„Keistumas ir sukeistinimas mene, literatūroje ir kine dažnai yra galinga meninės raiškos priemonė. Pavyzdžiui, „Tvin Pykso“ keistumas. Siurrealistų keistumas. Formalistų ir absurdistų keistumas. Tačiau abejoju, ar „Brutalisto“ keistumas yra tyčinis. Jis tiesiog ne vietoje – tai netgi labiau dirbtinumas ir nerangumas (awkwardness). Netgi kažkoks pastirimas“, – sako Expertės.
Expertės – tai nusipelniusios skirtingų kultūros laukų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos. Mūsų daug ir ratas tik plečiasi, mūsų požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas.
Keistumas arba ne. Apie filmą „Brutalistas“
„Brutalizmo architektūros mėgėjų“ grupėse socialiniuose tinkluose po skelbiamomis įvairių įspūdingų pastatų nuotraukomis nuolat vyksta ginčai, kuriuos galima būtų apibendrinti vienu sakiniu: „Čia ne brutalizmas.“ Be abejo, po tokiu teiginiu visuomet atsiranda nuomonių, kad „na ir kas, o man šitas pastatas tiesiog gražus“ arba „tiesiog bjaurus“. Brutalizmo architektūros stilių plačioji publika, deja, daug dažniau tapatina su bjaurumu, nes kitų kategorijų neretai tiesiog neturi savo kriterijų arsenale.
Filmas „Brutalistas“ (rež. Brady Corbetas) ne tik ne apie brutalistinę architektūrą, jis apskritai ne apie architektūrą. Apie ką tuomet? Apie išsigelbėjusius nuo Holokausto ir jų neįmanomus gyvenimus po to? Apie pirmosios kartos imigrantų gyvenimų tragediją? Apie visuomet išnaudotojiškus užsakovo ir kūrėjo, o jei dar plačiau – „labdario ir bedalio“ – santykius? Apie konservatyvumo ir modernizmo grumtynes (beje, tebevykstančias iki šiol)? Apie „normalių žmonių“ neapykantą kūrybinei laisvei? Ir taip, ir ne. Visos šios temos yra svarbios, netgi monumentalios, visos jos paliečiamos filme, bet kažkaip probėgšmais ir gana keistai – keistai ne gerąja prasme.
Keistumas ir sukeistinimas mene, literatūroje ir kine dažnai yra galinga meninės raiškos priemonė. Pavyzdžiui, „Tvin Pykso“ keistumas. Siurrealistų keistumas. Formalistų ir absurdistų keistumas. Tačiau abejoju, ar „Brutalisto“ keistumas yra tyčinis. Jis tiesiog ne vietoje – tai netgi labiau dirbtinumas ir nerangumas (awkwardness). Netgi kažkoks pastirimas. Ar jis padeda atskleisti protagonisto ir jo šeimos situaciją, ar labiau erzina ir blaško?
Keista kinematografija. Architektūra čia pasinaudota papasakoti gana brutalią istoriją, bet tas pasinaudojimas perdėm paviršutiniškas. Regis, siekiama monumentalumo, bet neretai pasiekiama tik pretenzingumo. Ypač suglumina pagrindinių veikėjų lankomų dviejų vietų Europoje (tarp jų – Venecijos) pavaizdavimas kelionių agentūros reklamos stilistika: greita atvirukinių architektūros vaizdelių žydro dangaus fone kaita, skambant banalokai trankiai muzikėlei. Visiškai neaišku, ką tokiais keistais intarpais norima pasakyti būtent šioje istorijoje, jie iškrenta kaip tiesiog erzinantys. Apverstos laisvės statulos vaizdas filmo pradžioje daug pažada, bet labai mažai ištesi, o kai kur net ir apgauna (ir tiesiogine (vaizdo), ir perkeltine (turinio) prasme).
Keisti dialogai. Juos, kartais virstančius monologais, dažnai sunkoka suprasti – ką ten tas turtingas užsakovas pasakoja apie savo šeimą? Jo pasakojimas – tarsi kokia paskaita, bet vis tiek, o gal kaip tik dėl to, nelabai aišku, kas ten jo tėvai, kas seneliai, kas tetos, kas dėdės, kam iš jų jis nori pastatydinti tą paminklinį pastatą ir kodėl. Klausantis ir kitų veikėjų kalbų nepalieka mintis: žmonės tiesiog taip nekalba.
Keistas montažas. Pavyzdžiui, dar gerokai iki statybų pradžios, t. y. iki simbolinio ir demonstratyvaus pirmojo kastuvo įsmeigimo į žemę, jau matome architektą ir užsakovus, vaikščiojančius po būsimo pastato duobę, kur architektas pasakoja, kad čia bus vienas pastatas vietoj keturių, todėl jame reikalinga požeminė jungtis. Visas kitas filmo veiksmas, jei neklystu, vyksta chronologiškai, tad toks vienišas šuolis į ateitį šiuo atveju sutrikdo žiūrovą (ne gerąja prasme).
