Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus antram sovietizacijos etapui, visiškai pasikeitė ir Lietuvos mada. Iš Maskvos valdomas modelių namų tinklas, neturėjęs daug bendro su vakarietiška mados namų tradicija, buvo skirtas tarnauti planinei ekonomikai, o mados idėja atmesta kaip pernelyg skatinanti saviraišką. Vis tik mados žurnalų Sovietų Sąjungoje buvo, kaip ir pačios mados, tik viskas turėjo būti patvirtinta Lengvosios pramonės ministerijos antspaudu. Apie tai – LRT KLASIKOS laidoje „Tendencingai“.
Sovietų Sąjungoje mada buvo derinama su ideologiniais principais. Kadangi socialistinis režimas propagavo lygybę, apranga buvo laikoma ne individualumo išraiška, kaip Vakaruose, o funkcionaliu ir vienodu visuomenės narių atributu. Drabužių gamybą reguliavo centralizuota planinė ekonomika, todėl trūko kokybiškų audinių, spalvingų ir modernių modelių. Fabrikai gamino masinės gamybos drabužius, kurie dažnai buvo gan prastos kokybės ir, savaime suprantama, riboto asortimento. Prekių trūkumas reiškė, kad žmonės dažnai turėjo stovėti ilgose eilėse arba siūtis drabužius patys.
Nepaisant valdžios siekio standartizuoti aprangą, sovietiniai piliečiai stengėsi sekti madą, nors tai tikrai nebuvo lengva. Kadangi Vakarų mados įtaka buvo ribojama, sovietiniai dizaineriai bandė kurti savitus modelius. Tačiau jų kūriniai dažnai atrodė pasenę, ypač jeigu lyginsime su Europoje arba JAV vyravusiais stiliais. Kai kurios mados naujovės pasiekdavo Sovietų Sąjungą per filmus, diplomatinius ryšius arba nelegalius importo kelius.
Sovietų Sąjungoje mada buvo derinama su ideologiniais principais.
1950–1960 metais sovietinė valdžia pradėjo labiau atsižvelgti į gyventojų poreikius mados srityje. Didžiuosiuose miestuose atsirado daugiau specializuotų parduotuvių, o dizainą pradėjo kurti profesionalūs mados namai. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis rūbų pasirinkimas buvo ribotas, o kokybiškesni drabužiai buvo prieinami tik nomenklatūros atstovams. Paprastiems žmonėms teko pasikliauti komisais, pavyzdžiui, turgumis, kur galima buvo įsigyti deficitinių prekių, taip pat pažintimis arba „spekuliantais“, kurie nelegaliai pardavinėjo vakarietiškus drabužius.
Kosmetika, aksesuarai ir savarankiškas drabužių puošimas moterims padėjo išsiskirti ir išlaikyti individualumą. Nors masinė gamyba siūlė nuobodžius modelius, moterys dažnai juos perdarydavo, siūdavo naujus drabužius pagal savo skonį. Vyrai taip pat kartais stengėsi atrodyti madingai, ypač tie, kurie priklausė jaunimo subkultūroms. Pavyzdžiui, stiliagos demonstravo vakarietiško įvaizdžio troškimą, vilkėjo ryškius kostiumus, spalvingas kojines ir neretai rinkdavosi siaurus kaklaraiščius.
Mada Sovietų Sąjungoje buvo stipriai paveikta ideologinių suvaržymų, tačiau žmonės vis tiek ieškojo būdų išreikšti save per aprangą. Nepaisant griežtų standartų, sovietiniai piliečiai sugebėjo kurti savitą stilių, kartais net nepaisydami režimo nustatytų taisyklių. Šis laikotarpis parodė, kad mada tai ir asmeninės laisvės išraiška, kuri net ir totalitarinėse sistemose kartais sugeba rasti būdą egzistuoti.
Mados žurnaluose buvo siekiama formuoti daugumos nuomonę. Visi modeliai pasižymėjo griežtomis linijomis, ypač buvo išryškinamos kirpimo siūlės. Drabužiai savo linijų griežtumu dažnu atveju primindavo uniformą. Apykaklių forma, rankogaliai, kelnių apačios ir atvartai įrėmindavo modelį. Tai suponuodavo mintį apie išankstinio nusistatymo buvimą bei uniforminės drabužio konstrukcijos perkėlimą į masinę gamybą.
Maždaug aštuntajame dešimtmetyje aprangos originalumas pradedamas sieti su skirtingomis drabužio funkcijomis. Nebekalbama vien tik apie planinės ekonomikos taisykles, bet pradedama mąstyti apie funkcijas, kas galėtų tikti konkrečiam žmogui pagal jo gyvenimo būdą. Pateikiamas vertinimas, kad sovietinio žmogaus kasdienybė labai įvairialypė: darbas, namai, kavinė, teatras, koncertai, svečiavimasis pas draugus. Ir būtent nuo šių aplinkybių priklauso individualus žmogaus stilius.
Mada Sovietų Sąjungoje buvo stipriai paveikta ideologinių suvaržymų, tačiau žmonės vis tiek ieškojo būdų išreikšti save per aprangą.
Kitas mados įkvėpimo šaltinis buvo istorija ir nacionalinio kostiumo tradicija. Nors nemažai žinome apie tai, kad tautinis kostiumas buvo labai svarbus lietuvių savimonei ir jo elementai buvo aktualūs žmonėms, kurie tikėjo, kad galima išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, reikia pastebėti, kad tautinio kostiumo ir jo motyvų naudojimas kuriant sovietinę madą nebuvo išskirtinis Lietuvos ar Baltijos respublikų bruožas.
Valstybėje, kurioje informacijos srautas buvo sąmoningai labai ribojimas, reikėjo surasti tam tikrą nepavojingą įkvėpimo šaltinį, kuris galėtų inspiruoti menininkus. Tokiomis aplinkybėmis buvo prisimintas tradicinis tautinis kostiumas, kurio pagrindiniai atsiradimo principai visai pritapo prie sovietinės mados kūrimo ideologijos.
Kartais sovietinės mados leidiniuose atsirasdavo tam tikrų moralinių prieštaravimų. Bandant išaukštinti sovietinę madą, buvo pasitelkiami pavyzdžiai arba tokios mintys, kurios iš tiesų tarsi ėjo prieš Sovietų Sąjungos logiką.
Pavyzdžiui, kartą Maskvoje leidžiamame žurnale buvo paminėta, kad užsienio šalių modeliuotojai žiūri į rusišką tautinį kostiumą ir perima jo detales kaip estetinę inspiraciją arba žavisi būtent rusiško tautinio kostiumo funkcionalumu. Ir tada buvo rodomi pavyzdžiai iš Yves Saint Laurent’o kolekcijos. Nors Vakarų mada buvo labai kritikuojama, bet jei ji bent kažkiek atsiremdavo į rusišką paveldą, iškart tapdavo pavyzdžiu parodyti, kokia puiki gali būti mada Sovietų Sąjungoje.
Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Tendencingai“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
