„Dieve, kaip gerai, kai visiems gerai“, – vaizdžiai sako žinoma aktorė Kristina Kazlauskaitė, neslepianti, kad gyvenime sugeba įsikūnyti į kvailelės vaidmenį, idant aplinkiniams būtų smagu ir gera. LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ pašnekovė ne tik vaidina, bet ir režisuoja. Ji įsitikinusi, kad pagrindinis aktoriaus instrumentas yra jo siela, todėl per spektaklio „Trys mylimos“ repeticijas su kolegomis bendrauja itin atidžiai: „Stengiuosi labai atsargiai jiems padėti susistyguoti savo dūšią ir emocijas.“
Aktorystė ir lemtis
K. Kazlauskaitė sako tikinti, kad iš dalies žmogus yra savo likimo kalvis, bet dalis jo gyvenimo yra nulemta. Moteris teigia, kad anksčiau jai ir kitos profesijos buvo prie širdies, bet galop ji vis tiek pasirinko aktorės duoną.
„Yra karminiai dalykai, aš jais tikiu. Jeigu tu atėjai susimokėti už praeities nuodėmes, dar kažką ar pabaigti kažkokių karminių mazgų, (...) tai tu tą ir gausi – nori to ar nenori, bet atsidursi ten, kur tau reikia atsidurti“, – mintimis dalijasi teatro žmogus.
Aktorė teigia, kad jai būdinga visada stengtis darbus padaryti kuo geriau ir niekada nelikti visiškai savimi patenkintai. „Žiūrovai turi kalbėti, ar aš verta, ar neverta scenos, man reikia ar nereikia būti aktore“, – teigia pašnekovė.
Ji sako, kad šiuo metu ryte iš lovos keliasi lyg iš karsto ir vis primena sau, kad būtina atsikelti ir atlikti dienos užduotis. Šiandien ji gal ir galėtų pasakyti „ne“ įvairiems profesiniams pasiūlymams, bet jaučiasi, kad iš pensijos nepragyventų, todėl darbuojasi toliau.
Prisimindama intensyvų profesinį gyvenimą K. Kazlauskaitė pažymi, kad aktorius visuomet yra priklausomas nuo kitų žmonių.
„Reikia ir eini, būni, bendrauji, vaidini, gastroliuoji, koncertuoji. Tiesiog dirbi savo darbą ir viskas. O, kad sakyčiau, to alaso man reikėjo, man jau labai seniai norėjosi pailsėti, išsimiegoti – visą gyvenimą trūko miego. Vis tiek mūsų darbas daugiau naktinis: vakariniai spektakliai, gastrolės (…) ir visą laiką tarp žmonių, visą laiką kolektyve“, – pasakoja aktorė.
Tiesa, ji pažymi nesigailinti gyvenusi įtemptą profesinį gyvenimą. K. Kazlauskaitė dėkoja Dievui ir likimui už „nežmoniškai spalvingą“ ir „beprotiškai banguotą“ gyvenimą. „Buvo ir cunamių, ir pelkių, ir nežmoniškai saulėtų viršūnių – visko buvo. Galvoju: „Dieve, kaip faina, kad buvo“, – atvirai komentuoja moteris.
Ieško jėgų šaltinio
K. Kazlauskaitė teigia ieškanti savojo elektros lizdo – šaltinio, kur galėtų įsikrauti naujų jėgų. „Amžius daro savo. Tų jėgų ir energijos vis mažiau, ir to triukšmo, alaso norisi vis mažiau. Gal per gyvenimą per daug visko buvo: visada viešumoje, visada bėgte, bėgte. Man čia tokia ramybės sala (pokalbis vyko pašnekovės namuose – LRT.lt) ir aš tikrai tuo patenkinta“, – atvirai mintimis dalijasi žinoma Lietuvos aktorė.
Menininkė teigia nemėgstanti nemalonių prisiminimų, nes jie sugrįžta taip pat intensyviai, kaip ir malonūs. „Stengiuosi juos nustumti, bet, mano galva, tai yra kvaila, nes nemalonūs, negeri, skaudūs prisiminimai buvo geriausios gyvenimo pamokos. Jeigu tu iš jų nepadarai išvadų, neišmokai pamokų“, – pasakoja K. Kazlauskaitė.
Aktorė neslepia, kad jos gyvenime buvo tokių etapų, kai dėl asmeninių problemų naktį nepavykdavo „atsijungti“, bet teatro scenoje ji teigia turėjusi progų bent kuriam laikui ištrūkti iš kamuojančių bėdų sūkurio.
Vis dėlto, anot jos, seniau aktoriai net neturėdavo progų deramai pailsėti. „Kur įsikrauti energijos? Pirmiausia – nebūdavo kada, antra – nebūdavo jokių finansų, kad tu galėtum taškytis sanatorijomis, masažais, kelionėmis. Mūsų laikais tam neturėjai nei laiko, nei pinigų. Ir pagalvoti apie kažkokį relaksą, kad atgautum jėgas po to, kai visą sezoną ar vasarą atarei, tu visiškai neturėjai galimybės. Išsekimas tikrai duoda savo rezultatą – matai, kad reikia stabdyti arklius“, – teigia moteris.
