Daugybę metų su fotokamera keliavęs po pasaulį dabar jis dokumentuoja regionų gyvenimą Lietuvoje. „Manau, kad tai susiję su branda. Kuo toliau, tuo labiau artėju prie savęs ir savo vietos, tai pradeda rūpėti. Lietuvoje aš matau tokį baltą lapą. Mažai čia darome, o pasauliui dabar esame labai įdomūs“, – Lietuvos kultūros tarybos parengtoje publikacijoje sako dokumentikos fotografas, Kauno kolegijos dėstytojas Artūras Morozovas.
Naujausiame savo fotografijų cikle „Sutikau žmogų“, kuris greitai virs ir dokumentine knyga, Artūras gilinasi į socialinės atskirties ir nepritekliaus temas, suteikdamas balsą tyliajai, neišgirstai visuomenės daliai.
– Ciklą apie socialinę atskirtį „Sutikau žmogų“ fotografuoji nuo 2017–2018 metų. Kaip ši tema atėjo į tavo gyvenimą?
– Mane labai pradėjo dominti socialiniuose paribiuose gyvenančių žmonių tema. Prie jos priėjau, kai dirbau fotožurnalistu Ukrainoje. Tuo metu pasaulis dar buvo kitoks – važinėdavau į abi fronto linijos puses. Okupuotose Donecko, Luhansko teritorijose pamačiau, kaip tylioji, pasyvioji visuomenės dalis staiga pradėjo bendrauti su rusų kariais, daryti perversmus, kovoti už Rusiją, nuo kurios tiek metų kentėjo, kovoti prieš kažkokį Vakarų pasaulį, kurio Donecko priemiestyje niekada nepatyrė.
Pamačiau, kaip visuomenė skaldoma per socialinę skirtį. Visame mieste matydavau tokius iškabintus plakatus: karikatūra, kurioje du homoseksualūs vyrai apglėbę verkiantį vaiką. „Gayropa“ užrašyta. Čia – neva Vakarų vertybės. Arba kitame: motulė Rusija apkabinusi saugo nuo viso Vakarų pasaulio grėsmių. Ta tylioji visuomenės dalis, apie kurią nieks negalvojo, labai stipriai suveikė.
2016 metais dirbau JAV nušviečiant Donaldo Trumpo rinkimus. Man buvo didžiulis šokas ir nuostaba, kaip skiriasi didmiesčių ir periferijos gyventojų pasirinkimai. Iš Lietuvos išskridau kupinas intelektualiosios satyros, juokų apie Donaldą Trumpą ir jo rinkėją. Bet kai pasitraukiau į periferiją, pradėjau važinėti po valstijas, bankrutavusius miestus, nebesutikau nieko, kas balsuos už Hillary.
Man pasidarė įdomi mažiau matoma visuomenės dalis. Grįžęs į Lietuvą iškart pradėjau į tai gilintis. Iš pradžių buvo nedrąsūs bandymai suprasti, ar bus įmanoma tokį uždavinį įgyvendinti. Nes įsileisti į savo buitį, praverti namų duris nepažįstamajam su fotokamera, ypač pažeidžiamiems žmonėms, yra šioks toks iššūkis. Aš jaukinausi žmones.
– Ar dabar šiuos žmones geriau supranti? Kokie suvokimai tave aplankė artimai bendraujant beveik aštuonerius metus?
– Man kažkiek paaiškėjo, kaip plinta populizmas. Bet kalbant filosofiškai, labiausiai mane domina žmogaus nepažinumas. Leonidas Donskis tai įvardijo „stebuklu žmoguje“. Mane domina poelgių, pasirinkimų aplinkybės, domina žmogiškoji gelmė. Šioje temoje stengiuosi veikti tokiame gylyje. Už kiekvieno poelgio yra kažkokia priežastis. Žmogus, manau, tam tikriems dėsniams yra per silpna būtybė. Retai būna, kad iš labai sudėtingos gyvenimiškos situacijos jis staiga pakiltų, kaip Feniksas, ir pradėtų oriai gyventi.
