„Malašauską arba myli, arba jo dar nesutikai“, – sako man bičiulė. „Malašausko čia pilna, net jei jo čia nėra“, – mano kita. „Tau patiko? Geras, man sakė, kad tai – nesąmonė“, – apie jo kuruotą parodą-vyksmą-performansą Paryžiuje teigia bičiulė, kuriai su susižavėjimu pasakoju apie jo „Mundus Mal-a-Showcase“ prestižiniame „Centre Wallonie-Bruxelles“ Paryžiuje. „Viena įdomiausių pastarųjų metų patirčių“, – sakau jai.
Praėjusių metų pabaigoje R. Malašauskas pristatė ir knygą „Suzon“, išleistą dvigubu leidimu su prieš kelerius metus pasirodžiusia ir jau išparduota „Paper Exhibition“ (pirmą kartą išleido „Sternberg Press“). Šiais metais knyga įvertinta Meno kritikos apdovanojimuose „Ilgosios formos“ kategorijoje.
Skaityti knygą – tai lyg dalyvauti įtraukiančiame pokalbyje, kuriame niekada nebūna nuobodu ir po kurio visada išeini praturtėjęs. Toks ir yra R. Malašauskas.
2010 m., 100 menininkų nuomone, tarptautiniame meno žurnale „Flash Art“ jis buvo pripažintas vienu geriausių kuratorių pasaulyje. 2013 m. jo kuruotas jungtinis Lietuvos ir Kipro paviljonas Venecijos bienalėje buvo įvertintas specialiu žiuri paminėjimu (Special Mention). 2022 m. turėjęs kuruoti Rusijos paviljoną, vos prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, jis iš karto atsisakė šio darbo ir vienareikšmiškai pasmerkė Rusijos vykdomą karą.
Pastarasis faktas yra viena dažniausiai minimų žinių apie R. Malašauską didžiuosiuose naujienų portaluose Lietuvoje, tačiau kiti paminėjimai reti ar nukeliantys į 2013-uosius.
Kuratorius, menininkas daugybę metų gyvenimą kūrė Briuselyje. Tiesa, šiandien jis dažnai vaikštinėja ir Vilniaus gatvėmis, o netrukus jo Paryžiuje pristatytas „Mundus Mal-a-Showcase“ į nesibaigiantį dialogą pakvies ir prestižinės bienalės „Performa“ Niujorke lankytojus.
„Raimundą visi pažįsta, visi myli ir gerbia tarptautiniu mastu. Jis labai gerai žinomas“, – sako man „Performos“ vykdomoji direktorė Esa Vincenty Nickle.
Kartą pažįstama manęs paklausė: „Kas yra Raimundas Malašauskas?“ Pradėjau pasakoti, rekomendavau paskaityti jo žodinę kūrybą ar pasekti kitus darbus. O tada pagalvojau, kad tokių turbūt yra ir daugiau, tad šiandien kviečiu ir kitus bent trumpam panirti į pokalbių su R. Malašausku džiaugsmą ir pažinti jo pasaulį.
Pašauktas
Sakau Raimundui, kad ieškodama būdo jį pristatyti išsitraukiau tai, kas paprastai suteikia „svorio“, – tai įvertinimai, apdovanojimai. Primenu apie 37-ą vietą šimtuke geriausių kuratorių. „Buvo kažkoks sąrašas, neatsimenu. Man tie sąrašai nieko nereiškia, nežiūriu į juos rimtai, bet žmonės kažkaip tai linksniavo, jiems patiko tas faktas“, – šypsosi jis.
Tai kas yra Raimundas Malašauskas? „Manau, kad esu menininkas, kurio esminė ir pagrindinė praktika pastaruosius dvidešimt metų buvo kuravimas šiuolaikinio meno terpėje.“
2010 m., 100 menininkų nuomone, tarptautiniame meno žurnale „Flash Art“ jis buvo pripažintas vienu geriausių kuratorių pasaulyje.
Paklausiu jo, kur baigiasi kuravimas ir prasideda menas, o gal tai neišvengiamai persipynę?