Aktorę gelbsti humoro jausmas
K. Kazlauskaitė sako, kad teatre scenoje jai smagiausia žiūrovams parodyti ne save, o sukurtą spektaklio personažą. „Mano profesijoje pats įdomiausias dalykas – kai tu persikūniji į tą žmogų. Gyveni jo jausmais, mąstymu, pasaulėžiūra. Įlendi į rūbą, kaip vaikystėje, užsidėjai kažką, jau esi princesė“, – komentuoja ji.
Menininkė sako esanti „patologinio jautrumo žmogus“, tačiau gyvenime jai itin svarbus humoro jausmas. Pasak jos, sugebėjimas su šypsenėle pažvelgti į skaudžius dalykus jai ne kartą pagelbėjo gyvenime. „Jeigu aš neturėčiau humoro jausmo, seniai būčiau išprotėjusi. Man jis padeda gyventi ir ačiū Dievui. Nežinau, ar tai genai, ar Dievulis įdėjo, ir mokykloje buvau pirma, kuri visus prajuokina“, – atsimena K. Kazlauskaitė.
Moteris neslepia nežinanti, iš kur atsirasdavo jėgų vis džiuginti kitus. „Niekad nebijojau būti kvaila, juokinga. Niekada neturėjau tokių problemų. Man svarbiausia, kad būtų gera atmosfera aplinkui. Tokia durnelė, kad visiems būtų gerai: „Dieve, kaip gerai, kai visiems gerai.“ Ir gerai, pabūsiu durnele, jeigu jums nuo to linksma, tai važiuojam toliau“, – savo charakterį vaizdžiai iliustruoja aktorė.
Ne tik vaidina, bet ir režisuoja
K. Kazlauskaitei nesvetimas ir režisieriaus darbas – ji pastatė lietuvių rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, dramą-komediją „Trys mylimos“. Ji sako besidžiaugianti spektaklyje vaidinančių aktorių pasirodymais, tačiau savęs režisiere nelaikanti, didžiausią dėmesį skirianti ne dramaturgijai, o personažams atskleisti. „Stengiamės gerai suvaidinti medžiagą, sukurti charakterius ir atmosferą. Tokį seną klasikinį teatrą“, – komentuoja aktorė.
Jai mene svarbiausias žodis „kaip“. K. Kazlauskaitės akimis, tą pačią užduotį kiekvienas menininkas atliks savaip. Anot menininkės, šiame kūrinyje svarbiausia Žemaitės aprašyta istorija ir ją atskleidžiantys veikėjai.
Menininkė teigia aktorių paprašiusi, kad jie susipažintų su kūrinio medžiaga ir patys nuspręstų, ar nori vaidinti tokiame spektaklyje. „Sakau, kad jeigu nepatiko, nevarkite. Jeigu tau medžiaga nepriimtina, iš tikrųjų vargo vakarienė bus ir tau, ir žiūrovui. Ir jokio kūrybinio džiaugsmo scenoje“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
K. Kazlauskaitė sako per spektaklio „Trys mylimos“ repeticijas siekianti palaikyti gerą darbinę atmosferą, su aktoriais ji stengiasi dirbti „atsargiai“, mat puikiai žino, kad jie turi pakelti didelį emocinį krūvį. „Kas yra aktoriaus instrumentas? Tai yra tavo dūšia, siela, emocijos. Ir jas reikia susistyguoti. Kaip tu gali kišti plėšrias rankas, draskyti dūšią, reikalauti, keikti, barti“, – komentuoja aktorė.
Anot jos, pasitaiko atvejų, kai teatro režisieriai įžeidinėja repetuojančius aktorius, bet jos akimis, tą pačią pastabą galima pasakyti be pažeminimų ir skaudinimų. „Pati esu tiek išminkyta, siela sulopyta – lopas ant lopo. Nežinau, ką aktoriai pasakytų, bet tikrai stengiuosi labai atsargiai jiems padėti susistyguoti savo dūšią ir emocijas“, – sako pašnekovė.
Kas yra aktoriaus instrumentas? Tai yra tavo dūšia, siela, emocijos.
Menininkė pasakoja, kad jos režisuotame spektaklyje „Trys mylimos“ nėra autentiškų kostiumų iš Žemaitijos krašto. Anot jos, komedijoje narpliojami bendražmogiški tarpusavio santykiai. „Tokia situacija gali būti bet kokiame Lietuvos regione. Visai nesvarbu, kur tai vyksta, tiesiog Lietuvos kaime. Bet kokiame pasaulio kaimelyje trys moterys gali įsimylėti vieną samdinį berną. Tik Shakespeare`as parašytų vienaip, Čechovas – kitaip, Žemaitė parašė savaip. Galvoju, kas yra klasika. Tokios amžinos tiesos, žmonių santykiai“, – komentuoja ji.
K. Kazlauskaitės režisuota dviejų dalių jausmų drama-komedija „Trys mylimos“ nuo kovo 8 dienos rodoma Kaišiadoryse, Trakuose, Šiauliuose, Raudondvaryje, Kaune, Zarasuose, Marijampolėje Radviliškyje, Vilniuje, Jonavoje, Akademijoje, Utenoje, Biržuose, Birštone, Telšiuose, Ukmergėje.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