Keista vaidyba. Adrienas Brody, (neaišku kodėl) gavęs už savo vaidmenį „Oskarą“, nuolat pervaidina, visą laiką suraukęs kaktą ir įkypai pakėlęs antakius – „padaryta“ nuolatinė vargšo (lyg kokio išmaldos prašančio Kisos Vorobjaninovo) išraiška. „Oskaras“ šiame filme daug verčiau būtų atitekęs Guy Pearce’ui, kuris labai įtikinamai suvaidino Bradą Pittą, atliekantį turtingo užsakovo Harissono Lee van Bureno vaidmenį.
Keistas scenarijus. Subtilesnę filmo mintį neretai užgožia seksas ir konfliktai. Yra nepateisinamų epizodų (tiek siužeto, tiek menine prasme). Pavyzdžiui, scena su prostitute, kur kažkodėl buvo sugalvota, kad iš naikinimo mašinos išsigelbėjęs talentingas architektas staiga turi tą moterį paniekinti per jos išvaizdą. Arba brutali sekso tarp užsakovo ir architekto scena, kuri yra per daug tiesmuka ir atrodo tiesiog iš piršto laužta, net jei filmas apie tai, kad emigrantai – net ir emigrantų šalyje Jungtinėse Valstijose, net ir patys talentingiausi – visada yra vietinių niekinami ir išnaudojami, ir kad užsakovas visada „išduria“ vykdytoją. Ar be jos ir be architekto žmonos atvykimo pas užsakovą apie tai jam ir jo svečiams išrėkti filme nebūtų užtekę dramatizmo?
Kas apskritai yra tas brutalistas šiame filme? Iš pirmo žvilgsnio, be abejo, atrodo, kad tai pagrindinis veikėjas, architektas, brutalizmo (tiksliau, modernizmo, virstančio brutalizmu) atstovas. O gal vis dėlto tai jo užsakovas, turtingasis kapitalistas? Gal noras pabrėžti šį neaiškumą, šį atvirą klausimą, ir yra tos keistos seksualinio prievartavimo scenos priežastis? Vis dėlto ši metafora čia verčiau ir būtų likusi metafora, tai yra tuo, kas realybėje vyksta už kadro (tiesiogine ir perkeltine prasme), o ne brutaliu tiesmukumu. O gal brutalistas čia yra pats filmo režisierius? Gal tai jo, o ne filme vaizduojamo architekto, milžiniška „nuoga ambicija“ pakiša koją šiam filmui? Nors kai kuriose recenzijose būtent pagrindinis veikėjas kritikuojamas kaip modernistinio vyro-genijaus-egomaniako-gigantomano paveikslas. Bet juk taip iš tikrųjų ir buvo, kai kur net ir dabar tebėra. Bet ar filmas to klausia? O gal kaip tik taip ir turi būti? Ar vis dėlto tas brutalizmas yra labiau neigiamas dalykas – labiau „negražus“ negu „gražus“? Bet kodėl apskritai reikėtų taip kelti klausimą?
Subtilesnę filmo mintį neretai užgožia seksas ir konfliktai.
O gal šis filmas yra metafora, kaip „švelnusis“ modernizmas virsta brutalizmu? Ir nors pačioje pabaigoje sužinome, kodėl architektui buvo taip gyvybiškai, tiesiog obsesiškai svarbu nemažinti jo sukurto pastato lubų aukščio, atsakymas yra labiau formalus nei liečiantis esmę. Jei ir atsiranda paralelė tarp Holokausto industrinio žudymo mašinos ir kapitalistinio industrializmo, nebeaišku, koks čia protagonisto architekto vaidmuo. Toks neaiškumas šiuo klausimu būtų visai gerai, jei būtų labiau artikuliuotas, bet kaip tik šioje vietoje filmas, trukęs taip žiauriai ilgai, staiga ima ir baigiasi per greitai. Toje suskubėtoje pabaigoje labai trumpai (man regis, trumpiau, nei trunka keista, pašalinė, filmui visiškai nereikalinga architekto scena su prostitute) matome, kad prie tikrojo brutalizmo jis vėlesnėje kūryboje lyg ir nebegrįžta. Vadinasi, viskas tiesiog paprasčiausiai „baigėsi gerai“? Taigi, ar tos įdomios ir svarbios „Brutalisto“ temos nenugarma kažkur į filmo pertraukos plyšį, palikdamos mus tik su Adrieno Brody vaidyba?
