žmonių iš skirtingų šalių palaikymą.
– Kaip patys Narvos gyventojai įvertino plakatą, kai pirmąsyk pakabinote Putiną?
– Muziejaus feisbuko paskyroje teko iškart išjungti komentarus. Jie buvo labai prieštaringi. Kaip diena ir naktis. Pamatėme didžiulį susipriešinimą, kuris atsirado po 2014-ųjų, Rusijai okupavus Krymą, ir ypač išryškėjo po 2022-ųjų vasario.
– Ar rusai lankosi muziejuje?
– Šiuo metu jiems sunku čia patekti. Narvoje gyvena 24 procentai Rusijos piliečių. Istoriškai susiklostė, kad Narva ir Ivangorodas kadaise buvo vienas miestas. Nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų, kai Estija buvo nepriklausoma, šis miestas buvo kaip vienas administracinis vienetas. 1991-aisiais Estijai atkūrus nepriklausomybę, siena buvo aiškiai nubrėžta. Tačiau ji nenutraukė giminių ryšių. Daug Narvos gyventojų turi ne tik giminių, bet ir žemės, nekilnojamojo turto Ivangorode, Rusijoje.
Bet to, daug rusų turi giminių ne tik Narvoje, bet ir kitose Europos vietose. Seniau, iki kovido, iki 2022-ųjų vasario, daug Rusijos piliečių atvykdavo į Narvą. Dabar srautas gerokai sumažėjęs.
Be to, mes gi žinome, kad Rusijos piliečiams dabar labai sunku patekti į Europos Sąjungą. Bent jau Estija, Suomija, Baltijos šalys jiems turistinių vizų neišduoda. Todėl čia patekti ne taip lengva, kaip buvo anksčiau.
– Karybos apžvalgininkai Narvą įvardija kaip vieną iš potencialių galimos agresijos pradžios vietų. Kaip jūs jaučiatės, kasdien per langą matydama Rusijos vėliavą?
– Manau, kad dabartinėje situacijoje bet kuri Baltijos, Skandinavijos šalis, taip pat Lenkija ar Moldova galėtų save įvardyti potencialiais agresijos objektais. Iki 2022-ųjų vasario Ukraina nesitikėjo plataus masto įsiveržimo.
Manau, kad turime suprasti, kaip svarbu būti drąsiems. Mes negalime pasiduoti baimei, nes gąsdinimo politika – viena iš dabartinės Rusijos vykdomo hibridinio karo formų.
Štai čia, šia prasme, mus skiria labai aiški sienos linija. Mes esame Europos Sąjungoje. Visai neseniai, gegužės devintąją, Narva šventė Europos dieną. O tuo metu kitame krante jau trečius metus iš eilės vyko didžiulis propagandinis koncertas, skirtas vadinamajai didžiajai pergalei prieš fašizmą.
Rusija jau seniai pasisavino pergalę. Iš pradžių, kokius penkiolika metų, tai buvo pergalės kultas. Vėliau tai virto karo kultu. Dabar tapo mirties kultu.
Dabar Antrojo pasaulinio karo retorika yra naudojama prieš Ukrainą. Prieš ką gi kariauja Rusija? Prieš jų vadinamąjį fašizmą, genocidą, nacizmą. Prieš baisius dalykus. Ir šią retoriką jie naudoja per savo gegužės devintosios koncertus.
Turime aiškiai suprasti, kad propaganda veikia tik tuomet, kai žmonės nežino istorijos. Narvos muziejaus misija – atskleisti istoriją. Atskleisti ir tuos sudėtingus dalykus, kurie įvyko visai neseniai. Tai, kas sovietinei liaudžiai, ir, beje, nemažai daliai Estijoje po karo apgyvendintų rusakalbių buvo įteigta kaip išvadavimas nuo fašizmo, Baltijos šalims tapo okupacijos tęsiniu.
Visas istorines sąvokas Rusija pakeičia ideologiniais šūkiais ir jais dangstosi, bandydama pateisinti savo pačios fašizmą.
Karas Ukrainoje parodė, kaip Rusija išnaudoja praeitį savo šiandienėms imperinėms ambicijoms ir dabartinei agresijai. Visas istorines sąvokas Rusija pakeičia ideologiniais šūkiais ir jais dangstosi, bandydama pateisinti savo pačios fašizmą.
Todėl – taip, iš čia mes matome Rusijos vėliavą. Bet aiškiai suvokiame, kad stovime sargyboje. Todėl mums tiesiog reikia būti vieningiems. Manau, kad dabar daugiausia grėsmių kelia informacinis karas ir propagandos burbulas, kuriame atsidūrę nemažai Baltijos šalių gyventojų.
– Atleiskite, jei mano klausimas jums pasirodys netaktiškas. Kokia jūsų tautybė?
– Labai geras klausimas. Gimiau Kurgane, tuometės Rusijos socialistinės respublikos teritorijoje. Šeimoje, kur mano senelis iš mamos pusės iki aštuonerių metų nekalbėjo rusiškai. Jis mokėjo estiškai, jie buvo estai, kuriuos Rusija 1924-aisiais ištrėmė į Sibirą. Kolūkyje pavadinimu Raudonoji Estija jie statė vadinamąją šviesią ateitį. 1938-aisiais visus vyrus sušaudė. Mano prosenelį sušaudė kaip neva Estijos šnipą.
Pagal tėvo liniją, mano močiutė – totorė. O senelis – lenkas. Taigi, turiu ketvirtadalį rusiško kraujo iš mamos pusės. Tačiau, kaip dažniausiai būdavo sovietmečiu, į gimimo liudijimą įrašė, kad mano tautybė – rusė.
Manau, kad dabar nemažai Estijos rusakalbių susimąsto, kas jie iš tikrųjų yra. Aš nuo šešiolikos esu Estijos pilietė. Kito paso nesu turėjusi, tik estišką. Mano šeima gyvena Taline. Save suvokiu kaip Europos vertybėmis gyvenantį žmogų. Europos, į kurią veržėmės įveikdami sovietinius baisumus, – aš juos pamenu, – ir į laisvę, kurios sulaukėme 1991-aisiais.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