„Dar nesu iki galo radęs atsakymo. Turbūt pats klausimas įdomus savaime, jis priverčia galvoti, samprotauti, bet atsakymo šiandien neturiu. Į kuravimą atėjau pašauktas, – sako jis. – Kažkada skaičiau, kad bendruomenėse, kuriose veikia gydytojai, šamanai, jie gydytojais tampa, kai juos kažkas pakviečia gydyti, pašaukia. Suprask, tu ne pats apsisprendi, kad būsi gydytojas, studijuosi ir save apsibrėži kaip tokį. Tai ateina per kitą ir man tas momentas – svarbus. Kuravimas man atsitiko „per kitą“, buvau pakviestas.“
Kūrėjas pasakoja tuo metu nežinojęs, kas tai per veikla. „Paskui, kai pradedi veikti, praktikuoti, po kažkiek metų pamatai, kad ten jau plauki, įdomu tą daryti. Atsiranda džiaugsmas, malonumas“, – priduria jis.
Vieni kuruoja intuityviai, kiti – logiškai dėlioja parodos, performansų serijos pasakojimą. Anot R. Malašausko, kuratorystės formų yra daug, tačiau jis pats labiau praktikuoja intuityvią ir meninę, nei akademinę ir institucinę. Nors ir pats daug metų dirbo Šiuolaikiniame meno centre (ŠMC).
„Kuratorystė yra kūryba. Tu kuri iš elementų, kūrinių ar idėjų, kurie ateina iš kitų žmonių. Man patinka dirbti su kitų žmonių idėjomis, modeliais, juos adaptuoti ar išvystyti“, – sako R. Malašauskas ir čia pat prisimena drauge su Rosalinda Nashashibi ir Gintaru Didžiapetriu 2010 m. kuruotą parodą „Into the Belly of a Dove“ „Museo Rufino Tamayo“ Meksikoje.
„Kai mane pakvietė, prisiminiau architekto Valdo Ozarinsko idėją, kurią jis buvo realizavęs ŠMC. Bet man atrodė, kad idėja galėtų būti dar geriau, plačiau ir sudėtingiau realizuota. Paklausiau Valdo, ar galiu panaudoti tą patį modelį, paimti pastato, kuriame vyksta paroda, erdvinį planą, jį sumažinti ir tada pastatyti tokį pat pastatą viduje to paties pastato. Taip išeina veidrodinė struktūra į vidų.
Valdas sutiko ir buvo labai laimingas, kad jo idėja buvo kažkur kitur realizuota. Man faina taip dirbti, nes visada žinai, kad aplinkui yra daug įdomių, gerų idėjų ir nebūtina visą laiką kažką pačiam išradinėti“, – pasakoja kuratorius.
Paklausus, o kaip jis pats renkasi kūrinius parodoms, ar siekia kurti pasakojimą, ar atspindėti galerijos duotą temą, jis sako, kad praktikoje buvo ir tokių, ir tokių atvejų.
Anksčiau minėtą parodą Meksikoje pakvietė kuruoti pats muziejus, prašydamas surengti parodą su muziejaus kolekcija, kuri, anot R. Malašausko, buvo visiška modernizmo klasika. „Tai buvo duotybė, su kuria reikėjo dirbti. Tada atnešiau V. Ozarinsko idėją replikuoti patį Tamayo muziejaus pastatą ir toje replikoje mes su Gintaru ir Rosalinda išeksponavome modernizmo, kaip Pikaso, Miro, klasikus. Tai yra labai specifinės aplinkybės ir parametrai, kuriuose dirbi“, – pasakoja jis.
„Bet yra ir kitokių projektų. Pamenu, kažkada mane tiesiog pagavo istorija ir, kaip tu ir sakai, tai buvo istorijos pasakojimas. Kažkur Niujorke, restorane, Elke Krystufek partneris George papasakojo istoriją apie menininką vardu Johnas Fare, kuris dirbo 8-ajame dešimtmetyje, o jo metodas buvo saviamputacija. Jis rengdavo performansus, per kuriuos nukapodavo sau kurią nors kūno dalį: pirštą, plaštaką ir t. t. Naratyvas baigiasi tuo, kad jis nusikirto sau galvą. Tokia autofagija. Puikiai supratau, kad šita istorija yra vadinamoji „miesto legenda“, bet mane ji pagavo“, – sako R. Malašauskas.
Jis pradėjo galvoti apie menininkus, kurie galėtų kažkaip į šią idėją atsiliepti, o tada jį parengti kokį nori projektą pakvietė galerija „gb agency“ Paryžiuje.
