Susipažinkite: „Akiplėšos“ kūrėjos, triumfavusios Lokarne

„Mums tiesiog labai pasisekė, kad ir Ievos, ir Vestos tėvai taip gerai suprato esmę, kodėl šis filmas apskritai kuriamas, buvo tokie supratingi ir taip palaikė šį projektą. Tai – pagrindinis dalykas“, – sako filmo „Akiplėša“ režisierė ir scenarijaus autorė Saulė Bliuvaitė. 

Susitinkame su Saule, Vesta ir Ieva dar kelios savaitės iki nacionalinės „Akiplėšos“ premjeros. Saulė ateina su tik atkeliavusiu „Harper`s Bazaar Australia“, kuriame – tekstas apie filmą. Režisierę ir scenarijaus autorę lydi ir ištikima bičiulė Goya. Vesta ir Ieva pasikalbėti atvyksta po pamokų.

Nors filmuotis Vesta, kuri sukūrė Marijos vaidmenį, pradėjo, kai jai buvo 15-a, o 16-ąjį gimtadienį pasitiko aikštelėje, šiandien jai – 17. Kristinos vaidmenį sukūrusi Ieva aikštelėje atsidūrė vos trylikos, šiandien merginai 15-a. Amžių paminėti čia svarbu, nes abi jos, būdamos kino debiutantėmis, sukūrė neįtikėtino stiprumo ir profesionalumo vaidmenis.

Debiutinis ilgametražis S. Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ nukelia mus į savitą belaikę erdvę ir atkreipia dėmesį į pažintą ar nepažintą, bet šalia esančią realybę. Nors filmas prirakina dėmesį savo nuogu tikrumu, o siužetas tikrai ne apie skraidančius drugelius, mūsų pokalbyje netrūko juoko, šypsenų ir išskirtinių filmo užkulisių detalių.

Jūsų dėmesiui – visai ne akiplėšiškos „akiplėšos“ Saulė Bliuvaitė, Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė.

„Būtų norėję pamatyti tokį filmą trylikos“

Prisipažįstu Saulei, kad žiūrint „Akiplėšą“ neapleido jausmas – kaip norėčiau būti mačius jį paauglystėje. Pati režisierė ir scenarijaus autorė sako, kad jau būdama paauglė jautė kūrybinę energiją, tik nesuprato, kaip ją išreikšti, aiškiai išartikuliuoti.

„Kuriant, o ypač šio filmo atveju, vis tiek galvoji apie tai, kuo pats gyveni ar gyvenai. Galvojau ką sau norėčiau pasakyti ar išreikšti dabar, turėdama galimybę ir priemones, kurių anksčiau neturėjau. Atrodo, kad kuri tam savo vidiniam vaikui, su juo bendrauji, tad nenuostabu ir labai smagu, kad žmonės sako norėję pamatyti tokį filmą trylikos“, – šypsosi S. Bliuvaitė.

Ji prisipažįsta, kad scenarijaus rašymo etapu turbūt buvo ir momentų galvojant apie epizodus iš praeities, ypač kuriant mizanscenas ar situacijas, tačiau tai – tik detalės.

„Tai nebuvo kažkoks konkrečių įvykių įvaizdinimas. O kai prasidėjo aktorių atranka, kai perėjome nuo scenarijaus į realius konkrečius vaizdus su konkrečiais žmonėmis, aš labai nutolau nuo asmeninių patirčių permąstymo. Išėjom į vaizduotės pasaulį“, – pasakoja S. Bliuvaitė.

Anot jos, dirbant su paaugliais viskas vyksta „per vaizduotę“, bandant įsivaizduoti žmones, kurie neegzistuoja. Taip vykęs darbas nuvedė kryptimi, kuri siūlė ne tiek susitapatinti, kiek įsivaizduoti šiuos žmones, ką jie mąsto, kaip jie gyvena, kaip jie vienoje ar kitoje situacijoje elgtųsi, koks jų gyvenimas.

Šioje istorijoje daug kas neparodoma, nėra atviro santykių aiškinimosi.

