„Galvoju, kad mano Velykos jau niekada nebebus tokios, kokios buvo iki Pievėnų“, – portalui LRT.lt sako dokumentinio filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ režisierė Giedrė Beinoriūtė.
Pievėnai – nuošalus kaimas Žemaitijoje, paskutinis Lietuvoje tęsiantis kelių šimtų metų senumo velyknakčio tradiciją. Laukiant Kristaus prisikėlimo, Pievėnuose vyksta teatralizuotas budėjimas. Bažnyčios viduryje paguldytą kryžių nuo persirengėlių saugo specialiomis uniformomis apsirengę „kareiviai“, o triūbininkų orkestrėlis ir giedotojos atlieka Žemaičių Kalvarijos kalnus. Apie tai pasakojantis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ šiemet festivalyje „Kino pavasaris“ pripažintas geriausia lietuviška premjera.
LRT.lt kviečia nusikelti į Pievėnus ir kalbasi su G. Beinoriūte apie unikalios tradicijos istoriją, žemaičių humoro jausmą bei stebuklus kasdienybėje.
– Giedre, esate pasakojusi, kad apie Pievėnų kaimo tradiciją išgirdote prieš dešimtmetį. Tačiau tik prasidėjus karui Ukrainoje supratote, kad metas ten vykti ir ieškoti atsakymo į klausimą, kaip būti. Ar radote atsakymą?
– Drąsu sakyti, kad radai galutinį atsakymą. Bet šiokį tokį įsivaizdavimą, kryptį jaučiuosi radusi.
– Filme keliose scenose girdisi žinios, kuriose – naujienos iš karo Ukrainoje. Ar tai tarsi priminimas, kad geopolitinė krizė, net švenčių fone, vis dar šalia mūsų? O galbūt Pievėnų kaimas tapo ir bendruomenės svarbos tokiais sudėtingais laikais simboliu?
– Manau, kad kiekvienas gali įsivardyti, ką mato. Bet iš tikrųjų šis kaimas – kaip tam tikras pasaulio modelis, kuriame kiekvienas galime atrasti, su kuo tapatintis: skirtingomis kartomis, žmonių grupėmis. Vis tiek atrasime, kas į mus panašūs. Sutinku, kad šis konkretus Pievėnų kaimas gali būti ir labiau apibendrintas, kaip tiesiog bendruomenės pavyzdys.
– Pavedžiokite mus po šią ypatingą Pievėnų tradiciją. Kaip atrodo velyknaktis kaime? Kas vyksta?
– Kaip sako pavadinimas, velyknaktis – laikas iš šeštadienio į sekmadienį, Kristaus prisikėlimo laukimas.
Kaip žinoma, Kristus buvo nukryžiuotas, palaidotas ir po trijų dienų prisikėlė. Tad laukiant sekmadienio, Kristaus prisikėlimo ryto, Pievėnuose vyksta budėjimas. Jis vyksta ir kitose bažnyčiose, tik paprasčiau. Daugelyje jų yra arba Kristaus kapo skulptūra, naudojama tai nakčiai iš šeštadienio į sekmadienį, arba mirusio, palaidoto Kristaus paveikslas, tuomet budėjimas vyksta prie jo.
Pievėnuose visa tai labiau teatralizuota. Nors yra mirusio Kristaus paveikslas, vis dėlto pagrindinis akcentas – bažnyčios viduryje paguldytas kryžius. Jį saugo paeiliui besikeičiančios keturios kareivių komandos, dėvinčios skirtingų spalvų specialiai siūtas uniformas. Sunku pasakyti, kokio laikotarpio yra jų apranga. Bet kareivių vado kepurė turi romėnišką skiauterę – nuoroda į Romos imperijos laikus, evangelinį laiką.
Taip pat dalyvauja persirengėliai, primenantys Užgavėnių personažus su kaukėmis. Jų užduotis – bandyti pavogti kryžių ir bažnyčioje kelti visokias eibes: vietoje kunigo atsisėsti klausykloje, bėgioti per suolus, nušvilpti užsnūdusio, užsižiopsojusio žmogaus daiktus ir panašiai.
Nors pirmiausia į akis krenta kareiviai ir persirengėliai, labai svarbi velyknakčio dalis – Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas. Tą atlieka triūbininkų orkestrėlis ir močiutės giedotojos. Tai irgi sena, archajiška tradicija – giesmės su nuostabiais tekstais, pasakojančiais Kristaus kryžiaus kelią.
