Šiemet atkurtai Lietuvos žvalgybai – 35, o rašytojas, istorikas Bernardas Gailius pristatė knygą „Žvalgyba Vakaruose. Istorija ir kultūra“. Šioje studijoje autorius apžvelgia naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istoriją bei aptaria žvalgų darbo organizavimą nuo siauro funkcinio pavaldumo 19 a. imperijai iki „hibridinio“ savarankiškumo šiuolaikinėje demokratijoje. Knygoje taip pat siekiama parodyti žvalgybos tarnybų „vidų“.
Knygą išleidusi leidykla „Aukso žuvys“ kviečia skaityti knygos ištrauką!
PENKI KLAUSIMAI APIE ŽVALGYBĄ, Į KURIUOS ISTORIJA JAU ATSAKĖ
Šioje studijoje siekta į trumpą tekstą sutalpinti platų temų ir klausimų lauką. Norėta apibendrinti naujausiųjų laikų Vakarų žvalgybos tarnybų istoriją, atskleidžiant ją kaip vieningą visumą, kaip dalį platesnės istorijos apie šiuolaikinių Vakarų demokratiją. Iš to natūraliai išplaukė ir tikslas išryškinti žvalgybos tarnybas ir jų formuojamą žvalgybos kultūrą kaip reikšmingą ir funkcionalų Vakarų demokratijos dėmenį. Stengtasi parodyti žvalgybos tarnybų veikimą ne šalia demokratinių struktūrų, o jų viduje, apčiuopti daugeliui Vakarų valstybių būdingus žvalgybos tarnybų raidos, augimo, tapatybės ir tikslo radimo, savotiško demokratinio „įsitinklinimo“ procesus.
Tokiam darbui sunku parašyti galutines išvadas. Jos turėtų būti kažkoks „apibendrinimo apibendrinimas“ ir, kaip spėta pajusti rašant, šiai apibendrinimo progresijai nėra jokios pabaigos. Todėl nuspręsta šiek tiek pakeisti įprastą išvadų formą ir pačią prieigą. Jau įvade minėta, kad tiksliausia šią studiją įsivaizduoti kaip žaižaruojančio kristalo vartymą. Studijuojant tokį kompleksišką klausimą kaip žvalgybos kultūros visuma Vakarų istorijoje, geriau veikia ne bandymas pažvelgti iš paukščio skrydžio, o tyrimo objekto vertinimas vis kitu kampu, atskleidžiant vis naujas jo spalvas bei atspalvius. Pabaigai nuspręsta dar kartą pakeisti perspektyvą ir, pasiremiant jau parašytu tekstu, atsakyti į penkis dažnai viešojoje erdvėje tiesiogiai ir netiesiogiai keliamus klausimus apie žvalgybą ir žvalgybos tarnybas.
1. Ar žvalgybos tarnyba gali kelti grėsmę valstybei ir jos konstitucijai?
Atsakymas į šį klausimą greičiausiai yra kontrintuityvus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žvalgybos tarnyba yra labai pavojinga valstybės institucija. Ji „hibridiška“, veikia „pilkojoje zonoje“, gali sekti, meluoti, bendradarbiauti su abejotinos reputacijos žmonėmis ir net tikrais nusikaltėliais. Jai būdinga „nepataisoma ambivalencija“, kurią sąlygoja veiklos slaptumas. Visi šie šiandien jau visiems žinomi faktai sukuria paslaptingos ir galbūt piktavališkos galios nuojautą, kurią esame linkę sieti su žvalgybos tarnybomis.
Tačiau gilesnė analizė parodo, kad žvalgybos tarnybos galia ir pati jos padėtis demokratinėje valstybėje yra labai paradoksali. Ji gali pratęsti ir papildyti įprastus politinės valdžios įgalinimus, bet taip pat gali ir apriboti nepagrįstas valdžios ambicijas. Žvalgybos tarnyba veikia įtampoje tarp valdžios ir visuomenės, demokratijoje slaptumas tampa labai trapus ir laikinas, tariamai tiršta paslapties migla geriau įsižiūrėjus nesunkiai perregima. Be to, Vakarų žvalgybos kultūra yra persmelkta dviejų fundamentalių tikslų: pasaulio pažinimo ir valstybės apsaugos. Universitetų istorija liudija, kad episteminė veikla retai kursto politines ambicijas, dažniau priešingai.
Žvalgybos tarnyba veikia įtampoje tarp valdžios ir visuomenės.
Kita vertus, tiek, kiek žvalgai yra politiški, jie dažniausiai yra hobsiškos tradicijos valstybininkai, orientuoti į balanso ir stabilumo išlaikymą. Antropologinio žvalgo tipo pagrindą sudaranti autonomija – dar vienas piktnaudžiavimą galia ribojantis faktorius: Vakarų žvalgybos tarnybų klaidos ir silpnybės ne kartą buvo atskleistos pačių žvalgų.