S. Bliuvaitė pasakoja, kad nors pradėjus repetuoti filmo scenarijus per daug nesikeitė, tačiau dialoguose pokyčių įvyko.

„Turbūt niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie labai prisiriša prie parašyto teksto. Būdavo, kad pabandome, ir matau, kad kažkokie sakiniai [netinka]. Paklausdavau, ką jos mano, ar taip sakytų, o tada aktorės perfrazuodavo. Iš pradžių Ievai su Vesta buvo sunku priimti tai, kad jos gali kažką keisti kaip nori, reikėjo tai kažkaip po truputį peržengti“, – sako režisierė.

Pasiruošimo etapu buvo daug improvizuojama, sukuriamos scenos, kurių filme nėra. „Šioje istorijoje daug kas neparodoma, nėra atviro santykių aiškinimosi. Atrodė, kad būtų faina suprasti, kaip tos situacijos, kurias mes įsivaizduojam, įvyko, nors filme jų nematom. Šitas nematomų scenų repetavimas visai padėjo“, – priduria S. Bliuvaitė.

Repeticijos vyko nuo vasario iki gegužės, kai prasidėjo filmavimai.

Ypatingos kino debiutantės tarp dvejonių ir svajonių

Filmo pristatymuose akcentuojamas modelių pasaulis yra ir priemonė kalbėti apie augimą, brendimą ir norą ištrūkti. Tačiau įdomu ir tai, kad abiejų pagrindinių filmo aktorių kelias į kino aikštelę prasidėjo nuo modeliavimo.

Marijos vaidmenį sukūrusi Vesta Matulytė ir gyvenime yra modelis. „Einu modelių keliu, siekiu kažko daugiau, bet nesureikšminu to. Man gal net kiek drovu dalintis tokiais dalykais, bet kadangi turiu internete save kažkaip rodyti, bandau perlipti per save ir kelti kiek daugiau [nuotraukų]“, – pasakoja mergina.

Perskaičiau ir išsigandau. Galvojau, kad niekaip šio filmo nenufilmuosiu, tikrai nevarysiu.

Tiesa, užsiminus, kad apie 2000–2010 m. modelio karjera buvo itin siektina, o atrankų plakatų buvo galima pamatyti visur, Vesta sako nemananti, kad dabar tai toks didelis dalykas.

„Tik vieną kartą mačiau atranką kažkokiame prekybos centre. Pamenu, su drauge sėdėjome kavinėje, į kurią atėjo agentė, ji mane išeinančią pasigavo ir paklausė, ar nenorėčiau prisijungti, pasakiau, kad negaliu, nes jau turiu agentūrą, toks juokingas įvykis“, – šypsosi V. Matulytė.

Tačiau apie „kitą modeliavimo pusę“, kuri matoma ir filme, ji buvo girdėjusi. „Saulė tikrai nepraleido nieko“, – priduria ji.

Vestos bičiulė Ieva Rupeikaitė filme sukūrė Kristinos vaidmenį, kuris jai buvo pasiūlytas modelių būrelyje. „Buvo mano pirma diena būrelyje, atėjo Saulė su atrankos režisiere Ugne Šiaučiūnaite ir taip prasidėjo mano kelias šiame filme“, – šypsosi Ieva.

Tiesa, nors modelio profesija jos „neužkabino“, joje merginą žavi galimybės ir naujos patirtys, kurios „išmoko, kai jas gauni“.

Kai Saulė susitiko su Ieva, pastarajai buvo vos dvylika metų. „Aš visą laiką norėjau kažkur suvaidinti ir kai pakvietė į pirmąją atranką, tai man buvo toks wow dalykas. Eidavau į aktorių agentūras, bet nieko didelio [negaudavau]. Žinoma, mažai šansų, kad per porą metų gali kažkas įvykti, tada padėjau vaidybą į šalį ir nusprendžiau išbandyti modeliavimą, tačiau tik nuėjus ten vaidyba sugrįžo“, – prisimena Ieva.