„Tada aš jau žinojau, kad noriu daryti kažką apie Johną Fare. Ta istorija jau egzistavo, apie ją galvojau, o kai mane pakvietė, aš ją išvysčiau ir ji tapo paroda. Paroda, kurioje pasakojimas buvo esminis elementas. Pakviečiau menininką Gabrielį Lesterį, kad jis būtų parodos mediumu, Johno Fare įsikūnijimu. Jis – labai kalbus ir žaismingas žmogus, kiekvieną dieną buvo galerijoje, o kiekvieną kartą atėjus žiūrovams su jais susitikdavo ir pradėdavo pasakoti Johno Fare istoriją“, – dalijasi mintimis kuratorius.
Jis taip pat pasiūlė ir kitiems menininkas, jei jie norėtų, ką nors ištransliuoti per G. Lesterio veiksmus. „Pavyzdžiui, Darius Mikšys pasiūlė, kad kai Gabrielis pasakoja istoriją, jis 10 procentų jos nukirstų ir padarytų trumpesnę“, – priduria R. Malašauskas.
Man patinka dirbti su kitų žmonių idėjomis, modeliais, juos adaptuoti ar išvystyti.
Primenu ir kitą kūrinį, gyvuojantį jau bene 15 metų, intriguojančia paraiška „Hypnotic show“. Kūrinys buvo rodytas „dOCUMENTA (13)“ Kaselyje, „Kadist“ Paryžiuje, į kurį sugrįžo praėjusį rudenį Lietuvos sezono Prancūzijoje metu.
„Kažkada, kalbėdamas su kolega Francesco Manacorda, spekuliatyviai pagalvojau, o kas būtų, jei pareikštum, kad kuruoju parodą tavo smegenyse? Atsispyriau nuo tos idėjos ir keliavau toliau. Pradėjau galvoti, kaip tai padaryti. Ir kūrybine prasme hipnozė man pasirodė kaip būdas, kaip meno kūrinys. Galvoti apie tai paskatino ir tai, kad žmonės dažnai mini kažkokią „hipnotinę“ meno galią. Tuo metu tokia minties eiga atrodė visiškai organiška, dabar man kyla daugiau klausimų, tačiau kūrinys jau susiformavo ir gyvena savo gyvenimą“, – pasakoja menininkas.
Ieškodamas, kas galėtų įgyvendinti jo idėją, jis susipažino su menininku Marcosu Lutyensu, kuris savo praktikoje taiko hipnozę, ir pradėjo su juo bendradarbiauti. „Man norėjosi atsisakyti ir didelių logistinių parametrų kaip transportas, paveikslų kabinimas ir t. t. Norėjosi tiesiog pareikšti žmonėms, kad kuruoju parodą jų suvokime“, – prisipažįsta jis.
Anot menininko, tai, kas vyksta performanso metu, jie labiau linkę vadinti „guided daydreaming“ (liet. vedamas svajojimas, meditacija). M. Lutyensas tiesiog pasakoja istorijas.
„Iš pradžių veikiau kaip kuratorius, kuris menininkams pasiūlydavo sukurti kūrinį būtent hipnozės protokolui. Šias istorijas vėliau su Marcosu sudėdavome į maršrutą žiūrovui ir jis jas pasakodavo įvedęs publiką į lengvą transą. Vėliau pagrindiniu istorijų šaltiniu tapo mano knyga, tai taip pat supaprastino projekto „logistiką“ ta prasme, kad kitų menininkų kūriniai yra jų investicija, autorystė, o man norėjosi, kad projektas būtų paprastas“, – pasakoja R. Malašauskas.
Taip susikūrė šimtai ar net tūkstančiai „parodų“, sakau jam. „Būtent. Man norėjosi, kad paroda kiekvieno sąmonėje būtų absoliučiai skirtinga. Pavyzdžiui, Paryžiuje pakvietėme lankytojus prisiminti juos labai paveikusį pokalbį ir pasiūlėme jį pratęsti, peržiūrėti, iš naujo jį naviguoti. Ir, žinoma, kiekvienas nardė visiškai kitame pokalbyje“, – priduria menininkas.
Blogas menas ir politika
Pasakoju jam neseniai buvusi spektaklyje, kurio metu galvojau, kad turbūt vieniems žiūrovams jis – labai geras, kitiems – labai blogas. O kaip atskirti, kas nustato tą ribą tarp „gero“ ir „blogo“?
