Nežinau, kaip jaučiatės jūs, mielieji skaitytojai, tačiau jau kurį laiką atrodo, kad gyvenu moralių moralistų ir teisingų tiesų pasaulyje. Skamba kaip sviestas sviestuotas, tačiau geresnio palyginimo nesugalvoju. Žiūrėdama Lietuvos nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremoniją vis mąsčiau apie neseniai perskaitytą Živilės Pipinytės feljetoną „Kino“ žurnale – „Gera būti teisingam“. Sunku pasakyti, kaip šis tekstas rezonuoja su ceremonija, tačiau priėjau prie išvados, kad geriau būsiu tokia, kokia esu, o ne ta, kokia norėtumėt, kad būčiau (pasiskolinau aktorės Karlos Sofios Gascón žodžius, šiai atsiimant „Auksinį gaublį“ už vaidmenį filme „Emilija Perez“).
Taigi, per „Gervių“ ceremoniją nepailstamai deklaruota meilė kinui (net susimąsčiau, ar šis žodis nepralenkė f žodžio dažnio Briano De Palmos filme „Žmogus su randu“, 1983) skambėjo ausyse kaip įkyri musė. Gal tik man, mat abejoju, ar toji meilė turi ką bendro su pagarba pačiam menui ir menininkui, kurio kūryba, sakykim, neatitinka vis kintančių vertybinių tendencijų. Šia proga nusprendžiau trims savo lauko profesionalėms užduoti kelis klausimus – kas gi iš tiesų yra kūryba?
Expertės – tai nusipelniusios skirtingų kultūros laukų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos. Mūsų daug ir ratas tik plečiasi, mūsų požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas.
– Kaip tai, ką galėtume pavadinti „moralės dėsniu manyje“, veikia tavo meninius sprendimus? Ar yra riba, kurios neperžengtumei dėl meninio eksperimento?
Virginija Kulvinskaitė (rašytoja, literatūros kritikė): Noriu ir tikiuosi, kad mano meninius sprendimus veikia egzistencinės tiesos kriterijus. Siekiu nemeluoti, nesuteikti paguodos, kai jos nėra, nesupaprastinti, kas sudėtinga, prieštaringa. Aišku, mano tiesa subjektyvi, patirtinė. Bet tikiu, kad egzistuoja universalios tiesos matmuo. Kūriniai, kurie šį matmenį užčiuopia, su juo koreliuoja ir sugeba jį perteikti, yra reikšmingi. Asmeniškai neįdomūs kūriniai, kurių tikslas – dirginti jusles. Jei ribos peržengiamos vien dėl to, kad būtų peržengtos, tai tik tiek ir tereiškia. Man reikia daugiau.
Žiūrovų reakcijos dažnai yra jų pačių projekcijos, ir čia jau nieko nesukontroliuosi.
G. Beinoriūtė
Giedrė Beinoriūtė (kino režisierė): Etiniai klausimai nuolatos yra kiekvieno dokumentininko ar dokumentininkės darbotvarkėje. Mano – taip pat. Kai filmuoju dokumentinį filmą, turiu reikalų su kitų žmonių reprezentavimu, ir tai – didelė atsakomybė. Todėl turiu aiškiai žinoti, ką ir dėl ko darau. Čia man yra esmė. Tačiau neįmanoma prisiimti atsakomybės už kiekvieno žiūrovo reakciją. Žiūrovų reakcijos dažnai yra jų pačių projekcijos, ir čia jau nieko nesukontroliuosi.
Tikrai yra daug ribų, kurių neperžengčiau dėl eksperimento ir visos jos susijusios su kitų žmonių vaizdavimu filme, su nematoma sutartimi, kurią per sukurtą tarpusavio santykį sudarome su filmo herojais. Aš suprantu aktyvistinių filmų arba žurnalistinių tyrimų misiją, bet tai – ne tas, kuo norėčiau kada nors užsiimti. Būti kinematografininke – privilegijuota pozicija, tu turi galią, o mano tikslas – kuo mažiau ta galia naudotis ir verčiau būti istorijos liudytoja, dalininke negu valdove ar, dar blogiau, teisėja.