Mergina pasakoja, kad jai patiko viskas nuo pat atrankos pradžios, tiesa, pirma ji išbandė Marijos, o ne Kristinos vaidmenį. „Pamenu, vaidinam pirmą kartą ir galvoju, kad man negerai taip, kad čia žiauriai blogai, nenoriu taip pirmą kartą pasirodyti. Ir paprašiau vaidmenis sukeisti. Labai džiaugiuosi, kad taip pasakiau“, – pasakoja Ieva.

Vesta vaidinti norėjo nuo vaikystės, lankė teatro būrelius ir aktyviai tikrino pasiūlymus feisbuko grupėse, kuriose ieškoma aktorių.

„Bet paskui užaugau ir nebesureikšminau to. Pamenu, sėdėjau namie ir man parašė agentė iš modelių agentūros, kad manimi susidomėjo režisierė, kuri pamatė reklamą su mano veidu instagrame“, – prisimena Vesta.

Tačiau šią žinią pirmiausia ji vertino atsargiai. „Galvoju, nesu aš aktorė, o man siūlo pagrindinį vaidmenį... Pasakiau tėvams, kad kažkas susidomėjo, o jie sako – gerai, eik. Sakau – palaukit, aš pati nežinau, o jie – nors pabandyk“, – šypsosi mergina. Nuėjus su tėčiu į atranką dvejonių nebeliko iki kol perskaitė scenarijų.

„Perskaičiau ir išsigandau. Galvojau, kad niekaip šio filmo nenufilmuosiu, tikrai nevarysiu. Filmo prodiuserė Giedrė Burokaitė pradėjo rašyti mano mamai prašydama atsakymo. Pasakiau jai, kad rašytų, jog ne, o mama sako – tu nejuokauk. Tada pradėjo moralizuoti ne tik tėvai, geriausia draugė, bet ir geriausios draugės sesė“, – juokiasi Vesta, kuri šiandien labai džiaugiasi, kad žmonės aplink ją „stūmė į šitą dalyką“.

Kalbėdama apie vaidmenį, Vesta sako, kad matė šiek tiek Marijos ir savyje. „Tik aš gal labiau energingesnė, bet tikrai turiu Marijos savybių ir vaidmuo man taip natūraliai pavyko“, – sako mergina.

Ieva tuo tarpu pasakoja, kaip iš mažų scenų susidėliojo filmo vaizdą. „Per pirmą atranką gavau vieną sceną, susikūriau pirmą žvilgsnį, kaip ką įsivaizduoju. Tada gavau antrą sceną per antrą atranką ir taip po truputį. Man buvo taip įdomu, kas tame scenarijuje, prisigalvojau, kad ten bus didelis podiumas“, – juokiasi Ieva.

Galų gale gavusi visą scenarijų ir jį perskaičiusi, mergina į filmą pasižiūrėjo visiškai naujai.

Pamenu, vaidinam pirmą kartą ir galvoju, kad man negerai taip, kad čia žiauriai blogai, nenoriu taip pirmą kartą pasirodyti.

Įvykus atrankai reikėjo susitikti su merginų tėvais, Saulė prisipažįsta, kad labai to bijojo. „Galvoju, ką dabar daryti, matau filmą, matau Ievą ir Vestą, bet galvoju – kaip tėvai reaguos? Mums tiesiog labai pasisekė, kad ir Ievos ir Vestos tėvai taip gerai suprato esmę, kodėl šis filmas iš esmės kuriamas, buvo tokie supratingi ir taip palaikė šį projektą. Tai – pagrindinis dalykas, o ne kažkokios detalės. Ievos mama dirba mokykloje ir sako – aš dirbu su paaugliais, čia puikiai viskas išdėstyta“, – pasakoja Saulė.

Ji su aktorėmis aptarė visas scenas, o pradėjo – nuo sudėtingiausių.

„Suprantu, kad gal buvo šokas iš karto eiti prie jų, bet pagalvojau taip daryti, kol jos dar neprisirišusios prie personažų. Iš karto apčiuopti sudėtingiausius dalykus, nepalikti jų pabaigai, kai jau žmogus įdėjęs darbo, prisirišęs, praėję laiko ir tarsi neturi kur trauktis. Nenorėjau, kad tokia situacija susiklostytų“, – sako režisierė.