Man atėjo supratimas apie mūsų visuomenę, kaip audinį, ir kiek svarbi yra pagarba. Pamačiau, pavyzdžiui, kodėl vienų labai panašiai gyvenančių žmonių gyvenimai ima keistis į gerąją pusę, o kitų – į blogąją. Sakyčiau, tai lemia palaikymas, nesmerkimas, nevertinimas. Ypač, jei kalbame apie mažą kaimo bendruomenę, kuri daugeliui miestiečių atrodo graži ir romantiška. Jeigu ji tave įkalina ir pasmerkia, negali išsilaisvinti. Visi įpranta, kad esi toks, nieko iš tavęs nesitiki, tik smerkia, kol galiausiai pradedi užsiimti nelegaliais dalykais, užsidarai su alkoholiu.
Man kažkiek paaiškėjo, kaip plinta populizmas.
Fotografuoju tokias dvi daugiavaikes šeimas ir matau, kaip vienos gyvenimas tamsėja, išlieka labai sudėtingas, o kita šeima kažkaip stojasi, vaikai pradeda eiti į folkloro būrelius. Tada pamatau, kaip medžiotojas kaimynas šiai šeimai atneša dešros, mėsos. Ant stalo padėta dešra yra pasakymas „aš čia esu“, „aš matau tave“, „palaikau“. Ir tai leidžia išlaikyti ryšį su aplinkiniu pasauliu, neužsidaryti.
– Kaip paaiškini savo fotografijų herojams, kodėl nori juos fotografuoti?
– Mane to išmokė senųjų barų fotografavimas Kaune. Visa vietos bendruomenė kas dieną renkasi kokiuose nors Šančiuose, kur daug alkoholio ir pinigai ne visą laiką mušami į kasą. Su savo fotoaparatu ten būdavau svetimas. Kai ateinu, kaip stebėtojas, iš pradžių esu pavojus. Žmogui, esančiam atskirtyje, pažeidžiamume turiu kiek įmanoma aiškiau paaiškinti, kokie mano tikslai, ir kaskart priminti.
Aš pasakau taip: „Ruošiu knygą apie socialinę atskirtį, apie žmones, kurie sudėtingai gyvena, manau, kad jų balsas yra retai girdimas“. Ir tada paklausiu, ar žmogus save tokiu laiko. Kai pradedu klausinėti apie vaikystę, santykius, sunkius gyvenimo etapus, jam greitai, gal net per pusvalandį pasimiršta, dėl ko aš čia esu. Čia aš darau interviu, o tas žmogus man pasakoja savo gyvenimą ir patiki paslaptis, kaip draugui. Tada vėl ir vėl klausiu, ar tikrai šitą galėčiau rašyti knygoje.
– Ar pačiam atėjo naujų įžvalgų apie tai, kodėl žmonės neištrūksta iš nepritekliaus ir socialinės atskirties? Ar tai atsiremia į ribotą mąstymą, įsišaknijusius įsitikinimus?
– Tai – savivertės problemos, dėmesio nebuvimas, socialinių įgūdžių stoka. Kažkas būna įvykę vaikystėje: skaudūs tėvų pasakyti žodžiai, aplinka, kuri teisė, neįvertino. Per interviu visada stengiuosi ateiti į tą tašką, kur mūsų gyvenimai buvo visiškai vienodi. Dažniausiai tai būna devinta, dešimta klasė. Tas nekaltas vaikas planuoja gyvenimą, bet kažkas tame etape įvyksta. Arba jau būna įvykę anksčiau. O kai esi vienas, gali labai stipriai kristi, nueiti ne tuo keliu.
Yra tokia Oscar Lewiso antropologinė skurdo kultūros teorija (ang. the culture of poverty). Jis aprašo, kad skurdas yra kaip tradicija – perduodamas iš kartos į kartą. Tai kritikuotina, bet iš dalies tą reiškinį atspindį: iš kartos į kartą perduodami tam tikri įgūdžiai. Aš buvau nusipirkęs kemperiuką, su juo važiuodavau fotografuoti į kaimą, ten ir gyvenau. Vaikams būdavo pramoga – ateidavo vakarais pas mane pažaisti, pavairuoti.