„Galbūt tą klausimą kreipčiau į tai, ar rezonuoja tas kūrinys, su kuriuo susiduri, tavo patirčiai. Žmogaus patirtis – humanistinis priėjimas prie meno, kai suvokėjo patirtis tampa nulemiančiu dalyku, bet man atrodo, kad ir blogas menas gali rezonuoti, gali nepatikti ar sujudinti emocinius dalykus, kurie padaro tavo dieną prasmingesnę ar leidžiančią pažvelgti į kažką kitaip.
Galbūt namie ir nesinorėtų turėti blogo meno kūrinio. O kaip atskirti? Visada galvodavau, kad iš tikrųjų pajunti intuityviai, kas yra geriau, o kas – prasčiau“, – mano R. Malašauskas.
Blogas menas gali rezonuoti, gali nepatikti ar sujudinti emocinius dalykus.
Jam pačiam daug to, kaip jis mato meną, lemia ir pokalbiai su menininkais.
„Visada įdomu kalbėtis su žmonėmis, kuriems mąstymas yra kūrybinė zona, kuriems patinka galvoti, išradinėti ir vystyti savitas gyvenimo koncepcijas, gyventi nestandartiškai. Su tokiais žmonėmis bendrauti, jų klausytis man yra dovana. Tu tampi specifinių kūrybinių gyvenimo koncepcijų liudininku ir tai, be abejo, nulemia ir tai, kaip tu suvoki žmonių kūrinius.
Įdomus menininko mąstymas gali visiškai pakeisti kažkokio daikto vertę, nes tu matai tai kaip didesnio lauko, didesnės mąstymo trajektorijos dalį“, – sako kuratorius.
Čia priduriu, kad šiandien vis dar aktualumo nepraranda klausimas – o ką daryti su kūrėjo, kurio veiksmams ar pažiūroms nepritari, darbais? Ar galima atskirti kūrinį nuo kūrėjo?
„Kažkada labai seniai man atrodė, kad svarbu atskirti kūrinį nuo kūrėjo ir analizuoti jį kaip formalistinę struktūrą, bet dabar man atrodo, kad kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Tu matai viską didesniame holistiniame peizaže, kaip visumą, o ne kaip atskirtybes, darosi tik įdomiau“, – teigia R. Malašauskas.
Anot jo, kūriniai gali rezonuoti, net jei jų kūrėjas abejotinų ar tau nepriimtinų pažiūrų. „Pamenu, skaičiau interviu su juodaode mokslinės fantastikos rašytoja Nora Keita Jemisin, kuriame ji kalbėjo apie H. P. Lovecraft, 19-o amžiaus rašytoją, kūrusį gotikinius siaubo romanus, kurie jai atrodė svarbūs, bet kartu jis buvo baltasis suprematistas ir rasistas. Interviu ji sako, kad būdama juodaode rašytoja visa tai supranta, bet, nepaisant jo pažiūrų, tai, ką padarė jo kūrybinis palikimas, yra svarbu meno raidai ir galbūt net svarbiau nei jo paties siauros rasistinės asmeninės pažiūros“, – pasakoja R. Malašauskas.
Tačiau šiandien meno, kino, literatūros lauke lygybės, politinės temos yra labai svarbios. Kas tai diktuoja: ar visuomenė, ar menas?
„Manau, kad menas atliepia visuomenės intelektualines ir politines bangas. Ir man atrodo, kad svarbu tai atliepti ir save keisti. Meno kultūra yra visuomenės struktūra. Aišku, menas gali būti ir suprematistinis, ir elitistinis, bet tam tikra prasme dabar jis stengiasi save dekonstruoti ir tapti atviresnis. Yra ir vadinamasis „performed radicality“ (liet. atliktas radikalumas), kuris ne visada daro tai, ką skelbia. Yra ir tai, ir visuomeninės, meninės mados, konjuktūra, o tai irgi gali būti tiesiog būdas būti“, – sako menininkas.
Elitizmas ir menininkas
Užsimenu Raimundui, kad vis dar tenka susidurti su požiūriu, kad šiuolaikinis menas skirtas tik siauram, elitiniam ratui žmonių, ar nuosprendžiu „nesuprantu“ ir tai lydinčiu atsitraukimu. Kodėl?