Saulė pasakoja, kad Ieva pirmų susitikimų ir pokalbių metu, kiek nerimavo, buvo pasimetusi. Tačiau drąsiai ryžosi mokytis ir semtis naujų patirčių. Tai prisidėjo ir prie vaidmens kūrimo.

„Ji sukūrė labai gilų personažą. Mergina, kuri nori būti kiečiausia, bet per mažas detales matai, kad ji jaučiasi nesaugi. Tai išėjo natūraliai, bet taip pat negalėjau patikėti, kad Ieva turėjo tiek drąsos, pavyzdžiui, yra scena, kai Kristina vemia ir atrodo, kad bet kuriam žmogui tai būtų labai nemalonu, ypač būti filmuojamam ar fotografuojamam, bet ji peržengė per save ir taip tikėjo tuo filmu. Man buvo suteikta tokia absoliutaus pasitikėjimo privilegija. Ji žinojo, kad tai nėra beprasmis dalykas, kad to reikia personažui, kad jis suteikia prasmės“, – žavisi Saulė ir prisipažįsta, kad pati tokio amžiaus nebūtų sutikusi taip vaidinti.

Belaikė erdvė, ritualai ir realybės paieškos

„Akiplėšos“ erdvė belaikė. Iš pradžių atrodo, kad tai 2005–2007 metai, tačiau vieno iš veikėjų marškinėliai su karalienės Elžbietos portretu ir jos gimimo bei mirties metais sujudina sąmonę ir akimirkomis nebesupranti – kur tai, kelinti tai metai?

Scenarijaus autorė ir režisierė sako, kad iš pradžių, rašydama, galvojo, kad filmo veiksmas vyksta praeityje, tačiau kūrimo eigoje apibrėžtas laikas dingo.

„Norėjosi sukurti jausmą, kad tai – amžinieji 2007-ieji, amžinoji paauglystė. Norėjosi, kad būtų kažkokia belaikė zona, kur neaišku, nei kada, nei kur veiksmas vyksta. Tarsi tai būtų miestas, įstrigęs laike, miestas, kuris nustojo vystytis, tobulėti, erdvė, kurioje niekas nejuda. O personažai, ypač pagrindinės merginos, nori judėti į priekį, nori, kad kažkas keistųsi, vyktų“, – pasakoja S. Bliuvaitė.

Filmo operatoriaus Vytauto Katkaus žvilgsnis taip pat kartais tarsi „nukerta“ tas svajones ir norus, ypatingas kadro išdėliojimas tik paryškina pačią tikėjimo temą, kuri, pasirodo, filme nėra tokia tolima.

Anot režisierės, tikėjimo linija labiausiai išreikšta per močiutės, kurią vaidina Eglė Gabrėnaitė, liniją.

„Filme yra modelių mokykla, merginų ratas, susibūrimas, kuris yra ir kažkoks bandymas ištrūkti iš to pasaulio, ir yra močiutė bei jos draugės. Nedaug laiko jas matome filme, bet ta tema yra tarsi paralelinė modelių mokykla, vyresnių moterų susibūrimas. Žinoma, jos yra apie ką kita, vyksta užkalbėjimai, magija, tai jų būdas pabėgti iš tos realybės“, – sako režisierė.

Pasak jos, moterys tarsi susivienija, kad „išeitų“ iš čia, o jų susivienijimas veikia per tikėjimą, jog kažkas yra daugiau už šitos nykios realybės pasaulio. Tačiau viskas vyksta jau dvasiniame lygmenyje.

„Galbūt nelabai tiksliai sugebėjau išartikuliuoti šią idėją, bet ji egzistavo. Greta modelių mokyklos – dvasinis vyresnių moterų būrelis, dviejų kartų žvilgsnis į pabėgimą ar bandymą pasiekti kitą zoną“, – pasakoja Saulė.

Norėjosi sukurti jausmą, kad tai – amžinieji 2007-ieji, amžinoji paauglystė.

