„Meilė, susižavėjimas, aistra yra tie dalykai, apie ką reikia dainuoti šiandien – kai pasaulis kasdien vis labiau kraustosi iš proto“, – teigia mecosopranas Ieva Prudnikovaitė, pasitikdama koncertą Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salėje Meilės dieną.
LVSO koncertų salėje pačiame vasario viduryje scenos divos – sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė – kviečia švęsti Meilės dieną; solistės drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Juliaus Geniušo, publikai dovanos labai plačios aprėpties programą, kurioje – nuo klasikos iki šiuolaikinės muzikos arijų ir duetų...
Taigi, kalbiname L. Bendžiūnaitę ir I. Prudnikovaitę apie sceninę partnerystę – bendrystę ir visa ką apimančią muzikos meilę.
– Mielosios, kadangi koncerte Meilės dieną pasirinkote scenoje švęsti viena su kita, o tai suponuoja artimą ryšį, prašau pasidalinti savo santykiu nuo pirmojo susitikimo iki pat dabarties, kas ir kaip, kada ir kur patirta muzikos meno pasaulyje? Jūsų prisiminimai, pajautos ir įžvalgos.
Lauryna Bendžiūnaitė: Ieva ir aš tuoj skaičiuosime savo pirmojo dueto LVSO scenoje 20-metį. Duetus šlifavome profesorės Reginos Maciūtės dainavimo klasėje; duetą traukėme mano vestuvėse ir daugybėje koncertų. Mes dalinomės galybe gražiausių akimirkų, išgyventų scenoje ir už jos ribų.
Kartą nepabaigėm dueto. Jis liko nebaigtas, nes mus surėmė juoko priepuolis ir turėjome palikti sceną kažkur ties „Plaukia sau laivelis“ viduriu. Nuostabioji Nijolė Ralytė kažkaip suvyniojo visa tai, kas liko iš mūsų pasirodymo, ir, atėjusi į kulisus, lyg bandė dar barti, bet mus buvo ištikę tai, kas liaudyje plačiai žinoma kaip myžjuokis, – vaistų nėra, padeda tik laikas ir gėda. Daug dainų, juoko ir ašarų – visa tai verta švęsti Meilės dieną.
Ieva Prudnikovaitė: Mudvi su Lauryna jungia seseriškas ryšys. Tai yra tas atvejis santykiuose, kai žmogaus nečiupinėji taip dažnai, kaip norėtųsi, kai nesi vienas kitam įsipareigojęs nuolat atnaujinti informaciją tiek apie asmeninius, tiek ir apie profesinius reikalus, kai apsieini be moteriškų pokalbių apie nieką, bet kai žmogų susirandi, kada nori jį išgirsti tau svarbiais momentais – tiek laimėse, tiek ir nelaimėse.
Su Lauryna kartu mokėmės Muzikos akademijoje, profesorės Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Turiningai leidome laiką ir už Alma mater ribų. Beje, mano rankose atsidūrė ir Laurynos vestuvinė puokštė – jei jau kalbame apie Šv. Valentino dieną...
– Meilė, susižavėjimas ir aistra – kas ir kaip įprasminta muzikoje, kas ir kaip skamba ir yra išdainuotina? Prašau galvoti tiek apie scenos realybę, tiek apie gyvenimo tikrovę.
Ieva Prudnikovaitė: Kiekvienas, net ir pats trumpiausias kūrinys, neša tam tikrą emocinę informaciją. Muzika yra vienas tobuliausių instrumentų jausmui atrakinti. O jeigu tai dar talentingai sujungta su žodžiu – turime intymų himną žmogui, jausmui, bet kuriam pasaulio reiškiniui. Man visada lengviau išdainuoti liūdesį, ilgesį, netektį, tačiau meilė, susižavėjimas, aistra yra tie dalykai, apie ką reikia dainuoti šiandien – kai pasaulis kasdien vis labiau kraustosi iš proto.
Mano rankose atsidūrė ir Laurynos vestuvinė puokštė – jei jau kalbame apie Šv. Valentino dieną...
Lauryna Bendžiūnaitė: Gyvenime aš retai kalbu apie jausmus, tiesiog juos taip aiškiai išreiškia mano veidas, balso dinamika ir visa kūno plastika, kad lyg ir nereikia jų įvardyti, tad jausmą reikšti scenoje man yra gramatikos pamoka, kai personažo kalba aš matuojuosi jausmus žodžiuose. Tai malonus psichologinis pratimas ir labai vieša kelionė į save.