Nebuvo liūdna nei kraupu
Performansas – įtaigus menas. Aišku, viskas priklauso nuo to, kokia stipri jo žinutė. Pavyzdžiui, NDG parodos „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ (kuratoriai Šelda Puķīte, Agnė Narušytė, Indrekas Grigoras) atidarymo metu po pristatomųjų ir visiems dėkojančių kalbų įvyko Godos Palekaitės kurtas performansas „Lunar Sisterhood“. Baisiai pretenzingas ir toks pat post(post)modernus. Apie Mėnulį, mėnesines, lietuvių, latvių, estų ir anglų kalbomis bandančias susikalbėti fiktyvias menininkes. Sakyčiau, jos veikiau užsiiminėjo small talk’u, inkorporuodamos madingus ir aktualius raktinius žodžius, vardijo visus įmanomus fotografijos tipus, kažką lyg kalbėjo ir apie feminizmą, moteriško kūno objektyzavimą… Supratau tik viena – geriausia tokiais atvejais tiesiog žiūrėti į Mėnulį. Jis parodoje tikrai atrodė simpatiškai.
O štai performansas Radvilų rūmų parodos „Sankrova“ (kuratorė Agnė Narušytė) atidarymo proga – visai kas kita: toks iš širdies, privertęs įsitraukti visus žiūrovus ir net LNDM generalinį direktorių Arūną Gelūną 32 kartus dainuoti tą pačią eilutę: „Nebuvo liūdna nei kraupu.“ Negaliu nesutikti su tuo pačiu direktoriumi, po to sakiusiu, kad tai buvo fantastiškas reginys, kelionė laiku iš tada, kai buvome labai labai nelaisvi, iki dabar, kai gali performinti kas tik nori ir kaip nori (čia jau mano mintis). „Kas nebuvo liūdna nei kraupu?“ – galvojau visą likusį vakarą. Tų minčių kaltininkai – maištingų menininkų grupė „Post Ars“ ir jiems nenusileidžiančių tokių pat menininkių kompanija „Cooltūristės“. Parodoje šios dvi grupės kalbasi meno kūriniais.
Supratau tik viena – geriausia tokiais atvejais tiesiog žiūrėti į Mėnulį.
Pasirodo, menotyrininkės ir kuratorės pačios moka puikiai performinti. „Cooltūristės“ su Laima Kreivyte pristatė videoperformanso „Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manim“ (2006) naują versiją po dvidešimties metų. Monika atidarymo metu atliko gyvą performansą. „Kokia Monika buvo tada ir kokia dabar?“ – paklausiau Monikos Krikštopaitytės. „Ir tada, ir dabar puikiai suprantu, kad pusmetis, praleistas oro linijų bendrovėje, yra gana atsitiktinis faktas, tačiau visgi suteikiantis teisę įlįsti į lydinčiosios metaforą. O ši – labai talpi, archetipinė ir bent jau man kelia daug minčių apie profesiją, įvairias fantazijas, pasitikėjimą, ryšius, kontekstus, laiką, palydėjimą. Ir lėktuve, ir abiejų performansų metu man buvo labai svarbu pažiūrėti kiekvienam į akis (kiek tai įmanoma), pamatyti, kaip žmonės keičiasi į gera. Tai galioja visada. Norėčiau, kad tai būtų mūsų politikos gairės“, – atsakė man Monika.
„Kokia Monika buvo tada ir kokia dabar?“ – paklausiau Laimos Kreivytės. „Tuomet Monika buvo simbolis tos kartos, kuri baigė mokslus ir nelabai turėjo kur įsidarbinti Lietuvoje, tad bandė, kur pavyksta. Tas laikas atrodė toks optimistiškas: ką tik įstojome į ES, buvome pilni tikėjimo. Šiandien miestas pasikeitė, išdygo Danielio Libeskindo suprojektuotas feličita dangoraižis, užstojantis tuomet fone performinusį prekybos centrą „Europa“. Tačiau dabar laikas yra labai įtemptas ir neaiškus, todėl Monika jau nebe skrydžių palydovė, o pilotė, vilkinti karo lakūnės uniformą bei rodanti instrukcijas galimai evakuacijai. Monika išlieka savo kartos veidu – gyva lūžio kartos alegorija“, – atsakė Laima.
Taigi kas vis dėlto nebuvo liūdna nei kraupu? „Kuruoti šią parodą“, – apibendrino Agnė Narušytė. Beje, sakė ji, pasaulis dabar yra kraupus, tad jei 32 kartus niūniuoji tą pačią eilutę, pasidaro lengviau – supranti, kad nebuvo nei liūdna, nei kraupu. „Post Ars“ narys Gintaras Zinkevičius irgi atsakė lakoniškai: visą laiką jų kompanija galvojo, kad reikia daryti kažką naujo, nes kas buvo sena, buvo raudona ir žvaigždėta. Kai pradėjo, buvo jauni ir nieko nebijojo, tad nebuvo liūdna nei kraupu.
Pasirodo, tai eilutė iš vyresniajai kartai gerai žinomos dainos, kurią kadaise dainavo beveik visi: nuo partizanų iki tremtinių. Rekomenduoju apsilankyti abiejose parodose, tačiau man, turinčiai maištingumo geną, „Perkrova“ daug artimesnė, spalvingesnė, kovingesnė, gyva.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