Demokratinėje visuomenėje žvalgai gali veikti kaip interesų grupė ir toks jų veikimas yra svarbi prielaida žvalgybos tarnybai veiksmingai funkcionuoti. Bet svarbiausias šios grupės interesas yra valstybės ir veikiančios konstitucijos apsauga. Todėl tikimybė, kad Vakarų valstybėje žvalgybos tarnyba surengtų sąmokslą ir užgrobtų valdžią, yra nepaprastai menka. Kaip žinoma, šiuolaikinių Vakarų istorijoje tokio atvejo nėra buvę.
2. Ar žvalgybos tarnybos gali būti paverstos politiniu įrankiu?
Tai nėra lengva (paklauskite V. Orbano), bet padaroma (paklauskite Adolfo Hitlerio). Kai žvalgybos tarnybos tampa visiškai priklausomos nuo vienvaldystę užsitikrinusios politinės jėgos, jos gali būti labai pavojingas politinis įrankis. Iš dalies kaip tik tuo galima paaiškinti Vakarų žvalgybos tarnybų istorinę transformaciją iš pasyvių slaptos informacijos rinkimo biurų į aktyvias kompleksinių nacionalinio saugumo problemų sprendimo tarnybas. Pasyvios, griežtai apibrėžtas funkcijas vykdančios žvalgybos tarnybos atitiko vienvaldystės principu pagrįstų 19 a. imperijų interesus.
Istorija rodo, kad šiuolaikinėms demokratijoms reikia aktyvių, savarankiškų ir „hibridiškų“ žvalgybos tarnybų. Tik tokios tarnybos gali lanksčiai užtikrinti valstybės interesus užsienyje, o viduje – apriboti valdžios ambicijas kartu išlikdamos neutralios ir neįsiveldamos į partinę politiką. Užtikrinant žvalgybos tarnybų aktyvumą ir savarankiškumą (taip pat išlaikant reikiamą aktyvumo ir savarankiškumo lygį), svarbiausia prielaida ir veiksniu tampa žvalgybos kultūra, kurios pamatas – asmenine autonomija pagrįstas žvalgo tipas.
Taigi, ir šis atsakymas yra iš dalies kontrintuityvus. Jausdami bauginamai paslaptingą žvalgybos tarnybų galią, apie jų veiklą dažniausiai diskutuojame žmogaus teisių perspektyvoje, svarstydami, kaip apriboti galimybę slaptai veikti valstybės vardu. Bet ne mažiau svarbu įvertinti, kad stipri ir veiksminga žvalgybos tarnyba yra praktiškai veikiančios demokratijos prielaida. Politiniu įrankiu žvalgybos tarnybas paverčia politinė valdžia, kurios ambicijos nebuvo laiku sutramdytos.
3. Ar egzistuoja nusistovėjusi Vakarų praktika, nustatanti, kiek turėtų būti žvalgybos tarnybų ir kam jos turėtų būti pavaldžios?
Tikrai ne. Labiau nei bet kurios kitos valstybės struktūros žvalgybos tarnybos yra giliąja prasme nacionalinės institucijos. Jų struktūrą ir pavaldumą nulemia konkrečių valstybių istorinė patirtis ir tradicijos. 20 a. pradžioje būta tendencijos vidaus žvalgybos tarnybas priskirti vidaus reikalų ministerijai, o išorės žvalgybą – kariuomenei ar gynybos ministerijai. Kai kurių Europos valstybių žvalgybos politikoje šios tendencijos pėdsakų galima įžvelgti iki šiol.
Kartais, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje, savotiška istorinė inercija sukelia paradoksalias pasekmes, kai gynybos ministerijai pavaldi žvalgybos tarnyba iš esmės veikia kaip civilinė institucija. Ne taip jau mažai Vakarų valstybių pasirinko integruoti vidaus ir išorės žvalgybą vienoje struktūroje. Be Lietuvos, šiai grupei galima priskirti Suomiją, Nyderlandus, Graikiją, Kanadą, Ispaniją ir kitas valstybes. Klausimas, kiek turėtų būti žvalgybos tarnybų ir kieno modelis geriausias, amžinai svarstomas Vakarų žvalgybos politikoje, bet nepanašu, kad kas nors galėtų pasiūlyti universalų receptą. Šiuo metu Vakarų žvalgybos kultūrą smarkiai veikia globalizacija, dėl kurios nyksta tradicinė perskyra tarp vidaus ir išorės žvalgybos, tarp žvalgybos ir kontržvalgybos.
Vienas teisingas vakarietiškos žvalgybos organizavimo modelis neegzistuoja.