„Šios nuomonės susiformavimui įtakos turi realios priežastys. Iš tikrųjų, šiuolaikinio meno kultūra yra labai specifinė, su keistų taisyklių rinkiniu. Yra toks dalykas kaip meno rinka, kurioje kartais sukasi labai dideli pinigai. Finansinės spekuliacijos taip pat yra praktika. Ir kai žmogus skaito tekstą apie tai, už kiek parduodamas koks nors madingo tapytojo kūrinys Niujorke, tai sukelia abejonių ta prasme, kad tai – labiau finansinės spekuliacijos nei estetinis pareiškimas. Žinoma, kaip Andy Warholas sakė, „menas yra verslas, verslas yra menas“, – teigia R. Malašauskas.
Finansinę spekuliaciją, pasak jo, galima matyti kaip kūrybinę praktiką, nes žmonės kuria įrankius, strategijas, taisykles, o menas ten taip pat nukeliauja.
„Tada žmogus neišvengiamai meną asocijuoja su spekuliacijomis, keistais drumstais sandoriais, o tai dažnai yra tiesa. Tačiau meno sferų yra daug. Yra sferų, kurių pagrindinis tikslas – panaudoti meną kaip įrankį platesnėms žmonių grupėms praktikuoti kūrybiškumą per socialinius, bendruomeninius saitus. Tačiau jos turi mažai ką bendro su rinkos „aukštuoju“ galerijų pasauliu. Ir visa tai egzistuoja su tuo pačiu meno pasaulio vardu, nors tai yra visiškai skirtingi dalykai su labai skirtingais tikslais“, – atkreipia dėmesį kūrėjas.
Bet gal žmonės tiesiog patys užveria save, nes galvoja, kad nesupras, nepažins, sakau jam.
„Žmonės kartais mėgsta priimti kažkokias klišes, išankstines nuostatas. Paprasčiau yra nuspręsti, kad šiuolaikinis menas yra visiškai nesuprantamas ir elitistinis, bet kai pasigilini, randi žymiai daugiau nei elitizmą ir drumstumą“, – atsako Raimundas.
Galvodama apie kūrėjus ir žiūrovus, prisimenu jo pokalbį su menininku Pierre`u Bismuthu, kurio frazė „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ puošia ŠMC sieną ir yra tapusi tam tikra legenda.
„Jis, man atrodo, perfrazavo Josephą Beuysą, – šypsosi R. Malašauskas. – Labai didžiuojuosi tuo projektu, nusėdusiu ant ŠMC sienos. Tai yra labai atviras sakinys ir manau, kad tai, kaip tu jį interpretuoji, parodo tavo poziciją. Kai kas iš karto priima šią frazę kaip elitistinį menininkų žaidimą, kurio dalimi nenori būti, kiti priima kaip juokingą dalyką, gerą kalambūrą, kuris kels juoką ir meno pasaulyje, ir degalinėje.“
Paprasčiau yra nuspręsti, kad šiuolaikinis menas yra visiškai nesuprantamas ir elitistinis, bet kai pasigilini, randi žymiai daugiau nei elitizmą ir drumstumą.
Paklausus, kas jį patį domina kūryboje, pokalbininkas atsako, kad jį pagauna menininkų pasakojimai ir idėjos. „Mane domina kūrybinio gyvenimo formų įvairovė, su kuria daiktai, vadinamieji meno kūriniai, susiduria ir ją vienaip ar kitaip įkūnija“, – priduria kūrėjas.
Malašausko pasaulis
Paryžiuje pristatytas „Mundus Mal-a-Showcase“ šį rudenį skris už Atlanto, kur į Malašausko pasaulį įsuks prestižinės performanso bienalės „Performa“ lankytojus.
Sakant „Mundus Mal-a-Showcase“, suskamba Malašausko pavardė, bet ir ne tik tai.
„Idėja pavadinimui kilo iš pokalbio su labai įdomiu indų menininku Aditya Mandayamu. Jis visą laiką kūrybiškai žaidė su kalba ir pavadino mane „Mundus Mal-a-Showcase“, turbūt referuodamas į mano tuo metu praktikuojamą kuravimo būdą, kuris buvo pasaulio rodymas. Nes „mundus“ lotyniškai reiškia „pasaulis“, o „showcase“ yra kažkokia „vitrina“, „mala“ hindi reiškia viena, o ispanų ar prancūzų kalboje gali būti susijęs su bėda. Menininkas kažkaip suimprovizavo tą įvardijimą ir, kai kūriau projektą, pagalvojau, kodėl netapus parodos mediumu pačiam sau“, – šypsosi R. Malašauskas.