Laisvydė Šalčiūtė (menininkė): Be abejo, mano kūryboje egzistuoja moralinės ribos. Jos intuityvios – tai tam tikras vidinis žinojimas. Tarsi „elektrinis piemuo“, prie kurio priartėjus kresteli elektros srovė ir be didesnių „diskusijų“ mano vaizduotė ir poreikis vizualizuoti KAŽKĄ TOKIO klusniai suka į šoną. Tiksliai tų ribų neįvardinsiu, maniškiai vidiniai kūrybinės moralės dėsniai tūno aptvarėlyje ant plausto, banguojančiame vidiniame vaizduotės ir jausmų vandenyne, kur vis bandau išmokti plaukti.
Man kūryba – maišto forma. Menas anaiptol nėra geras elgesys, tai reakcija į supantį pasaulį, į besikaitaliojančias būties prieštaras ir tragikomišką idiotizmą. Bet maištas nėra anarchija. Tad manajame moralinės ribos yra. Manęs netraukia šaipytis iš kitų, silpnesnių, pažeidžiamų, kelti kažkam kančią arba ją fiksuoti „meno“ tikslais...
Bet mėgstu pasišaipyti iš pačios savęs, savo jausmingumo ir sentimentalumo, visuomenės stereotipų, banalybių, klišių. Tam net susigalvojau savo kūrinių (anti)heroję Meliuziną. Ji žaidžia ant aštrios ribos tarp tikrovės ir iliuzijos, kur esame priversti išgyventi nerimą, sutrikimą, provokaciją. Meliuzina dainuoja gražiai kaip sirenos ir yra tokia pat pikta kaip jos.
– Kas tau yra konformizmas?
V. Kulvinskaitė: Tylėti, kai norisi kalbėti, bet žinai, kad tavo žodžiai nesulauks prielankumo, arba kalbėti tai, kas prielankumo sulauks, nors pati tuo netiki. Literatūros pasaulyje šiandien konformizmo žvėriškai daug. Visi nori būti visiems geri, patikti kuo platesnei auditorijai, antraip tavęs nekvies, ignoruos. Neteksi pajamų, skaitytojų ir sekėjų. Kiek kartų esu privačiai girdėjusi, kad kolegos rašytojai ir kritikai skeptiškai pasisako apie premijuotas knygas, tačiau viešai tas knygas išsijuosę giria. Nes toks „bendras tonas“.
Taip pat esu stebėjusi, kaip išdrįsusią ar išdrįsusį nesutikti viešai linčiuoja, maždaug, „kaip drįsti kritikuoti mūsų vertinimą (ir vertę), kokią turi teisę“. Socialiniai tinklai tam labai palanki terpė. Ir pačiai kaip kritikei neretai tenka neutralizuoti savo vertinimus ir prieš save pačią teisintis, kad išsakau ne asmeninę, o bendrą literatūros lauko nuomonę.
Betgi suvokiu, kad transliuodama „bendrą nuomonę“ arba tylėdama, kai norisi rėkti, palaikau ir įtvirtinu tai, su kuo pati nesutinku. Kodėl taip darau? Nes palankios recenzijos ir apžvalgos atsiperka, nes nesinori, o dažnai tiesiog nėra jėgų pyktis, nes absoliuti dauguma literatūrinių renginių organizatorių nori, kad kviestiniai dalyviai ir moderatoriai girtų ir šlovintų, o ne užduotų nepatogių klausimų. Kaip kritikė šiandien esu konformistė ar bent jau nuosaiki, todėl vis rečiau šio žanro imuosi.
G. Beinoriūtė: Konformizmas – iš principo daryti tai, ko iš tavęs tikimasi, eiti „garantuotais“ takeliais, kur garantuotas finansavimas, garantuotas dėmesys ir simpatijos, kur nieko neįžeisi ir neužkliudysi. O mane visą gyvenimą traukė eiti priešinga kryptimi – ten, kur nepopuliaru, nemadinga, vietoj kažko didelio verčiau daryti kažką mažo.
Kaip kritikė šiandien esu konformistė ar bent jau nuosaiki, todėl vis rečiau šio žanro imuosi.
V. Kulvinskaitė
L. Šalčiūtė: Konformizmas mene man yra DRUNGNUMAS. Kai savo baikščius „veizolus“ esi nukreipęs į išorę ir stengies įtikti daugumai. Užuot tuos „veizolus“ nukreipęs į savo vidų, sąžinę ir paklausęs savęs, ką apie visa tai manai pats. Kartais mene tai atsispindi.
– Ar kuris nors tavo kūrinys sukėlė kontroversiją ir teko ginti savo kūrybą? Ar leidiesi būti netobula ir ar tai tau svarbu?