Reikia suprasti, kad ir budėjimas, ir kryžiaus saugojimas, ir šios giesmės, matyt, buvo skirtos žmonėms papasakoti Evangelijos siužetą. Juk prieš kelis šimtus metų mažai kas mokėjo skaityti. Todėl tapyti paveikslai, rengti teatralizuoti vaidinimai, giedotos giesmės, kurias gali išmokti mintinai ir sužinoti visą Kristaus istoriją.
– Jūsų minėti persirengėliai įkūnija žydus ir yra vadinami velykžydžiais. Šiandien tokia religinės tradicijos išraiška gali būti vertinama nevienareikšmiškai. Kai kuriems tai gali atrodyti pasenusi, stereotipiška, žydų bendruomenei nepagarbi tradicija. Kaip jūs tai matote?
– Iš tiesų norėčiau jus pataisyti. Būtent tie veikėjai persirengėliai nėra vadinami velykžydžiais. Velykų žydā – tai papročio pavadinimas. Kadangi žydā žemaičių tarmėje, bent jau tame krašte, reiškia ir Užgavėnes, ir persirengėlius apskritai, tai lietuviškai tiksliau būtų sakyti Velykų Užgavėnės arba Velykų persirengėliai.
Tai atspindi tradicijos dvilypumą, viena vertus – Velykos, kryžius, budėjimas, bet kartu ir Užgavėnės, karnavalas. Tie du veiksmai taip persipynę tarpusavyje, kad net ir norint sunku būtų atpainioti. Be to, tekę skaityti, kad kitose bažnyčiose Žemaitijoje persirengėliais būdavę ir velniukai.
Kita vertus, tradicija atspindi tam tikrą mūsų istorijos etapą. Ji įdomi tuo, kad nevyksta pagal kažkokius nurodymus ar direktyvas. Nėra sąrašo, kad reikia atlikti tą ir tą. Tai – iš kartos į kartą perduodami veiksmai, nerašytas scenarijus. Niekur neužrašyta, kas ką turi daryti, bet visi žino. Yra, kas atsimena ir perduoda kitiems. Dėl to gyva tradicija – puikus tyrinėjimų objektas.
Man atrodo, kad ir filmas gali tapti proga kartu pasvarstyti, pasižiūrėti, kaip visa tai atrodo iš šono ar iš istorinės perspektyvos. Aišku, mums gali žeisti ausį. Bet negalime tikėtis korektiškumo iš karnavalo dalyvių ar kelių šimtų metų senumo tradicijos. Be to, ką pastebime (tai užfiksuota ir filme) – Pievėnuose, matyt, atsižvelgdami į pastabas, daug kas jau ima vadinti tuos persirengėlius tiesiog persirengėliais. Ir tradicijai tai netrukdo.
– Kas vyksta, pasibaigus budėjimui? Kaip toliau rutuliojasi Velykų rytas?
– Anksčiau, kol ne kiekviena šeima turėjo automobilius, žmonės sėdėdavo bažnyčioje pernakt. Dabar šiek tiek po vidurnakčio jie išsiskirsto pamiegoti kelias valandas. Paskui kareiviai vėl pradeda budėti apie penktą valandą ryto, o šeštą jau vyksta Prisikėlimo mišios. Po jų – procesija. Jos metu aplink bažnyčią eina tiek kryžiaus sergėtojai, tiek kiti žmonės. Pagal nerašytą scenarijų, persirengėliai bėga priešinga kryptimi. Jei procesija eina tris ratus, persirengėliai turėtų apibėgti devynis. Man atrodo, šiais laikais tiek nebeapibėga (šypsosi).
Reikia suprasti, kad ir budėjimas, ir kryžiaus saugojimas, ir šios giesmės, matyt, buvo skirtos žmonėms papasakoti Evangelijos siužetą.
Tada kareivių vadas atsiskaito klebonui, kad sargyba įvyko sėkmingai. Kristus prisikėlė, Velykos atėjo! Seniau dar dūdų orkestras palydėdavo kleboną iki klebonijos. Paskui vyksta bendri pusryčiai. Juose dalyvauja visi, susiję su tradicija: kareiviai, persirengėliai, dūdoriai, klebonas.
– Verta atkreipti dėmesį ir į simbolines detales. Pavyzdžiui, kareivių komandų uniformos – skirtingų spalvų: raudonos, žalios, mėlynos, baltos.