„Mundus Mal-a-Showcase“ buvo ir „carte blanche“, tai reiškia, kad menininkas galėjo kurti ką nori, žinoma, atsižvelgdamas į biudžetą ar institucijos protokolus. Jis pats apsibrėžė, kad šiame projekte dirbs tik su kūrėjais, su kuriais dirbo anksčiau, nebus nė vieno naujo vardo.
Parodos-vyksmo-performanso skrajutėje-laikraštyje, kurio formą įkvėpė popierinė kavinės staltiesė, daug asmeniškų pokalbių, taip pat ir vaikystės prisiminimų. Pasakoju jam, kad ir pats „Mundus Mal-a-Showcase“ sukūrė jausmą, jog R. Malašauskas atvėrė savo namų duris ar savo sąmonės klodus, mintis.
Man norėjosi, kad tai būtų projektas apie mano paties subjektyvumą.
Lankytojai, patekę į salę, prisėsdavo žiūrėti, kaip įpratę, spektaklio, tačiau paties „spektaklio“ tarsi ir nebuvo. Menininkai bendravo su lankytojais, lankytojai atsidurdavo scenoje ar buvo vaišinami čia pat ruošiamais gėrimais. Jokios „ketvirtosios sienos“, tačiau kartu ir jokio primygtinio prašymo prisijungti, tik galimybė tiesiog „būti“ ir nuoširdi „savaime suprantamybė“, kad tiek lankytojai, tiek kūrėjai žaidžia tame pačiame lauke, o R. Malašauskas sėdi, šypsosi ir stebi tą „žaidimą“.
„Man norėjosi, kad tai būtų projektas apie mano paties subjektyvumą. Kuratoriniame pasaulyje yra tam tikras susitarimas, kad svarbu kalbėti apie kažkokius bendresnius dalykus negu tik tai, kas esi pats. O man norėjosi „paimti save“ kaip tam tikrą struktūrą ir leisti jai žaisti. Dėl to atsirado tokie dalykai kaip du mano mamos laiškai, kurie labai tiko tame šou, nes jis buvo ir apie dvigubinimąsi, veidrodinį replikavimą“, – sako R. Malašauskas.
Jis pasakoja, kad mama, drąsindama prieš svarbų susirinkimą, jam parašė laišką, kuriame prisiminė, kaip ji negalėjo jo lydėti į naujametinę eglutę darželyje ir bijojo, kaip jis pasirodys.
„Kitą dieną auklėtoja pasakė, kad viskas buvo gerai, o aš, tai supratęs, paklausiau, ar galėčiau padeklamuoti eilėraštį antrą kartą. Mama parašė tą laišką ir po kelių valandų parašė antrą laišką, nes pirmasis jai dingo, nors man atėjo abu. Taip ji rašė tą patį laišką du kartus, kaip ir aš darželyje norėjau deklamuoti eilėraštį du kartus. Tos veidrodinės struktūros – daug žadančios, juokingos, svarbios ir intymios“, – dalijasi R. Malašauskas.
Beje, viename iš objektų – Manonos de Boer filme apie Sylvią Kristel veiksmas taip pat pasakojamas du kartus, su dvejų metų pertrauka.
Pasak kūrėjo, „Mundus Mal-a-Showcase“ tapo ir būdu ištransliuoti paskutinių dešimties metų pokalbius, pažintis.
„Žinojau, kad tai – unikali galimybė, kai susitinka skirtingos kūrybinės figūros, pavyzdžiui, garso pasaulyje žinomas Tarekas Atoui susitinka su choreografe Alixa Eynaudi, kuri susitinka su klasikine pianiste Hana Gyeol Lie. Sandra Straukaitė, aprengdama visus dalyvius, visiškai integruotai pristatė mini kūrybos retrospektyvą.
O Gintaro Didžiapetrio neonai, kurie kabėjo ant Lietuvos ir Kipro paviljonų sienų Venecijos bienalėje, po to kabėjo Kauno gatvėje, Vilniuje, atvyko kaip du aktoriai vienam vakarui į Paryžių. Arba niekur nerodyta Pierre`o Bismutho nuotrauka, kurioje – Rasų kapinės. Jos labai jį sužavėjo dėl to, kad per jas eina kelias, kuris dalija kapines į dvi dalis, vėlgi, simetrija, dvigubumas – svarbios temos“, – pasakoja R. Malašauskas.