Belaikėje filmo erdvėje paliečiamos ir amžinos savęs priėmimo, grožio suvokimo temos. Anot režisierės, šiandien jos iš žurnalų eros persikelia ir į socialines medijas.

„Ten matai daug nerealiai tobulų žmonių ir atrodo, kad nebeaišku, kas yra tikra. Bandymas tapti „tobulu“, įvaizdžio formavimas medijose tampa labai svarbiu. Atrodo, kad turi suformuoti įvaizdį, nes kitaip neegzistuoji. Tame yra daug niuansų ir tai sunkiai kontroliuojama“, – sako Saulė.

„Visi tie veido filtrai uždengia viską ir žmogus atrodo wow. Ir pats pradedi savęs klausinėti, ką man daryti, kad taip atrodyčiau. O tada pradedami siūlyti visokie veido produktai“, – priduria Vesta.

„Iš karto pasiūlomas sprendimas. Ir trylikos–keturiolikos metų merginos ieško kremo nuo raukšlių. Tai skamba absurdiškai. Kapitalizmo viršūnė jau pasiekta“, – atkreipia dėmesį Saulė.

Ieva sako, kad prie to prisideda ir tai, jog daug paauglių ir ne tik daug laiko praleidžia būtent socialiniuose tinkluose. „Ir pati save pagaunu, kad žiūriu, žiūriu instagramą ar „TikTok“ ir, atrodo, priprantu prie tokio matymo, taip pat ir save įsivaizduoju taip. O atsistojus prieš veidrodį supranti, kad taip nėra. Supranti, kaip išsilieja linija tarp realybės ir socialinių tinklų sukurtų dalykų“, – pasakoja Ieva.

Debiutinės patirtys ir atsakomybės

Filmo „Akiplėša“ (prod. Giedrė Burokaitė, Justė Michailinaitė) premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame jis buvo įvertintas net keturiais apdovanojimais, tapo geriausiu vaidybiniu debiutiniu filmu, laimėjo jaunosios žiuri apdovanojimą, Ekumeninės žiuri prizą ir tapo geriausiu viso festivalio filmu. Po itin sėkmingos premjeros filmas apkeliavo dar daugybę festivalių ir sulaukė dar daugiau nei 10 apdovanojimų, o taip pat ir reikšmingų nominacijų, tarp jų ir Europos kino apdovanojimuose.

Tiesa, tai jau antras toks įvertinimas Saulei. J. Matulevičiaus filmas „Izaokas“, prie kurio scenarijaus kūrimo S. Bliuvaitė prisidėjo, Europos kino apdovanojimuose buvo nominuotas 2020 m. Nors ir keliavusi po festivalius su ankstesniais savo trumpametražiais filmais, Saulė sako, kad ilgametražio filmo debiutas atneša naujų patirčių ir iššūkių. Tačiau užsiminimus apie keliones visos trys džiugiai nusijuokia ir dalinasi, koks buvo debiutas Lokarne.

„Man labai smagu prisiminti Lokarną. Keisčiausia buvo suprasti tą dėmesį. Atvažiuoji į Lokarną dar filmo nematęs, o aplink žmonės eina, šypsosi, sveikinasi. Prieina žiuri, sako koks fainas filmas, susigraudina, pasakoja, kaip smarkiai jis ją palietė, o mes su Ieva galvojam – kas tame filme yra? Mus taip gyrė, galvojau, prisigalvosiu, kad mes ten gerai pavarėm ir išsikelsiu lūkesčių“, – šypsosi Vesta.

Ji prisipažįsta, kad pirmą kartą žiūrėdama filmą negalėjo gerai į jį įsižiūrėti dėl daugybės emocijų, tačiau antra peržiūra Berlyne jau leido kiek atsitraukti ir suprasti paties filmo bendrą scenarijų, veiksmą.

„Man labai patiko kelionės. Tikiuosi, kad jų bus dar daug, nebūtinai su šiuo filmu, bet labai norėčiau grįžti į Lokarną, nemeluosiu“, – šypsosi Vesta.