Jie manęs klausinėjo, kaip aš gyvenu, kaip gaunu atlyginimą, kur aš jį pasiimu, ar galiu pirkti viską, ką noriu. Jų akiratyje nebuvo žmogaus dirbančio darbą ir mėnesio pabaigoje gaunančio atlyginimą. Bet jie turi visai kitas žinias: žino, kaip išgyventi iš miško, kur pigiau, kur ką priduoti, kaip dalyvauti nelegalioje darbo rinkoje, kaip už tuos nelegaliai gautus grynuosius nusipirkti mašiną, kurios nepamatytų „Regitra“ ar „Sodra“ (nes tai yra prabangos prekė ir tau nurėš pašalpą). Kai tėvai miršta, juos iškart pasiima kitas pasaulis, nes tai yra tai, ką jie moka.
Sėdi prieš mane penkiasdešimties, šešiasdešimties metų amžiaus vyrai ir sako: „Kam aš reikalingas, kas aš toks, kam aš esu? Pažiūrėk, aš – visiškas pašlemėkas“. Dar po kokių dviejų atvažiavimų prasitaria, kad jį taip visą laiką vadindavo tėtis. Vaikui įėjo į sąmonę, kas vyko prieš beveik penkiasdešimt metų. Jis bandė dirbti ir buvo sėkmingas, bet atsitiko gaisras, po kurio nebeatsistojo.
Iš tų žmonių, kuriuos kalbinu, kai kas nori ir gali dirbti, bet žengti šį žingsnį yra labai sudėtinga. Juk reikės kažką apsirengti, pateikti savo viešą veidą, įsilieti į kolektyvą. O gi jį visą laiką tikrina seniūnija, kaltina. Jeigu mano gyvenime kažkas atsitiktų ir peržengčiau tokį slenkstį, kad gaučiau socialinę paramą ar neturėčiau darbo, turbūt irgi iš to neišeičiau.
– Tai čia veikia labai stipri baimė, gėda.
– Taip, tu eini į labai rizikingą lauką, kur reikia daug drąsos. Bet jei neini, gyveni aiškiame stabilume: tą pačią dieną gauni išmokas, visą laiką būni su savo vaikais – užsimezga nerealiai tamprūs ryšiai. Jei nėra smurto, daug socialinės atskirties šeimų gyvena nepaprastai tampriuose ryšiuose su vaikais. Viena šeima Dzūkijoje, pas kurią važinėju, kartu grybus džiovina. Aš neturiu laiko su savo tėvais tokių dalykų daryti.
Čia reikia labai mikroskopiškai ir individualiai dirbti. Dabartinė sistema padeda, nepalieka žmogaus vieno, bet tuo pačiu ir nėra pasirengusi išvesti jo iš to uždaro rato. Kiek mačiau situacijų, kada pas dviejuose kambariuose gyvenančius septynis žmones atvažiuoja „Carito“ ar „Raudonojo kryžiaus“ darbuotojai, atveža du bulvinius maišus žaislų, pasako „čia jums“ ir išvažiuoja. Matau, kaip mama atsidūsta. Žaislai greitai ištraukiami, bet kitą dieną nereikalingi mėtosi kieme.
Vieni kaimynai man sakė: „Mes savo vaikams taupome žaislus, retai perkame ir tie žaislai yra vertinami. O jie taigi nevertina“. Ta pagalba kartais yra kaip buldozeris: dabar visiems drabužių, to, ano. Bet tuo metu šiai šeimai visiškai nereikėjo žaislų ar drabužių, kritiškai reikėjo kitų dalykų.
– Man labai gražu, kad savo herojams tu nuveži atspausdintas fotografijas. Kodėl tą darai?
– Gal tai – padėka, draugiškumas. Į šitą procesą žiūriu, kaip į bendradarbiavimą. Stengiuosi, kad ir žmonėms kažkas iš to būtų. Ne tik dėmesys, pokalbis ar pagalba retkarčiais. Man atrodo, fotografija priklauso ir jiems, negaliu jų slėpti. Matau, kaip žmonės tą vertina. Ypač esantys geografinėje atskirtyje, gyvenantys giliai miškuose, be elektros. Ta į trobelę atvežta fotografija jiems tampa savotišku altorėliu.