– Taip. Kiekviena, visų pirma, turi religinę reikšmę. Raudona reiškia Kristaus kraują, žalia – erškėčių vainiką, balta – drobulę, į kurią buvo suvyniotas Kristaus kūnas, mėlyna – Kristaus mėlynes. Taip pat šiais laikais uniformos įgavusios ir daugiau reikšmių. Pavyzdžiui, raudoną visuomet vilki komanda iš kaimyninio Balėnų kaimo. Baltomis uniformomis anksčiau rengdavosi vyriausi kareiviai, bet tais metais, kai mes filmavome, buvo apsirengusios merginos, pirmąkart dalyvavusios budėjime.
Persirengėliai irgi turi savų atributų – žnyples, kūjus, pinigų kapšus. Tai – simboliai, susiję su Kristaus kančia. Pavyzdžiui, pinigų kapšas simbolizuoja Judo išdavystę už 30 skatikų.
– Anksčiau bažnyčiose toks paprotys buvo dažnas. Tačiau dabar jis, bent Lietuvoje, išlikęs tik Pievėnuose. Kodėl taip nutiko?
– Sunku pasakyti. Kiek man pavyko rasti, pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima ši tradicija, yra 19 amžiaus pradžios. Maždaug 1810 metais žemaičių vyskupai bara žmones, kritikuoja šią tradiciją, atseit keliančią sumaištį bažnyčioje. Vadinasi, tradicija nebuvo būtinai skatinama jokiais laikais. Ko gero, ilgainiui liaudis pridėjo savo: išplėtojo scenarijų ir kartais ėmė improvizuoti ne į tą pusę, kur būtų teisinga ar padoru bažnyčios kaip oficialios institucijos požiūriu.
Teko skaityti, kad po Antrojo pasaulinio karo šis paprotys Žemaitijoje buvo visai išnykęs. Premjeros Tirkšliuose metu kažkas atnešė nuotraukų iš 1971 metų velyknakčio. Ten buvo nusifotografavę triūbininkai, persirengėliai, kareiviai. Nedaug tokių nuotraukų išlikę. O kažkas iš vyresnių vietinių pastebėjo: „O! Nuotraukoje tas klebonas, atkūręs tradiciją.“
Kartais viskas priklauso nuo vieno vienintelio žmogaus, tariančio: „Darome. Atkuriame.“ Vėliau Pievėnuose daug metų viena moteris Zoselė (ji filme skalbia pirštines) buvo atsakinga už tradicijos tęstinumą. Ji žinojo viską: kur kas yra, kas po ko turi eiti, ką reikia gaminti, valgyti ir taip toliau.
Tikriausiai yra daug faktorių, kodėl tradicija išliko būtent ten ir iki dabar. Turbūt įtakos turi ir kaimo nuošalumas, čia permainos ateina lėčiau, dar žemaičių užsispyrimas. Galiausiai, atskiri žmonės, kuriems tai atrodo svarbu ir kurie tuo rūpinasi.
– Turbūt pasižiūrėti tokios tradicijos atvyksta žmonės ne tik iš kitų Lietuvos vietų, bet ir užsienio?
– Tikrai taip. Net filmuojant, tarp dūkstančių vaikų buvo kalbančių angliškai. Tik nežinau, ar jie buvo užsieniečiai, ar iš mišrių šeimų.
– Kaip manote, ar ši tradicija išliks? Ar ir toliau atsiras bent vienas žmogus, saugosiantis ją?
– Tikiuosi, kad išliks. Žemaitijoje darėme filmo peržiūrą visiems: ir Pievėnų, ir aplinkinių miestelių gyventojams. Po peržiūros priėjo ne vienas žmogus iš to krašto ir sakė: „Aš čia šalia gyvenu, bet niekada nebuvau Pievėnuose. Per šias Velykas būtinai važiuosiu.“ Man atrodo, kad savęs pamatymas iš šono irgi gali prisidėti prie įkvėpimo toliau saugoti ir puoselėti tradiciją. O jei ji neišliks gyvai, tai išliks filme. Irgi neblogai (juokiasi).
– Kaip jums sekėsi užmegzti ryšį su kaimo gyventojais? Matyt, viskas klostėsi pamažu?
– Taip. Turbūt kaip ir su bet kokiais žmonėmis bet kur. Aišku, nuo žmogaus priklauso, kaip greitai jis prisileidžia tave, supranta, ko nori iš jo.
