Vykstant Lietuvių kalbos dienoms, jų sostine paskelbti Šiauliai siūlo atsisakyti rusiškų keiksmažodžių bent mėnesiui. Tačiau galbūt vertėtų apskritai atsisakyti rusiškų keiksmažodžių? Apie tai diskusija su kalbininku LRT RADIJO laidoje „10–12“.
Vertėjas, kalbininkas Egidijus Zaikauskas teigia, kad keiksmažodžiai gali būti kasdienio gyvenimo dalis.
„Keiksmai turbūt visų mūsų gyvenime egzistuoja ir niekur nuo jų nesidėsime. <...> Manau, kad labai mažai žmonių, kurie visai be keiksmažodžių savo gyvenime apsieina“, – teigia jis.
Paklaustas, kodėl Lietuvoje vis dar populiarūs rusiški keiksmažodžiai, kalbininkas atsako, kad ilgą laiką mūsų šalis buvo slavų kultūrų įtakoje.
„Per tas kultūras gavome ne tik žodžius, gavome ir kitų dalykų. Bet žodžiai – jie lengvai keliauja. Turime įvairių skolinių, o lietuvių kalboje, matyt, stigo <...> lietuviškų [keiksmų – LRT.lt]. Žinoma, skolinomės juos.
Kitas dalykas, kad <...> daugelis tautų linkę kai kuriuos dalykus reikšti svetimais žodžiais, tarsi tausodami savo kalbą. Tai gal toks savotiškas savigynos mechanizmas – imti svetimus žodžius ir jais keiktis, juoba kad daugelis net nesupranta, ką jie reiškia. <...> Dar vienas dalykas – gal svetimi žodžiai skamba stipriau“, – sako E. Zaikauskas.
Keiksmažodžių ištakos susijusios su tautiniu charakteriu ir kultūros raida, mini pašnekovas.
„Konkrečioje kultūroje bręsta. Matyt, rusų kultūra dėl ryšių su mongolais totoriais susibrandino savo leksiką, keiksmus ir suteikia jiems kur kas sodresnę reikšmę. Mes turime atitinkamus žodžius, reiškiančius tą patį, ką rusų, bet kažkodėl jie neatrodo tokie baisūs. Lyg švelnesnis variantas tų pačių žodžių“, – paaiškina E. Zaikauskas.
Užtat karo Ukrainoje kontekste rusiškos leksikos naudojimui didelės įtakos nepadarė, nes treji metai – per trumpas laikotarpis pokyčiams kalboje.
„Žinoma, atsirado šiokių tokių dalykų, pavyzdžiui, prisiminkime „russkij korabl, idi n****“. <...> Net Valstybinė kalbos komisija patvirtino, kad tai, kaip citata, galima viešai vartoti frazę. <...> Žiūrime į konkrečią situaciją ir galbūt netgi savo kalbą šiek tiek deriname prie to. Manau, kad priešiškumas rusiškiems keiksmams galbūt atsirado didesnis. Šiaulių pasiūlymas kaip tik ir rodo esamą situaciją, norą dar kaip nors atsiriboti nuo tos didžiosios šalies įtakos“, – komentuoja E. Zaikauskas.
Juk kalba – tai minkštoji galia, tvirtina jis. O keiksmažodžiai – kalbos žymeklis. Rusai pasaulyje gali būti atpažįstami pagal keiksmažodžius, o juos vartojantys lietuviai gali būti priskiriami šiai grupei.
„Be jokios abejonės, kalba yra minkštoji galia. Kalbos vartojimas ir kalbos apraiškos vis tiek mus, šnekančius ta kalba ar vartojančius tos kalbos žodžius, kreipia į tos kultūros pusę. Ar tos nekultūros, šiuo atveju, reikėtų turbūt sakyti, pusę“, – svarsto pašnekovas.
„Keiksmai turi savotiškus lygmenis. Patys bjauriausi ar ten patys stipriausi, susiję su lytim, su lytiniais santykiais. Paskui jau antras lygis – su fiziologinėmis funkcijomis. <...> Dar žemiau yra kadaise buvęs labai jau toks baisus keiksmas, susijęs su tikėjimais. Mūsų atveju, dabar jau su mitologija: velniai, perkūnai, gyvatės ir visi kiti“, – paaiškina E. Zaikauskas.
Anot jo, dabar su mitologija susijusių keiksmų reikšmė yra sumenkusi.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