Viena vertus, tai skatina žvalgybos bendruomenes labiau integruotis ir gali paskatinti vyriausybes jungti žvalgybos tarnybas. Bet, kita vertus, vienos integruotos tarnybos modelis nebūtinai tinka didelėms valstybėms su plačiais ir globaliais interesais. Kaip rodo Didžiosios Britanijos patirtis po Antrojo pasaulinio karo, sujungus visas žvalgybos tarnybas organizacija gali tapti per daug griozdiška ir sunkiai valdoma. Taigi, vienas teisingas vakarietiškos žvalgybos organizavimo modelis neegzistuoja. Struktūruodama savo žvalgybos tarnybas valstybė turėtų pasitikėti ir vadovautis savo istorine patirtimi ir savo interesų suvokimu.
4. Ar žvalgyba gali numatyti ateitį?
Ir taip, ir ne. Dėl įvairių priežasčių viešose diskusijose linkstama pervertinti žvalgybos tarnybų galimybes prognozuoti reikšmingus įvykius ir taip apsaugoti valstybę nuo nemalonių netikėtumų. Įsitikinimas, kad prognozė – svarbiausias žvalgybos tikslas, dažnai yra būdingas ir patiems žvalgams. Dėl to politinio gyvenimo nemalonūs netikėtumai užrašomi į „žvalgybos nesėkmių“ sąrašą, nors tik maža dalis jų įvyksta dėl to, kad žvalgai nesurenka reikiamos informacijos. Kai diskusijose per daug pabrėžiama žvalgybos tarnybų prognostinė funkcija, tuomet pamirštama, kaip svarbu suprasti ir paveikti dabartį.
Dabarties suvokimas ir galimybė slaptu veikimu atremti dabarties grėsmes yra tai, ką žvalgai ir žvalgyba duoda valstybei, ir tam dažniausiai reikia nemenko praeities įdirbio. Gerai orientuojantis ir sukaupus pakankamai poveikio svertų dabartyje, tampa lengviau nuspėti ir daryti įtaką ateičiai, bet jokia institucija negali pašalinti iš politinio gyvenimo netikėtumo faktoriaus. Viską įvertinus tikėtina, kad žvalgai prognozuoja grėsmes valstybei ne blogiau negu meteorologai lietų. Bet galiausiai kiekvienam piliečiui tenka pačiam nuspręsti, ar pasiimti skėtį (tiesiogine ir perkeltine prasme). Dėl to ir meteorologus, ir žvalgus kartais nepelnytai laikome nevertingais ir nervinančiais niekdariais.
5. Ar visi svarbiausi politiniai sprendimai turi būti pagrįsti žvalgybos informacija?
Toli gražu ne visi. Politikoje dažnai svarbu greitis ir spontaniškumas, kuriuos žvalgybos tarnybos ne visada gali užtikrinti. Žvalgyba yra santykinai lėtai veikianti ilgalaikio poveikio sistema, labai svarbi stabilizuojant valstybės laivą, bet nebūtinai naudinga staigiuose posūkiuose. Visi žvalgybos metodai, ypač agentūrinė veikla, reikalauja laiko. Nuo momento, kai žvalgybos tarnyba pastebi konkretų žmogų, iki tol, kol jis tampa veiksmingu agentu, gali praeiti metai, o kartais – dešimtmečiai. Dėl to žvalgybos tarnybos negali naujoje srityje staiga išvystyti agentūrinio tinklo, kuris yra pagrindinis informacijos šaltinis ir poveikio „raumuo“. Ypač ryškiai tai atsiskleidžia politinių sukrėtimų ir krizių metu.
Jei tokiais atvejais žvalgybos tarnybos neturi išankstinio įdirbio reikiamoje srityje, politikams verčiau pasikliauti savo pačių žiniomis ir intuicija. Kita vertus, žvalgybos tarnybų episteminis nuoseklumas kartais padeda joms laiku įgyti įdirbį, reikalingą netikėtoms grėsmėms atremti. Pavyzdžiui, CŽA nuo pat sovietų invazijos į Afganistaną pabaigos stebėjo arabų mudžahedų judėjimą, augančią islamistinės ideologijos įtaką ir politinių jėgų santykius Afganistane. 20 a. pabaigoje daugeliui JAV politikų nė vienas iš šių dalykų neatrodė labai svarbus. Dėl to po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų CŽA buvo pasirengusi veikti kaip svarbiausia atsako institucija.
Trumpai tariant, sėkmingai demokratinei valstybei reikia ir drąsios, dinamiškos politikos, ir veiksmingos žvalgybos. Vis dėlto šios dvi jėgos (drąsi politika ir veiksminga žvalgyba) nebūtinai visais atvejais viena kitą papildo. Kartais jos kompensuoja viena kitos trūkumus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