Ieva taip pat norėtų grįžti į Lokarną. „Ten labai daug dalykų įvyko pirmą kartą. Atrodo, kad kelionės paskirtis – pristatyti filmą, bet man pirmiausia ėjo visi kiti dalykai, kurių nebuvau dariusi, kaip lipimas ant scenos, kalbėjimas į mikrofonus ir t. t. Atsirado baimės dėl to, kad buvo daug paprastų dalykų, kurių nežinojau“, – pasakoja mergina.

Pirmą kartą žiūrint filmą Ievą taip pat lydėjo daug emocijų. „Buvo labai įdomu, tu lauki filmo daug laiko, prisigalvoji dalykų, bet buvo įdomu pamatyti, ką sugalvojo Saulė, nes aš neįsivaizdavau, kaip atrodo Kristina iš šalies. Saulė sudėjo viską į viena“, – dalijasi Ieva.

Pritardama Ievai Saulė sako, kad turbūt visiškai natūralu, jog tokie paprastai dalykai gali tapti centrine ašimi, pavyzdžiui, blogai festivalio meistrės padarytas makiažas.

„Atrodo, tokie kvaili, nereikšmingi dalykai, bet tas stresas, premjeros įtampa ir tai, kad tu atsiduri nežinomoje aplinkoje ir turi kažkaip reprezentuoti, o pats esi visas drebantis, veikia. Bandžiau susikaupti, kaip rinkti žodžius ir pasakyti kažką prasmingo spaudos konferencijoje. Neįsivaizduoju, kaip jautėsi Vesta su Ieva“, – pasakoja Saulė.

Anot jos, filmo pristatymą lydi daug įtampos, kūrėjai gauna daug dėmesio ir platformą kalbėti.

„Iki dabar negaliu kažkaip priimti, kad staiga kažkoks žmogus gauna tiek eterio ir laiko. Sukuri filmą ir gauni platformą. Tampi žmogumi, kuris pasakos apie filmą, jo kūrimą ir taip pat bus daug klausimų apie pasaulį, problemas, savo šalį. Staiga tampi tokiu reprezentaciniu asmeniu. Iš pradžių, po Lokarno, porą mėnesių dar yra ką pasakyti, bet po to vis save pagaudavau galvojant, kad man to eterio per daug. Nebeturiu ką pasakyti, kartais kai kurių klausimų net nesijausdavau pakankamai kompetentinga komentuoti.

Pradėjau galvoti apie suteikiamą platformą, kad jos kai kuriems žmonėms suteikiama per daug ir kad kartais reikia tą prožektorių nusukti į kitus. Sudėtinga ir nelabai norisi stovėti ant platformos ir kažką aiškinti“, – dalijasi mintimis Saulė.

Iki dabar negaliu kažkaip priimti, kad staiga kažkoks žmogus gauna tiek eterio ir laiko.

Ji sako, kad smagu suteikti platformą filmui, aktorėms, komandai, tačiau tai, kad režisierė tampa centrine ašimi ir būna pirmame plane jai kelia ir tam tikro nerimo, kartais būna sunku ištverti atsakomybę.

„Kartais, jei būnu pavargusi, pakalbu interviu atmestiniau ir galvoju, kaip nusišnekėjau. Yra daug vadinamojo self-conscious (liet. sąmoningumo), tai mano asmeninis dalykas, būna ir stresinių momentų, ir man ne gėda pasakyti apie tai, kad būna sunku“, – dalijasi Saulė.

Iššūkiai ir ateities planai

V. Matulytė ir I. Rupeikaitė filme sukūrė išskirtinius vaidmenis ir nors dalis scenų būtų sudėtingos net ir ne pirmą kartą kino aikštelėje atsidūrusiai aktorei, šios patirtys jų neišgąsdino. Merginos pasakoja, kaip susidoroti su iššūkiais padėjo valia, nusiteikimas, o taip pat ir intymumo koordinatorė Jelena Grišina-Harold.

Ieva sako, kad perskaičius scenarijų ir susitikus su Saule kalbėjo apie sunkias scenas.