– Kuo pats šiandien jautiesi: fotožurnalistu, dokumentininku, tyrėju?
– Aš vadinu save fotografu. Man kuo toliau, tuo labiau norisi tolti nuo žiniasklaidos, kaip profesinio lauko, nes jis labai ribotas. Žurnalistai lavinami būti ekspertais, žinovais. Jie yra vertintojai, turi turėti savo nuomonę. Bet man tai labai kvaila. Nors socialinės atskirties temą pradėjau kaip žurnalistas, aš niekada tokios serijos nesukurčiau dirbdamas žiniasklaidoje, nes pokalbiui turėčiau valandą laiko. Iš pradžių mano ketinimas buvo per kelis mėnesius apvažiuoti Lietuvą ir greitai išleisti knygą. Bet gal pirmais fotografavimo metais tą žurnalistinę prieigą mečiau.
Dabartinė sistema padeda, nepalieka žmogaus vieno, bet tuo pačiu ir nėra pasirengusi išvesti jo iš to uždaro rato.
Bičiulis antropologas Donatas Brandišauskas man atvėrė visiškai kitą matymą. Sakė: „Tu turi ir save aprašyti: kaip ateini, kokia nuotaika, ką pajauti, ką užuodi – visa aplinka yra iškalbinga“. Nuo tada pradėjau į tai kreipti dėmesį. Laiko distancija, maksimalus sulėtėjimas, galėjimas ne visą laiką fotografuoti arba ne visą laiką įrašinėti, o tiesiog leisti laiką man yra labai svarbus. Tokie yra vizualinės antropologijos metodai.
Atsimenu, kaip nuėjau pas savo pirmąjį herojų Povilą. Jo amputuotos pėdos, jis daug metų gyveno savo pirtyje, nes sudegė namai. Pirmą kartą atėjau kaip fotožurnalistas – valandą pafotografavau, gavosi įspūdingas interviu. Po to atvažiavau antrą, trečią kartą.
Kažkurį kartą sėdžiu ir suprantu, kad prieš save matau vyksmą ir girdžiu istorijas, apie kurias net nebūčiau pagalvojęs. Kitaip sakant, man atėjo supratimas, kad ketinau pasakoti apie nepritekliaus, skurdo problematiką aprašydamas tų žmonių atsakymus. Bet klausimus tai užduodu aš. Ir tie klausimai – tikrai labai riboti ir skurdūs palyginus su tuo, ką galiu pamatyti kartu praleidęs daugiau laiko.
– Ar įgyvendinti tokius lėtus socialinius projektus tau padeda Lietuvos kultūros tarybos finansavimas?
– Lietuvos kultūros taryba labai prisideda prie to, kad galiu tokius dalykus kurti. Galiu pas žmogų atvažiuoti penkis, šešis kartus. Kiekvieną kartą tie pokalbiai keičiasi, jie vis atvirėja, žmogus pasakoja vis natūraliau, vis mažiau galvoja apie savo įvaizdį. Lietuvoje mes turime unikalų dalyką.
Amerikiečių fotografai man to labai pavydi – Vakarų šalyse tokių praktikų nėra daug. Dėl to ten tokia nežmoniška konkurencija dėl konkursų, apdovanojimų, užsakymų. Kuriančiam žmogui yra labai svarbu, kad kažkas finansiškai atrištų rankas. Tai mūsų kultūrą varo į priekį. Bet yra ir kita pusė. Gimsta daug sintetinės, surogatinės kultūros, nes kažkas tiesiog nori parašyti paraišką. Bet aš nekritikuoju. Labai sudėtinga atskirti, kas yra tikra, o kas – ne.
– Nemažai laiko esi praleidęs karo zonose, kur dirbai fotožurnalistu. Įtampa, nesaugumo jausmas žmones psichologiškai nuvargina, todėl dažnai jie tampa aštresni, aršesni, kategoriškesni. Bet tu nepasiduodi pagundai skirstyti pasaulio į juodą ir baltą. Vis dar renkiesi empatiją, pagarbų toną, vengi vertinimų. Kaip tau tai pavyksta?