V. Kulvinskaitė: Kurdama esu netobula, jei siekčiau tobulumo, tikriausiai tektų liautis. Romanas „Kai aš buvau malalietka“ vadintas nusivalkiojusios kvailos merginos išpažintimi, mane kaltino vulgarumu, siekiu atkreipti į save dėmesį. Tipiška reakcija į moters kūrėjos tekstą – būčiau vyras, būtų gilu, atvira ar jautru, ar net gal filosofiška.
Neseniai skaičiau feisbuke savo rato atsiliepimus apie Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“ – identiški: kvailos mergos, tuštybė, siekis šokiruoti, etc. Bet bręstantys berniukai ir jų naivios patirtys žavi. O apsakymų rinkinyje „Keturi“ per daug tamsos. Arba „oho, kaip drąsu“. Bet gal tikrai drąsa ir tamsa yra sakyti tiesą, nesekti pasakų? Šiandien itin geidžiama iliuzijos, norima, kad menas ramintų, guostų, leistų užsimiršti, nes gyvenimas kupinas įtampų. Leidėjai irgi labai skatina kūryboje generuoti daugiau „šviesos“, nes „šviesą“ geriau perka.
L. Šalčiūtė: Kontroversiją sukėlė ne vienas mano darbų ciklas ar instaliacija, pavyzdžiui, „Sigmundas Froidas čia nebuvo pageidaujamas“, 2007; „Pornografija“, 2007; „Nepakankama nekaltybė“, 2010; „Giesmių giesmė“, 2010; „(Melo)dramos. (Melo)ncholija. Meliuzina“, 2017; ir t. t.
– Ar menininkas turi moralinę atsakomybę už tai, kokį poveikį daro jo kūriniai?
V. Kulvinskaitė: Meno kūrinys – jei tai tikras meno kūrinys – savo esme daugiaprasmis ir sudėtingas. Toks ir meno kūrinio poveikis. Tačiau tas poveikis pasireiškia tik tuomet, kai įvyksta meno kūrinio ir suvokėjo susitikimas. Jautrus, išprusęs suvokėjas pripažįsta meno daugiaprasmiškumą ir nenaudoja jo instrumentiškai. Deja, meno kūrinys nei menininkas negali apsiginti nuo buko suvokėjo.
G. Beinoriūtė: Jeigu menininkas užsiima propaganda, tai, be abejo, yra jo atsakomybė. O visa kita – žiūrovų reakcijos į vieną ar kitą dalyką – pačių žiūrovų reikalas, susijęs su jų asmeninėmis patirtimis, pasaulėžiūra, išsilavinimu, lūkesčiais. Be to, žiūrovai visada turi teisę nežiūrėti.
L. Šalčiūtė: Abejočiau. Bet tai nevienareikšmiška, nes aplinkybių gali pasitaikyti visokių. Tačiau visi meno kūriniai yra tarsi veidrodžiai, žiūrovai žvelgdami į juos sužino kažką apie save pagal savo unikalų sugedimo laipsnį, kurį suformavo unikalios gyvenimo aplinkybės. Tad moralinės atsakomybės žiūrovui verta paieškoti savyje, o ne kūrinio autoriuje. Aišku, jei tas kūrinys neperžengia įstatymo numatyto „elektrinio piemens“.
Nes menininkas kelia klausimų, kartais aštrių, bet nepateikia atsakymų, subjektyvius atsakymus susigalvoja pats žiūrovas. Kita vertus, tinkamai suformuluotas klausimas visuomet kyla iš pamatinio smalsumo išsiaiškinti tai, kas nuo mūsų slepiama. Betgi smalsumas pražudė katę… Bet... Negaliu laikyti išmintingu tokio žmogaus, kuris prireikus nemoka būti pakvaišėliu...
– Kur baigiasi provokuojantis menas ir prasideda žaidimas su auditorijos jausmais?
V. Kulvinskaitė: Ten, kur baigiasi menas.
Nes menininkas kelia klausimų, kartais aštrių, bet nepateikia atsakymų, subjektyvius atsakymus susigalvoja pats žiūrovas.
L. Šalčiūtė
G. Beinoriūtė: Man atrodo, menas neišvengiamai susijęs su manipuliavimu auditorijos jausmais, tai yra tai, kuo mes užsiimame. Kūriniai turi veikti ir profesijos dalis yra išmanyti kūrinių veikimo ir žiūrovų galimybių būti paveiktiems principus. Svarbiausias klausimas čia – dėl ko, kokiu tikslu tai darome?
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