– Lauryna, kaip sopranas, Jūsų pajauta, išrašytas klasikos ir šių laikų muzikos kūriniuose meilės perspektyva? Sopranams skirti vaidmenys tokie, kad, paženklinti įsimylėjimo ir gyvenimą apimančios meilės, operų pabaigose jie paprastai miršta, nors tai galbūt pernelyg paviršutiniškas suvokimas, tad prašau praskleisti, o gal tiksliau nuplėšti šydą, dengiantį tikrąją Jūsų įkūnijamų herojų jausminę šerdį.
Lauryna Bendžiūnaitė: Vienintelė išties rimta mirtis sopranui yra užkimimas, visa kita – eilinis trečiadienis. Meilė įkūnijama visų tipų balsais ir visais įmanomais, kompozitoriui prieinamais būdais. Man labai gera dainuoti mylinčias ir švelnias mūzas, išgyvenančias romantines aistras ir audras, vaidinti įdomiausia intrigantes, neigiamas herojes, patinka tokios papipirintos.
Vienintelė išties rimta mirtis sopranui yra užkimimas, visa kita – eilinis trečiadienis.
– Ieva, esate mecosopranas, tad kaip šis tembras, Jūsų pajauta, išrašytas klasikos ir šių laikų muzikos kūriniuose meilės perspektyva? Paprastai mecosopranų vaidmenys scenoje pasižymi vidine jėga, charakteringumu, prašau pasidalinti asmenine pajauta, išskleidžiant jausminę šerdį.
Ieva Prudnikovaitė: Žemesnio diapazono balsai ir instrumentai natūraliai yra labiau aksominio tembro. O aksomas – tai erotika, paslaptis, gylis. Gal todėl mecosoprano balsui dažniausiai skiriami labai kūniški, žemiški, aistringi charakteriai. Platoniškumui vietos čia nėra: emocijų išraiška – utriruota, jausmų skalė – ribinė, sprendimai – ne visada adekvatūs. (Juokiasi.)
Jei rimtai – muzikoje man visada įdomiau girdėti tai, kas šiek tiek paslėpta, neištransliuota tiesmukai, kur paliekama vietos klausytojo asmeninei pajautai. Iki šiol gražiausias man kūrinys mecosopranui ir simfoniniam orkestrui – Peterio Liebersono „Nerudos dainos“.
– Meilės dieną įvyksiančiame koncerte klausytojams padovanosite įstabių duetų. Norėčiau, kad pažvelgtumėte viena į kitą kaip scenos partnerę iš atliksimų kūrinių perspektyvos. Kokios įkūnysimos veikėjos ir kas Jūs kaip operos solistės būsite viena kitai?
Ieva Prudnikovaitė: Nesistengiu personažų kurti tiesiogiai, dirbtinai prisitaikydama prie fabulos ar laikotarpio. Man svarbiau, kad charakterio šerdis būčiau aš, o visa kita – tik papildomos spalvos... Žinau, kad ir Lauryna scenoje visada yra nuoširdi. Todėl koncerte būsime ne herojės, o Ieva ir Lauryna – dvi moterys iš kūno ir kraujo, pasakojančios skirtingas istorijas, dainuojančios skirtingų epochų kūrinius – nuo Claudio Monteverdi iki Leonardo Bernsteino.
Lauryna Bendžiūnaitė: Jos – sąjungininkės, sąmokslininkės, konkurentės ar tiesiog draugės, kurios dalinasi melodiją. Koncerto programa sudaryta iš žinomų ir mylimų duetų, kiekvienas jų pasakos mūsų koncertinio vakaro istoriją. Mes savo muzika kalbėsime apie meilę – visokią: skausmingą, trapią, užgaulią, nepamirštamą ir juokingą iki ašarų. Visa tai, ką apie meilę sako „Vikipedija“, mes apdainuosime ir paliesime.
– Žinoma, Meilės dienos proga vyksiančio koncerto akivaizdoje nevalia nepaklausti apie ilgametį santykį ir sceninę bendrystę su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – kas ir koks jis Jums, vėlgi nuo pirmojo karto scenoje iki būtent Vasario 14-osios koncerto?