– Nežinau, kas tai lemia, gal tai asmeninės savybės. Aš irgi esu sujautrėjęs, šiuo metu nelengva. Einant į bet kokį santykį su pažeidžiamu žmogumi vertinimo apskritai negali būti. Turiu vidinio smalsumo, stengiuosi jį paskatinti, labiau klausyti, stebėti, domėtis, bet ne vertinti. Aš aštuoniolika metų fotografuoju. Dabar atsigręžęs galiu pasijuokti iš savęs: kiek daug dalykų nežinojau, nors buvau įsitikinęs šimtu procentų. Buvau žurnalistinis ekspertas, turintis savo nuomonę. Puoliau smerkti vieną, kitą politiką, bet dabar paaiškėjo, kiek daug buvo nematomų priežasčių ir veiksnių. Kaip sėdėdamas prie kompiuterio ekrano ar fotografuodamas kažką per atstumą galėjau tai suprasti?
O karas labai išgrynina. Tiek mane, kaip fotografą, tiek ir tuos, kuriuos aš fotografuoju, ypač karius, esančius sudėtingose situacijose. Jis įneša baltai juodo pasaulio matymą, bet išgrynina pačius svarbiausius, vertybinius dalykus. Viskas sumažėja iki esminių kategorijų: maistas, šiluma, meilė, pyktis, mirtis. Kare išmokau būti tylusis stebėtojas. Konflikte niekada neįeisi į jokį santykį ir nepadarysi fotografijų, jei būsi vertintojas ir aiškintojas, kaip reikia daryti.
Kai grįždavau po kelionių, kolegos nesuprasdavo, kaip tuos interviu padarau. „Tu pinigus duodi? – Su vienu net buvau susipykęs. – Kodėl tas žmogus pasakoja tokius dalykus?“. Atsimenu, per interviu kariui uždaviau tik vieną klausimą: „Iš kur tu esi?“ O jis kalba valandą – prirašiau lapų lapus. Mirties akistatoje, nesaugumo ar didžiulio trūkumo būsenoje, kuri labai artima ir socialinei atskirčiai, skurdo kultūrai, žmogui pokalbis yra nepaprastai svarbus. Buvo daug interviu, kuriuose žmonės visą gyvenimą prieš mane atvertė. Kartą Maidano metu protestuotojas man duodamas interviu net užmigo.
– Nurimo bekalbėdamas?
– Nurimo, nes to reikėjo. Kodėl daugybė savanorių važiuoja į frontą? Galėtų pagalbą nuvežti į Lvivą ir grįžti, ją pasiimtų akimirksniu. Dėl to, kad visi užmezga ryšius su kariais. O kariams nepaprastai svarbu, kaip jie patys vadina, „šviežia“ ausis. Išsipasakojus palengvėja, jie visąlaik dėkoja, kai pasikalba.
– Turbūt būna momentų, kai gatvėje pamatai žmogų, kurio tiesiog negali nenufotografuoti. Kas tie dalykai, kurie nenumaldomai traukia tavo akį?
– Visi mes dokumentinėje fotografijoje esame autentiškumo paieškose. Tikrumas, esminiai dalykai. Žemės grumstas man yra labai gražus. Kai kaime kaimynė man iškepa duonos kepalą, aš visą laiką nufotografuoju. Kažkada seniai su fotografu Aleksandu Macijausku turėjome pokalbį, kuriame jis sakė: „Na, bet kodėl nieks nefotkina „Maximos“, „Akropolio“ ar „Lidlo“ – šiandien čia yra tikrovė“. Turbūt dėl to, kad ten – labai daug netikrumo. O gatvėje mane traukia, kai matau universalius tipažus ar siužetus, kurie tarsi atėję iš klasikinės tapybos darbų. Kai prieš mane prasiskleidžia belaikiškumas, universalumas, simbolizmas, metaforos, tada ir stengiuosi suveikti.
– Ar visada suveiki?
– Jeigu išdrįstu. Fotografijoje esu nukentėjęs dėl to, kad kartais nesu toks drąsus ar įžūlus.
Interviu su Lietuvos kūrėjais ciklą inicijavo ir finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Tekstą parengė Monika Augustaitytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