„Buvo tokie taškai kaip vėmimas, auskaro vėrimas ir kiti, atrodė kaip lentelė. Aš taip apie jas ir galvojau visą laiką, kad jos tiesiog yra. Ir labai nenorėjau, kad tos scenos būtų pakeistos pagal mane. Gal ir buvo truputį pakeista, bet norėjau, kad to būtų kiek įmanoma mažiau, nes juk jose yra idėja. Tu negali ateiti ir keisti idėjos. Gali pritaikyti prie savęs, bet tada tai persikelia į filmą. Scenos yra labai svarbios, todėl stengiausi jų laikytis ir galvoti, kad tai tiesiog ateis ir praeis. Repeticijos labai padėjo“, – dalijasi Ieva ir priduria, kad tikrai norėtų vaidinti ir daugiau.

Vesta pasakoja, kad jai sunkiausios buvo intymumo scenos, tačiau įveikti jas padėjo intymumo koordinatorė J. Grišina-Harold. „Kalbėjomės su ja ir su Saule, kai pasikalbi apie tai, nebūna keista. Žinojau, kaip Ieva sako, kad tai ateis ir praeis“, – pasakoja Vesta.

Tačiau ji prisimena, kad daugiau baimės kėlė scena su vandeniu, kurioje jai reikėjo įšokti į tvenkinį su rūbais ir paplaukioti.

„Scena nebuvo parodyta, yra tik kadras, kur aš jau išlipus, sėdžiu šlapia. Man buvo labai baisu, bet kažkaip save nuraminau. Žinoma, buvo gelbėtojas, kad viską sukontroliuotų, ir nebuvo taip, kad bijau, dėl to nenoriu, kažkaip ėjo ir praėjo“, – sako Vesta.

„Man tos sunkesnės scenos net patiko, aš jų laukiau, nes tai – iššūkis. Labai norėjau, kad filme būtų kuo daugiau iššūkių, kuriuos galėčiau įveikti, labai džiaugiuosi dėl to. Tu turi pats sugalvoti, kaip padirbėti su savimi, kad viskas pavyktų, kad padaryčiau ir kad jausčiausi su savimi gerai“, – dalijasi Ieva.

Labai norėjau, kad filme būtų kuo daugiau iššūkių, kuriuos galėčiau įveikti, labai džiaugiuosi dėl to.

Vesta, kaip ir Ieva, vaidinti nori ir toliau.

Saulė pamažu pradeda rašyti naują scenarijų ir, anot jos, laukia ilgas maratonas.

„Mane truputį išdaužė šitas pusmetis, atrodo, tiek daug galimybių atsiveria, bet kartu ir nieko konkretaus, tarsi turi galimybių ir turi pasirinkti, ką nori daryti, nes yra keletas skirtingų krypčių ir atrodo dabar turiu nuspręsti, ką noriu daryti toliau. Aš tiesiog norėčiau daryti antrą filmą Lietuvoje lietuvių kalba su savo komanda, nes jie padarė šitą filmą“, – pabrėžia Saulė.

„Keista, į tave kreipiasi kompanijos, užsienio prodiuseriai, kurie galbūt nori pasamdyti mane kaip režisierę. Tačiau tą filmą sukūrė grupė žmonių, aktoriai, operatorius, garso režisierius ir visi kiti žmonės čia, Lietuvoje, bet priimama, kad tai – režisieriaus kūrinys. Tačiau aš dar nesijaučiu saugi, kad galėčiau taip viena kurti. Noriu dirbti su savo komanda, bandau sugalvoti, kaip neužverti ir neišsigąsti tų galimybių, kurios atsiveria, bet taip pat ir išlikti sau nuoširdžiai, suvokiant, kad tai – kolektyvinis kūrinys“, – dalijasi Saulė.

Filmas „Akiplėša“ Saulei yra apie tikėjimą, kad yra kažkas daugiau. Ievai – apie bandymą pažinti save, o Vestai – apie siekį ištrūkti iš savo aplinkos. O apie ką jums? „Akiplėša“ kino teatruose nuo kovo 24 d.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.