Lauryna Bendžiūnaitė: Tai meilė iš pirmo garso. Ilgametis bendradarbiavimas, graži ir turininga draugystė, galybė muzikinių prisiminimų ir nuolatinis kito kvietimo laukimas. Taip, taip – nuo pirmo koncerto visiems ateinantiems projektams.
Visa tai, ką apie meilę sako „Vikipedija“, mes apdainuosime ir paliesime.
Ieva Prudnikovaitė: LVSO yra mano lietuviškasis kūrybinis prieglobstis – labai ištikimas, mielas ir brangus partneris. Visada stebiuosi ypatingu maestro Gintaro Rinkevičiaus pasitikėjimu, idėjomis ir gaivališku požiūriu į muziką apskritai.
– Žinia, dirigentas yra tas, kuris veda kūrinių partitūromis, kurio rankos palyti muziką, tad ir Jus – netiesiogiai, bet tikrąja prasme iš vidaus. Kas ir koks Jums maestro Julius Geniušas, su kuriuo švęsite scenoje Meilės dieną?
Lauryna Bendžiūnaitė: Su maestro pirmą kartą susitikome kadaise, seniai seniai Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtosios fleitos“ statybose... Turiu pačius geriausius įspūdžius ir labai šiltus atsiminimus. Laukiu susitikimo po tokio ilgo nesimatymo ir mūsų gražaus koncerto.
Ieva Prudnikovaitė: Julius Geniušas man yra vienas simpatiškiausių muzikų Lietuvoje. Mūsų kūrybiniai susitikimai labai reti, todėl itin džiaugiuosi galėsianti muzikuoti kartu. Maestro turi išskirtinį įgimtą stiliaus pojūtį, yra puikus profesionalas ir, kas man labai svarbu, yra vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos kiekvienąkart gera ir miela sutikti.
– Muzikos meilė yra tai, dėl ko Jūs abi, operos solistės, maestro Julius Geniušas, LVSO orkestrantai ir publika susirinksite koncertų salėje, tad ką Jums reiškia gyvenime, kas Jums, kaip vokalistėms, kaip žmonėms apskritai, yra muzika? Kaip nusakytumėte, įžodintumėte savąją muzikos meilę?
Lauryna Bendžiūnaitė: Muzika turi galią keisti pasaulį ir ji tai daro pačiu gražiausiu būdu – tarsi nejučia. Man tai – aukščiausia meno forma. Pasaulį aš patiriu ausimis daug labiau negu kokia kita jusle. Anksčiau muzika buvo mano prieglobstis, skydas, dabar – sielos skleidimosi instrumentas ir milžiniškas džiaugsmo šaltinis.
Muzika turi galią keisti pasaulį ir ji tai daro pačiu gražiausiu būdu – tarsi nejučia.
Ieva Prudnikovaitė: Muzika mus supa nuo pat užsimezgimo: mamos širdies ritmas, kraujagyslių ūžesiai, lopšinės, niūniavimai, paukščių giesmės, bangų mūša... Tai tarsi bambagyslė su supančiu pasauliu. Kaip vis dėlto žavu, kad žmogus, kaip rūšis, jautė poreikį išsireikšti garsais ir melodijomis. Žinoma, klasikinė muzika nėra autentiška, pirmapradė, tačiau taip pat savitai įspūdinga – demonstruojanti labai plačias žmogaus protines ir fizines galimybes.
– Pokalbio pabaigoje – Jūsų žodžiai pasitinkant koncertą Meilės dienos proga.
Lauryna Bendžiūnaitė: Prisipažinsiu: myliu labai labai karštai, smarkiai, taip, kad netelpa krūtinėje. Nešioju savyje visas meiles, kurios, laimei, ištiko mane šiame gyvenime: šeimos meilę, savo vyro, fantastiškų draugų, profesijos ir pasaulio. Šiame koncerte aš scenoje su mylimaisiais, ir mes švęsime muziką, draugystę, meilę viso, kas gera ir gražu.
Ieva Prudnikovaitė: Leiskime sau nors kartą gyvenime pamesti protą iš meilės. Netikiu protinga, racionalia meile. Joje turi tilpti visos pasaulio laimės ir nelaimės, tavo paties stiprybės ir baimės. Ji negali būti drungna, beskonė. Linkiu pačių didžiausių svyravimų!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