Dokumentininkai pripratę, kad juos iš pirmo žvilgsnio palaiko, nenoriu įžeisti, bet žurnalistais (juokiasi). Šiek tiek neigiama konotacija, suprask, kad žurnalistai – greitai nufilmuojantys, padarantys reportažą ir išvažiuojantys. O mes – panašūs į žurnalistus, bet kažkodėl neišvažiuojame. Trinamės vieną savaitę, kitą, vėl atvažiuojame, filmuojame neaišku ką.
Žinoma, iš pradžių atrodėme įtartini – „Filmuosite Velykas, bet atvažiavote vasario mėnesį?“ Dabar, kai jau esame visai susidraugavę, bendruomenės pirmininkė Ilona pasakojo, kad jie tarpusavyje kalbėdavosi apie tai, ką čia veikiame ir ko norime: „Kažkokią parduotuvę filmuoja ir filmuoja...“
Man atrodo, kad savęs pamatymas iš šono irgi gali prisidėti prie įkvėpimo toliau saugoti ir puoselėti tradiciją.
Bet pamažu ir individualiai su kiekvienu viskas pavyko. Pavyzdžiui, vaikai dažnai būna kieme, tad su jais greičiausiai ir susidraugauji: „Ką veikiate?“ – „Leidžiame droną.“ – „Gerai, mums irgi įdomu.“ Močiutės paprastai būna namie, tad pas jas galima užsukti, tiesiog einant pro šalį: „Laba diena. Galima užeiti arbatos?“ – „Užeikite.“ Taigi užeiname, geriame arbatą ir šnekamės, kas čia kaip.
Kalbant apie dirbančius žmones, turi derintis, skambinti, laukti momento, kada galės priimti. Norėdami nuvažiuoti pas triūbininką Alfonsą, sugalvojome, kad tiesiausias kelias mums – įsigyti iš jo kalakutą. Tik paskui reikėjo tą kalakutą kažkam nukirsti ir nupešti... Bet čia jau – smulkmenos. O Alfonsas galiausiai tapo vienu mylimiausių filmo herojų (šypsosi).
Darėme visokius dalykus. Pievėnų kultūros namuose organizavome mano filmų vakarą, kad gyventojai suprastų, jog esu tikra režisierė (juokiasi) ir ką veikiu, kokius filmus kuriu. Manau, ir tai prisidėjo prie ryšio užmezgimo. O po to jau viskas klostėsi iš bendravimo. Kaip Mindaugas Survila (filmo operatorius – LRT.lt) sakė, žmonių požiūris pasikeičia pamačius, kad tu irgi sunkiai dirbi, keliesi sulig saulėtekiu ir eini miegoti sulig saulėlydžiu, bet nepavargsti ir vis tiek vis atvažiuoji, tarsi tavo ketinimai išties rimti.
Juk pievėniškiai turi visokių patirčių. Kalbant apie būtent šią tradiciją, yra buvę, kad atvažiuoja, specialiai provokuoja ir paskui parodo viską iš bulvarinės pusės, vaikantis skandalo. Tad gyventojų nepasitikėjimas turi pagrindą ir yra suprantamas. Aš irgi nepasitikėčiau pirmu sutiktu žmogumi su kamera. Turi suprasti, kokie jo ketinimai.
– Esate užsiminusi apie ypatingą žemaičių humoro jausmą. Gal pasidalintumėte kokiais nors žemaitiškais juokeliais?
– Filmo peržiūroje Tirkšliuose buvo tipiškas atvejis, norint patraukti per dantį. Vienas žmogus žemaitiškai uždavė klausimą, kaip sekėsi rokouties (susikalbėti) su pievėniškiais. Ir iškart kažkas iš salės pakomentavo: „Gal galite išversti jai klausimą?“ (šypsosi). Pas žemaičius juokai – kiekviename žingsnyje. Ypač jiems bendraujant tarpusavyje.
Kita linksma istorija susijusi su mūsų pirmu atvykimu į Pievėnus. Su Mindaugu atvykome sekmadienį, porą savaičių prieš Velykas, ir tiesiog nuėjome į mišias. Norėjome apžiūrėti bažnyčią ir pajusti pulsą. Po mišių kelios vyresnės moterys ir klebonas išėjo į šventorių pasitarti dėl artėjančių Velykų. Ir kažkas iš susirinkusiųjų pajuokavo: „O, visa konklava susirinko!“ Po tų žodžių akimirksniu pajutau simpatiją tiems žmonėms, o ypač – toms moterims, vėliau filme suvaidinusioms labai svarbų vaidmenį.