Dvigubumas lydėjo ir patį pasirodymą scenoje. Žiūrovai dalijosi, kad kartais jiems iš tikrųjų buvo sunku suprasti, kas yra menininkas, o kas – žiūrovas. O pačiam R. Malašauskui kiti prisipažino, kad kilo abejonių ir dėl jų pačių tikrumo.
„Kaip aš čia atsidūriau?“
Anot kuratoriaus, menininko, Lietuvos šiuolaikinio meno scena yra nedidelė, bet stipri, įdomi ir tanki. Čia – daug kūrybiškumo, daug kūrybiškų pokalbių ir pasaulio matymo būdų.
„Viena vertus, jie paprasti, buitiniai ir dažnai vyksta apie kažkokį kasdienį gyvenimą, bet kasdienybė – svarbi tema, kaip ir kasdienybės matymo trapumas, humoras, riboti resursai, netikėtos kosminės įžvalgos ir sprendimai, kaip tą kasdienybę žaisti, kad ji būtų labiau priimtina ir įdomi. Man atrodo tai – viena iš lietuviškos meno scenos ypatybių, kuri tikrai yra labai įdomi ir atpažįstama pasaulyje, nes turi aiškų profilį“, – sako R. Malašauskas.
Praėjusių metų pabaigoje pristatęs knygą su pastarųjų dvidešimties metų tekstais, jis nėrė į parodą „Grazer Kunstverein“ apie 2019-uosius kaip „paskutinius didelės eros“ metus, kurią kuravo drauge su Tomu Engelsu (15-osios Baltijos trienalės vienas iš kuratorių, „Grazer Kunstverein“ parodų erdvės meno vadovas).
„2019-ųjų pabaiga pranašavo visokias bėdas ir nelaimes, kurie įvyko 2020 m. 2019-ais metais buvo du didžiuliai potvyniai Venecijoje, degė miškai Australijoje ir degė Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Įvyko realios ir simbolinės tragedijos, kurios išpranašavo 2020-uosius, kai įvyko pandemija. O po to ateina 2022-ieji ir karas Ukrainoje. Ir tai yra pasaulis, kuriame dabar gyvename. Bet 2019-ieji buvo paskutiniai kažkokio kitokio pasaulio metai ir paroda pažvelgė į juos“, – pasakoja menininkas.
Pasak R. Malašausko, kūryba yra nuolatinis procesas. „Prisiminiau tokią Theloniouso Monko frazę, kuri man kartais grįžta skirtingais keliais ir dėl skirtingų priežasčių – „Whenever you play you rehearse“ (liet. „Visada, kai tu groji, tu ir repetuoji“)“, – sako jis.
Artėjant pokalbio pabaigai pasmalsauju, o ką jis skaito, žiūri. „Yra kelios knygos ant mano stalo, bet šio pokalbio kontekste norėčiau paminėti „Eating God: A Book of Bhakti Poetry“, sudarytą Arundhati Subramaniam. Tai – sena, religinė indų poezija, kuri rezonuoja ir šiandien. Tai yra meilės poezija Dievui, būdai, kaip matyti Dievą, į jį kreiptis, su juo kalbėtis, jį jausti. Ši knyga ant stalo guli jau seniai ir kartais ją atsiverčiu.
Su malonumu žiūrėjau ir serialą „Baltasis lotosas“. Juokingas ir tragiškas, taip pat ir labai tiksli šiuolaikinė tikrovės inscenizacija. Žiūrėdamas jį daug juokiausi“, – šypsosi menininkas.
Kasdienybė – svarbi tema, kaip ir kasdienybės matymo trapumas, humoras, riboti resursai, netikėtos kosminės įžvalgos.
Atsisveikindama pagalvoju, jei į kuravimą jį pašaukė, kaip jis atsidūrė mene? „Aš to irgi dažnai savęs klausiu. Kaip aš čia atsidūriau, kodėl? Galima į tą klausimą atsakyti, bet man visai faina ir neatsakyti, o tiesiog stebėtis – kaip aš čia atsidūriau? Stebėjimasis buvo tai, kas mane patraukė į meną, ir tai turbūt mane čia ir laiko. Galimybė stebėtis pasauliu, jo įvairove. Galbūt ta pozicija stebėtis ir būti nustebintam ir yra priežastis“, – šypsosi R. Malašauskas.
Jei draugė šiandien manęs paklaustų, kas yra Raimundas Malašauskas, atsakyčiau, kad pokalbis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