Niekada nebuvau tiek daug laiko praleidusi Žemaitijoje. Tai tikrai specifinis kraštas. Tas humoras, kalbos turtingumas, sodrumas… Tai matosi net iš to, kokį žodį žemaičiai pavartoja, apsakydami situaciją – yra labai daug perkeltinės prasmės žodžių. Atrodo, kad jiems sunkiau pasakyti paprastą sakinį nei vaizdingą. Leisdama laiką su draugėmis iš Žemaitijos, galėčiau ištisai užsirašinėti frazeologizmus kiekviename sakinyje.
– „Sacrum“ ir „profanum“ – terminai, vartojami kalbant apie šventumą bei pasaulietiškumą, apie tai, kaip žmogaus gyvenime susikerta šventybė ir kasdienybė. Kaip šis santykis atsiskleidžia filme?
– Man norėjosi, kad nebūtų aišku. Kadangi jau sulaukiau nemažai grįžtamojo ryšio, atrodo, visai pavyko tai atskleisti. Iš pradžių bijojau, kad žmonės pavadinimą supras pernelyg tiesiogiai. Tarsi „sacrum“ būtinai bus bažnyčia, o visa kita „profanum“.
Beveik kiekvieno dokumentinio filmo užduotis – ieškoti ypatingų momentų. Tą stengėmės daryti ir su Mindaugu. Rutuliojasi scena ir staiga įvyksta netikėtas dalykas, priverčiantis stabtelėti, nustebti. Primenantis stebuklą. Pavyzdžiui, pjaustai mišrainę ir staiga toje tyloje, ore, kur negali būti jokios šventybės, ji atsiranda. Ar kokioje nors šviesoje, ar žmogaus veide, ar per stogą prabėgančioje voverytėje, ar praskrendančiame žvirblyje.
Norėjome išvysti šventybę kasdieniame žmonių gyvenime ir šių dviejų dalykų neatskirti, o kaip tik padėti pamatyti. Kad pažiūrėję filmą patys dažniau sakytume: „O! Išlindo saulė. Mažas stebuklas mano gyvenime.“ Štai kas svarbu – daugiau nuostabos.
– Išties, net filme rodomos visiems įprastos tradicijos, pavyzdžiui, baltos mišrainės, kitų užkandžių gaminimas, margučių daužymas, atrodo apsuptos ypatingos auros.
– Smagu girdėti. Tai – požiūrio reikalas, kaip žiūrime į dalykus. Kitąkart galime pražiūrėti, prieš akis gali būti tikras stebuklas ir galime jo nepamatyti. O kartais galime ypatingai pasižiūrėti į baltos mišrainės gaminimą. Daug kas sakė, kad po filmo užsinori baltos mišrainės. Tiesą sakant, pro premjeros man irgi panašiai buvo (juokiasi). Atrodo, nusibodusi ta balta mišrainė, bet visgi mūsų.
– Aptartos Pievėnų tradicijos nepavyktų parsigabenti namo. Tačiau galbūt vis tiek parsinešėte kažką iš kaimo ir šiemet jūsų pačios Velykos bus kitokios?
– Galvoju, kad mano Velykos jau niekada nebebus tokios, kokios buvo iki Pievėnų. Tie išgyvenimai išlieka atmintyje. Vienas dalykas – velyknakčio patirtis. Kitas – filmavimo patirtis, antras sluoksnis, irgi paliekantis žymes. Sakyčiau, pirmaisiais metais Pievėnuose velyknaktį labiau patyriau tokį, koks jis yra paprastiems žmonėms, o antraisiais tai jau buvo darbas. Bet išaušęs Velykų rytas iki šiol man turi stebuklo jausmą, skonį ir viltį. Štai ką išsinešiau. Kai būdavo sunku, sakydavau sau, kad vis tiek išauš rytas. Sustiprėjo mano tikėjimas, kad rytas išauš.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams, irgi norintiems įžvelgti stebuklą saulės spinduliuose ar baltoje mišrainėje?
– Palinkėčiau mylėti artimuosius, padėti vieni kitiems ir atsiverti aplinkai. Man atrodo, jei būsi atviras, stebuklai tiesiog vyks.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
